Poetinę šeimą atradusi T. Marcinkevičiūtė: mus jungia kūrybinis šišas

Su poete, vertėja Tautvyda Marcinkevičiūte susitinkame kavinėje Laisvės alėjoje. Toje pačioje, kurioje jos vyras Gintaras Patackas lankosi kiekvieną popietę. Kartais ir abu čia geria kavą, sukuria po eilėraštį, aptaria. Tas dalijimasis kūryba padėjo ištverti trijų mėnesių išsiskyrimą.

"Kasdien kalbėdavomės per „WhatsApp“. Ilgai, po valandą ar dvi. Išsipasakodavome dienos įvykius, skaitydavome vienas kitam naujus eilėraščius", – prisimena nuo atskirties gelbėjusį bendravimą, kai Tautvyda stažavosi JAV Ajovos universiteto Tarptautinėje rašymo programoje.

Kūrybos tiltai

Kavą Tautvyda geria... šaukšteliu. "Taip esu įpratusi. Skaniau, ilgiau jauti kavą", – paaiškina lėtai, pagarbiai semdama naują šaukštelį gėrimo. Taip pat lėtai ir kalba. Tarsi atsakingai rinktų žodį vertimui.

Vertimai T.Marcinkevičiūtei ir atvėrė galimybę praėjusių metų pabaigoje dalyvauti vienoje prestižiškiausių pasaulinių rašymo programų. USA International Writing Program (IWP) kasmet atrenka po 30 gabiausių vertėjų iš viso pasaulio ir sudaro stulbinančias galimybes savo įgūdžiams tobulinti.

"Toks pasiūlymas pasitaiko gal tik kartą gyvenime, – mano vienintelė "IWP 2019" programoje dalyvavusi lietuvė. – Vienas afrikietis iš mūsų grupės aplikavo į šią programą net dešimt metų, kol galiausiai pernai pasisekė."

Pretenduoti į IWP kursus Tautvydą paskatino jos poezijos rinktinės "Terribly in Love / Siaubingai įsimylėjus" redaktoriai. Kad 2018 m. ši dvikalbė beveik 150 puslapių knyga pasirodytų Amerikoje, triūsė nemenkos pajėgos: eilėraščius į anglų kalbą vertė pati autorė, Rima Krasauskytė, Nonmatteria Ooho, Jonas Zdanys, Manly Johnsonas, taip pat knygos redaktoriai Harvey Lee Hixas ir Julie Kane.

Pastarieji nusiuntė knygą IWP direktoriui Christopheriui Merrillui. Susižavėjęs kolegės lietuvės kūryba poetas ir vertėjas Ch.Merrillas išreiškė viltį, kad ji galbūt kada nors dalyvaus ir jo vadovaujamuose profesionalumo ugdymo kursuose.

Tautvyda nedelsė. Kreipėsi į JAV ambasadą Lietuvoje, pateikė dokumentus atrankai ir pateko. Kaip į mokyklą rugsėjo pirmąją išsiruošė už Atlanto. O tai anaiptol nenudžiugino, kaip mėgsta sakyti Tautvyda, jos gyvenimo bendrakeleivio. "Iš pradžių Gintaras buvo labai nusiminęs. Teko nemažai kalbėtis ir aiškinti, kad tai galimybė, kurios negalima praleisti", – prisimena atsakingai su sutuoktiniu derintus planus išvykti trims mėnesiams.

Ryšys: "Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – pasakoja apie nuoširdžią bičiulystę su poezijos kraujo broliais ir seserimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasaulio margumynas

"Sugrįžau atsinaujinusi dvasiškai, norisi ir fizinio atsinaujinimo – šiandien namuose pradėjome remontą", – šypsosi menininkė, kuriai kelionės teikia ne tik iššūkių, įspūdžių, bet ir šviežumo.

Viena iš T.Marcinkevičiūtės eilėraščių knygų skirta kelionėms, o pastaroji kelionė kūrybos prasme buvo turtinga – parašė dvi dešimtis eilėraščių, kuriuose dalijosi atradimais, potyriais.

"Tai pasakojimas apie mano buvimą Amerikoje. Stimuliavo viskas – turtinga programa, kitokia socialinė ir kalbinė aplinka. Kai viskas taip akyse keičiasi, randi savyje kažkokią reakciją", – pristato savo kūrybos naujienas, kuriomis dalijasi ir su mūsų skaitytojais.

Ir, žinoma, svaigino pažintis su Žemės rutuliu vienoje vietoje. Nuo 1967 m. ši programa suteikė galimybę pasitobulinti rašytojams iš 150 šalių.

"Čia buvo visas pasaulio margumynas. 28 dalyviai (du neatvyko) iš Argentinos, Meksikos, Kinijos, Honkongo, Singapūro, Eritrėjos, Namibijos, Izraelio..." – vardijant programos dalyvių atstovaujamas valstybes pasijunti tarsi prie gaublio.

Geografiškai arčiausi iš programos dalyvių buvo Čekijos ir Latvijos poetai, nors Tautvyda nemano, kad geografinė kaimynystė yra svarbiausia. "Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – paprastai paaiškina, kodėl susirinkus iš skirtingų planetos kampelių galima rasti bendrą kalbą.

Simbolis – kukurūzai

29-oji JAV valstija – išskirtinė. Į ją visas pasaulis nukreipė žvilgsnius per JAV prezidento rinkimus. Ajoviečiai atstūmė milijardieriaus Donaldo Trumpo kandidatūrą ir palaikė Tedą Cruzą. Bekraščiai laukai lygumoje tarp Misūrio ir Misisipės upių – retai apgyvendinta Ajova, kurioje gyventojų tiek, kiek Lietuvoje.

Valstijos simbolis – kukurūzai, tačiau jie nekelia istorinio slogučio dėl praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo, kukurūzų fanatiko Nikitos Chruščiovo agresyvaus kukurūzacijos plano, kuris turėjo būti įgyvendintas ir Lietuvoje.

Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima.

"Viešbučio, kuriame buvome apgyvendinti, kambariai neleido abejoti, kur esi. Ant sienų pakabintose nuotraukose – kaubojiškai vilkintys vietiniai kukurūzų laukuose", – pasakoja įsiminusį laikinų namų vaizdą.

Tiesa, tie namai buvo labai svetingi. Programos dalyviai net juokaudavo apie kambarines, kurios kur buvusios nebuvusios vis klausinėdavo, ar nieko netrūksta. O ir viešbučio savininkai pasistengė, kad ne tik aplinka dovanotų namų jaukumą.

"Kartą per savaitę, antradieniais, viešbutyje buvo rengiami pasisėdėjimai svečiams. Susirinkdavome penktą, nemokamai vaišindavo pietumis ir gėrimais", – pasakoja apie savaitės tradiciją T.Marcinkevičiūtė.

Bohemiški grupės nariai dažną vakarą išsiruošdavo į klubus, barus, kavines, tačiau Tautvyda retai prie jų prisijungdavo. "Aš nevartoju alkoholio, nerūkau", – sako apie netraukusias linksmybes, kurias mieliau pakeisdavo pasivaikščiojimais po jaukų miestą, kuriame ir naktį gali jaustis saugiai.

Žodžio giminystė

Daugiausia atgaivos kaunietei poetei teikė kūrybinė programa, kurios sudarytojai nepagailėjo jėgų užimti intelektualiuosius pasitobulinimo kursų dalyvius. Intensyvi programa prasidėjo nuo antrosios dienos, vos spėjus išsimiegoti po ilgo skrydžio.

"Man visi programos užsiėmimai patiko. O iš užklasinių artimiausios buvo vertimo dirbtuvės, – ilgai galvojusi įvardija kassavaitinius susitikimus, kurie, kad ir kaip techniškai skambėtų, buvo labai kūrybiški. – Ajovos universiteto studentai galėjo pasirinkti sau artimą poetą ir versti jo kūrybą. Mes, programos dalyviai, pateikėme pažodinį vertimą, o studentai jį tobulino. Mano kūrybą pasirinko dvi. Tiesa, jų ir studentėmis negalima vadinti. Abi jau baigusios Ajovos universitetą: su Fulbright’o stipendija čia atvykusi vengrė Nagy Kinga ir amerikietė Caroline Froh. Susitikdavome penktadieniais ir šlifuodavome kiekvieną žodį."

T.Marcinkevičiūtės eilėraščiai buvo verčiami į vengrų ir anglų kalbas, o susitikus kūrybinėse vertimo dirbtuvėse nesiliovė klausimai ir diskusijos apie kiekvieno žodžio svarbą tam tikroje konkrečioje vietoje, galimybes jį pakeisti kitu, labiau tinkančiu.

Baigiamieji vertimo kurso studentų darbai buvo pateikiami visiems programos dalyviams, visi drauge analizavo kūrybinį rezultatą.

"Net ir nemokėdama vengrų kalbos jutau, kokia ji skvarbi", – dalijasi netikėtu potyriu ypatingu intuityvumu pasižyminti Hugho Pratherio, Sylvios Plath, Williamo Shakespeare’o tekstų vertėja, kurios pačios eilės išverstos į anglų, vokiečių, rusų, bulgarų, latvių, gruzinų, italų, portugalų, japonų ir daugybę kitų kalbų.

"Poezija tiesiog yra, kai žodis sutinka kitus žodžius ir jie tarytum suranda prarastus brolius ir seseris", – yra sakiusi apie poetinę kalbą T.Marcinkevičiūtė, paleidusi gyventi penkiolika eiliuotos kūrybos knygų.

Sužavėjo: trečią kartą Amerikoje viešėjusią T.Marcinkevičiūtę džiugino programos organizatorių sudarytos galimybės pakeliauti po šalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Artima dvasia

Trečią kartą Amerikoje viešėjusi T.Marcinkevičiūtė įsitikino, kad jai artimas šios šalies žmonių mentalitetas. "Norėčiau būti tokia laisva, kaip jie, – sako menininkė, nebijanti prisipažinti, kad tebeturi savyje homo sovieticus liekanų. – O dar jie labai jukūs. Vos pajutę kokią šmaikštumo užuomazgą iškart prapliumpa juoktis."

Tokių giedrų veidų ir nuoširdumo Tautvyda pasigenda Lietuvoje. Pirmą dieną sugrįžus, kai išėjo į parduotuvę papildyti šaldytuvo atsargų, iškart pajuto skirtumą. "Užkalbinau eilėje moterį, o ji net nusipurtė... Per greitai pripratau, kad žmonės gali būti mandagūs, noriai ir lengvai bendraujantys", – apibūdina pagrindinį amerikiečių ir lietuvių skirtumą.

Tiesa, jokios atskirties nejuto, kai susitikdavo poetiniame lauke. Amerikietė poetė Julie Kane surengė savo bičiulės Tautvydos autorinį vakarą Naujajame Orleane. "Susirinko vietiniai poetai, vertėjai, poezijos mėgėjai, – vardija naktiniame poezijos klube "Maple Leaf Bar" su T.Marcinkevičiūtės kūryba panorusius susipažinti amerikiečius ir negaili jiems komplimentų. – Amerikiečiai mėgsta poeziją, tai puiki auditorija."

Poetė džiaugiasi, kad praėjusieji metai padovanojo ne tik galimybę dalyvauti vienoje iš geriausių pasaulio rašymo programų. Tai buvo labai darbingi metai. Pasirodė jos knyga "Titanoteris, Kekto ir kiti", kurioje sukūrė spalvingą gimtojo Kauno paveikslą, sujungdama įvairiausius istorinius šio miesto laikotarpius su mitinės būtybės Kekto figūra. Sukūrė daug naujų eilių, tačiau kada jas paleis gyventi, neskuba žadėti.

"Eilėraštis – ne kristalas ir ne brangakmenis, vieną kartą jis atrodo geras, kitą gali pablogėti, bet paleidi jį, kad ir kaip po to gailėtumeis", – sako T.Marcinkevičiūtė, nuo pirmosios poetinės publikacijos nuėjusi 42-ejų metų turtingą ir sodrų kūrybos kelią.

Vienu sakiniu

Ar Amerikoje skani kava? Lietuvoje skanesnė.

Ar amerikiečiai valgo daug nesveiko maisto? Valgo daug ir sveiko, priklauso nuo pasirinkimo ir piniginės storio.

Ar amerikietės gražios? Nepasakyčiau, nelabai prisižiūri, mėgsta rengtis sportiškai.

Kokie amerikiečiai? Jukūs, ne tik daug šypsosi, bet ir juokauja, žaibiškai reaguoja į humorą.

Ar šiandienos žmogui reikalingas poetinis žodis? Jis reikalingas pačiam poetui, jo artimai aplinkai, o ar nuskrieja kur nors toliau, nežinau...

Ar poetui skauda gyventi? Visiems skauda, bet gyventi man patinka.

Kas labiausia žeidžia? Chamiškumas, per aštrus paviršius, kai sutinki žmogų šiandien, o jis – tarsi iš akmens amžiaus.

Pramogos: Tautvyda noriai nėrė į svečios šalies gyvenimą, kiekviename mieste bandė pajusti jo ypatumą, vaikštinėdama gatvėmis tarp nepažįstamų žmonių. Asmeninio archyvo nuotr.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mda

Mda portretas
Siuolaikiska poezija,Patacko vaizdingesne...mokintis,mokintis...Sekmes!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių