Prancūzišku žvilgsniu – į lietuvišką peizažą

Tapytoja M. Ganusauskaitė – menininkės vardas Mykolé – 1987 m. gimė Kaune. Bakalauro ir magistro laipsnius įgijo studijuodama Nacionalinėje dailės mokykloje (Les Beaux Arts de Paris). Tapytoja jau Paryžiuje, o vėliau grįžusi į Vilnių ar keliaudama išsikėlė uždavinį – studijuoti ir interpretuoti šiuolaikinį peizažo žanrą.

Gerai, kai galerijoje pristatoma svarbi paroda, juo labiau kad VDA Kauno fakulteto galerija dar tik žengia pirmuosius žingsnius jas rengiant. Ši galerija, įsikūrusi beveik Kauno senamiesčio širdyje, manau, taps reikšmingu kultūriniu tašku, nes Kaune gerų meno galerijų trūksta. Kai atidaroma puiki paroda, tai ženklas, kad galerija ir toliau pristatys tikrai prestižines ir vertingas parodas.

Susirinkę žiūrovai rudenišką, jau tamsią pavakarę galerijoje pateko į saulėtą, auksinių spalvų ir skaidrios šviesos paliestų rudens parkus vaizduojančių paveikslų apsuptį. Už gerai parengtą ekspoziciją, kai paveikslai puikiai papildo vieni kitus, taip pat išsamiai pristatytą parodą žiūrovai gali būti dėkingi šios parodos kuratorei prof. dr. Ramintai Jurėnaitei.

Kai už galerijos langų Kauno senamiesčio gatves ir rotušės aikštę apgaubia tamsa, jaukioje erdvėje galima mėgautis paveikslais, kurie jaudina, traukia žvilgsnius atpažįstamomis formomis ir skambiomis spalvomis.

Akylesnis žiūrovas, žiūrėdamas į drobes, gali patirti emocinį ir intelektualinį nuotykį. Jaunoji tapytoja M. Ganusauskaitė studijavo Paryžiuje, o dabar savo parodą pristato gimtajame mieste, tarpukariu vadintu mažuoju Paryžiumi. Galbūt šios sąsajos neatsitiktinės.

M. Ganusauskaitė kuria peizažus. Atrodo, šis žanras, ypač jaunajai tapytojų kartai, virto anachronizmu ir yra neaktualus. Tapytojai peizažai yra žymiai daugiau nei atpažįstamas gamtos vaizdas. Tai jausmo ir intelekto lydinys drobėje. Žiūrint į paveikslus kyla įdomi mintis, kad nuo savo prigimties, tėvynės šaknų nepabėgsi. Prieš akis paveiksluose veriasi žinomi Oginskių dvaro Plungėje parko motyvai. Parkas XVIII–XIX a. įkurtas žemaitiško šventojo miško – alko – vietoje.

Drobėse – parko motyvai, senų medžių alėjos, nutapytos žaižaruojančiomis oranžinėmis ir vaiskiai geltonomis spalvomis, kai kur papildytomis žaliais, violetiniais ar net juodai mėlynais mažesniais ar stambiais, peršviečiamais potėpiais (tapytoja nebijo skambių spalvų), peizažų tolumoje blyksteli šviesi, šaltų tonų žaluma, žvilgsnis panyra į lyg veidrodis šalto, gilaus tvenkinio mėlį. Tapytoja sukuria tikrą puotą akims, kurioje su gurmanišku pasiskonėjimu galima patirti „art de vivre“, tačiau gilumoje sielos lieka kirbėti neramios egzistencijos jausmas, kuris būdingas Lietuvos peizažui.

Tapytojai peizažai yra žymiai daugiau nei atpažįstamas gamtos vaizdas. Tai jausmo ir intelekto lydinys drobėje.

M. Ganusauskaitė, o tai reta tarp dabartinės, jaunosios kartos, tapytojų, piešia gamtoje eskizus, lieja akvareles. Šis kruopščiai surinktos medžiagos bagažas keliauja į jos studiją, kur virsta didelio formato drobėmis. Jos metodas būti gamtoje, visa siela patirti realų dabarties alsavimą, šviesos kaitą, jos virtimą spalva sukuria įtikinamų darbų. Atsisakydama jaunosios kartos tapytojų pamėgtos depresyvios savirefleksijos temos, M. Ganusauskaitė kviečia žvelgti į supantį pasaulį, sugebėdama paveiksluose sulydyti istorinę atmintį ir dabartį.

Tapytoja gimė Lietuvoje, tapybos studijas baigė Prancūzijoje ir tai davė savo vaisių. Jos paveikslai, lietuviškieji peizažai, pilni nenusakomo, nostalgiško liūdesio, pripildyti ekspresijos. Vienas M. Ganusauskaitės kūrybos aspektas verčia ne tik pajausti, bet ir susimąstyti – jos drobių struktūros yra labai racionalios ir apgalvotos, lyg vaizduojamus parko motyvus būtų kūręs Édouardas François André (1840–1911 m.) – Prancūzijos kraštovaizdžio architektūros katedros profesorius, kraštovaizdžio architektas, dirbęs ir Lietuvos dvaruose). Šie du pradai – jausminis ir racionalus, sujungti tapytojos drobėse, atskleidžia tiesą, kurią galime patirti vaikščiodami po parkus, kuriuos projektavo kviestiniai architektai iš Europos, mistiškai gaivališkam Lietuvos kraštovaizdžiui suteikdami racionalumo prado.

Prancūziškas M. Ganusauskaitės žvilgsnis, panyrantis į lietuviškos gamtos peizažus, sukuria nepakartojamą jausmą, kurį aprašė Françoise Sagan novelėje „Vienatvės tvenkinys“.

Kas? M. Ganusauskaitės tapybos paroda „Parko ruduo“ (kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė).

Kur? VDA Kauno fakulteto galerijoje (Muitinės g. 2).

Kada? Veikia iki lapkričio 15 d.