Kuria savo dvarelį
Šiuo metu Giedrė šeimininkauja Dvarviečių kaime, Šilalės rajone. Anksčiau gyveno Klaipėdoje, ten gimė ir augo vaikai.
Į močiutės sodybą, kurią šiuo metu abu su vyru savo rankomis tvarko, persikėlė ne taip ir seniai. Eina treti metai. „Tačiau į kaimą, į senąją močiutės sodybą, nuolat atvažiuodavome, – skuba papildyti Giedrė. – Vaikai, galima sakyti, čia užaugo, nes visas laisvas dienas, savaitgalius, vasaros atostogas praleisdavome čia.“
Močiutė pasakojo, kad šioje vietoje anksčiau būta daug dvarelių, kuriuose gyveno ponai. Iš čia ir pavadinimas – Dvarviečiai.
Paklausta, kaip atrodo Knystautų dvarelis, moteris šypsosi ir sako, kad jam iki dvaro dar daug trūksta, mat daug ką su vyru daro patys.
„Ne taip greitai čia mums viskas einasi. Močiutės sodybos seni rąstai jau supuvę, tai kai pradėjome juos judinti, keisti naujais, darbams ir galo nematyti“, – linksmai sako ji ir priduria, kad, nebūnant profesionalu, reikia daug ko mokytis iš interneto patiems. Tada ir klaidų ar net nuostolių pasitaiko. Tačiau viskas pamažu juda į priekį ir iki Kalėdų pora tikisi švęsti pirmojo aukšto įkurtuves.
Abu šiuo metu glaudžiasi nedideliame šalia sodybos esančiame vasarnamyje, kur vėliau Giedrė žada įsirengti dirbtuves.
Hobis virto darbu
Pagaliau priartėjame prie pagrindinės temos – Giedrės pomėgio, netikėtai tapusio maloniu darbu. Šiandien visas jos kūrybos procesas verda jau minėtame mažame vasarnamyje.
„Čia gimsta mano mažosios lėlytės“, – pasakoja jų kūrėja, lėlininkės kelią pradėjusi nuo interjero lėlių, kurias pamatė internete. „Pamačiau jas internete ir labai susidomėjau. Pabandžiau pati, bet ne lipdyti iš molio, o siūti. Atradau savo techniką ir siuvau gana ilgą laiką. Paskui atsibodo. Užsinorėjau ko nors naujo. Štai tada ir gimė idėja kurti seges“, – dalijasi ji.
Anot kūrėjos, interjero lėlės jai pasirodė mažiau pritaikomos kasdieniame gyvenime nei lėlytės-segės. „Tokią segę ir prie rankinės gali prisikabinti, ir į švarko atlapą įsisegti, ir nešioti kaip pakabuką ant kaklo“, – galimybe plačiai panaudoti savo rankdarbius džiaugiasi pašnekovė.
Giedrė neria į vaikystės prisiminimus ir sako jau nuo mažų dienų mėgusi žaisti su lėlėmis. Ne tik žaisti, bet ir siūti, megzti joms drabužėlius. Kūryba buvo svarbi mergaičių žaidimų dalis. Kiekviena lėlė turėjo savo kraitį, kurį moteris išsaugojo ir savo dukroms, o šios, anot jos, su dideliu susidomėjimu lietė mamos vaikystės žaislus.
„Kai susilaukiau vaikų, siūti ir megzti ėmiau jau nebe lėlėms, o jiems“, – šypsosi G. Knystautienė, po mokyklos studijavusi tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute braižybos, dailės ir darbų specialybę.
„Ji taip ir vadinosi: visi trys dalykai kartu. Po studijų dariau reklamas, dekoravau drabužius. Labai mėgau piešti žmones ir kai ėmiau daryti lėlytes, viskas kažkaip ėmė ir susijungė į vienį. Čia ir papiešti tenka, ir pasiūti, ir palipdyti, ir šukuosenų kiekvienai skirtingų prigalvoti“, – džiaugiasi Giedrė.
Prakalbusi apie lėlyčių šukuosenas, ji prisimena ir dar vieną faktą – anuomet pati apkirpdavo visą šeimą: vyrą, vaikus, net ir save. Užtai dabar su dideliu malonumu kerpa ir daro šukuosenas lėlytėms.
Įdomiausia – kurti veidukus
Vadiname Giedrės kūrinius mažybiniu vardu – lėlytės, nes iš tiesų jų dydis – vos 10 cm. Yra gaminusi ir dar mažesnių, skirtų mergaitėms, – balerinų, šokėjų.
„Su mano lėlytėmis nepažaisi, bet švarkeliui ar suknelei papuošti jos puikiai tiks“, – aiškina auksarankė.
Lėlytės-segės pagrindą sudaro vielos karkasas, kuriam tūrio suteikia apsuktas aplink sinteponas. Veidukus lipdo iš polimerinio molio. Plaukus daro iš vilnos arba siūlų. Drabužėliams naudoja įvairių medžiagų atraižas. Jie tvirtai prisiūti – nenurengsi.
Įdomiausia piešti lėlytėms veidukus. Juose atsispindi įvairios emocijos: kartais būna linksmi, kartais – susimąstę ar svajingi. Nupiešusi veidą, dažus sutvirtina specialiu laku.
„Sakoma, kad kūrėjas dažnai nė pats to nejausdamas padaro lėlytę, panašią į save patį. Gal aš irgi – kokias tuo metu emocijas išgyvenu, tokios ir atsispindi jų veidukuose?“ – spėlioja Giedrė.
Jei nėra nuotaikos, segių negamina. Sako, procesas turi būti pačiai malonus. Juk jei segėje taip ir liks įsispaudusi prasta emocija?
Giedrei patinka lėlytėms suteikti įvairias profesijas, tačiau vardų jos neturi. Daugiausia yra sukūrusi mokytojų ir gydytojų. Spėja, kad tiek mokytojoms, tiek gydytojoms jos segės skirtos kaip padėka. „Žmonės prašo jų dovanoms ir nori, kad profesija bent iš dalies primintų žmogų, kuriam ji skirta“, – paaiškina Giedrė.
Veidų iš nuotraukų ji nekopijuoja, bet šukuosena, aprangos stilius, viena kita detalė – knyga, fotoaparatas ar kavos puodelis, ir, žiūrėk, lėlytė jau kalba apie būsimos savo šeimininkės pomėgius.
„Dažnai, jei užsako vyras, jis bendrais bruožais nupasakoja moterį, kuriai turėsiu daryti segę. Tačiau kažkaip intuityviai segė išeina panaši į savo šeimininkę“, – džiaugiasi pašnekovė, lėlytes-vyrus gaminanti tik išskirtiniais atvejais. Tarkim, kai reikia puošmenos ant vestuvių torto.
Planuoja pirmąją parodą
Segėms gaminti, anot Giedrės, daug įrankių nereikia. Pagrindiniai – adatos siūti, adatos vilnai velti, klijai, teptukai, dažai.
„Per tiek metų jau atradau savišką tokių segių gamybos technologiją, kuri man patinka, o ir moterims tinka“, – tikina.
Lėlytes-seges gamina jau kokius aštuntus metus, o priskaičiavus dar ir interjero lėles, išeis ir visas kūrybos dešimtmetis.
Ne visas lėlytes Giedrei norisi parduoti. Dažnai atsiranda tokių, su kuriomis pajunta ypatingą ryšį. Tada pasilieka.
„Ne kartą esu gavusi kvietimą surengti jų parodą, bet vis neturėdavau iš ko, nes viską, ką pagaminu, išleidžiu į pasaulį“, – lyg ir teisinasi ji. Dabar, jei kuri labiau patinka, pasilieka, nes labai rimtai mąsto ir apie savo pirmąją parodą. Po dešimties kūrybos metų – pats laikas!
„Sėdžiu savo kaime ir kuriu. Nelabai kam reklamuojuosi. Visa laimė, kad yra internetas. Jis mano didysis langas į pasaulį. Turiu susikūrusi feisbuko puslapį „Giedre Dolls“ ir viską, ką padarau, rodau ten“, – atvirauja.
Jei nebūtų socialinių tinklų, gal ir motyvacija kurti būtų mažesnė. Žmonių patiktukai įkvepia, paskatina, pakelia nuotaiką.
Labiausiai nuo tokių kruopščių darbų kenčia akys. „Pradėjau darbuotis be akinių, o dabar, žiūrėk, jau tenka ir akinius užsidėti. Geriausia dirbti prie dienos šviesos, bet kadangi dabar dienos trumpos, greitai temsta – prietemoje akys silpsta“, – ne itin malonia savo darbo puse dalijasi G. Knystautienė.
Tokią segę ir prie rankinės gali prisikabinti, ir į švarko atlapą įsisegti, ir nešioti kaip pakabuką ant kaklo.
Vaikai – dažni svečiai
Persikrausčius gyventi į kaimą, Giedrei teko prisiminti ir visus kaimiškus darbus: sodinimą, daržų ravėjimą.
Gyvasis Knystautų ūkis – du šunys ir katė, tačiau vis dažniau pasvajoja apie vištų pulką. Sako, vaikai labai norėtų naminių kiaušinių.
Šiuo metu Giedrės vyras dirba Švedijoje ir į namus grįžta tik kelioms savaitėms, tad viena laikyti daugiau gyvūnų nesiryžta. „Nuo vaikystės likę prisiminimai, kaip koks vanagas ar lapė vištą pripjovė, o kam nors reikia ją pribaigti, kad nesikankintų. Vaikas būdama, šitų egzekucijų labai bijodavau... Dabar irgi bijau“, – prisipažįsta.
Arčiausias didesnis miestas yra Klaipėda. Netoli ir Šilalė, Telšiai, o ir visa Lietuva nedidelė, tad, pasiilgus žmonių ar renginių, bet kur galima nuvažiuoti. Džiaugiasi, kad jos aplankyti į sodybą dažnai suguža vaikai.
Knystautai užaugino dvi dukras ir sūnų. Visi trys jau savarankiški, turi savo gyvenimus, bet mielai savaitgalius leidžia Dvarviečių kaime. Juk mama skanią duoną iš vietinių ūkininkų miltų kepa, o ir pietūs iš jos daržo skanesni nei brangiausioje miesto kavinėje.
Ar jau abi dukros, giminaitės, draugės lėlyčių segėmis apdalytos? Kurios norėjo, tikrai turi. Ne visiems, sako, norisi segėti lėlytę atlape. Kai kas pasisodina ją namie ant papuošalų dėžutės ar pasikabina įtvirtintą rėmelyje.
Giedrė išduoda paslaptį, kad labai norėtų gatvėje sutikti moterį su jos kurta lėlyte ant palto atlapo. „Gal ir sutikčiau, jei dažniau mieste būčiau“, – juokiasi.
Įkvėpimas – iš gamtos
Giedrė pasakoja, kad į užsienį dažniau siųsdavo interjero lėles, o segės populiaresnės čia, Lietuvoje, arba jų nori emigrantai, gyvenantys užsienyje.
Kiek laiko užtrunka tokiai mažylei pagaminti? „Jei reikia labiau paderinti pagal žmogų, ilgiau užtrunka. Dienos neužtenka. Tačiau dažnai prisilipdau daugiau veidukų, tuomet išsyk darau ir keletą lėlyčių. Gerai, jei išeina, bet būna, kad kas nors nelimpa, tuomet reikia padėti į šalį ir palaukti“, – dalijasi Giedrė.
Su lėlyčių plaukais – daugiausia vargo. Juk reikia vilną tvarkingai pritvirtinti, kad klijų nesimatytų. „Man segė, visų pirma, turi būti tvarkinga. Todėl, prieš atiduodama žmogui, ją visą net kelis kartus išžiūrinėju, iščiupinėju“, – aiškina.
Jokių didelių ritualų prieš pradėdama kurti Giedrė neturi. Tiesa, niekada prie darbastalio nesėda iš paties ryto. Juokiasi, kad smegenis turi pažadinti mechaniniu darbu. Taigi, pirmiausia apeina savo valdas, atlieka būtinuosius sezoninius darbus, o tada kūrybos mygtukas įsijungia savaime.
„Daugiausia gerų idėjų į galvą šauna vakare, išėjus su šuneliais pasivaikščioti. Prisižiūri tuomet visokių gamtos spalvų ir pati ką nors panašaus bandai daryti“, – atvirauja.
Giedrė vadina save pelėda. Kartais, prisipažįsta, gali gaminti lėlytes net iki dviejų nakties, tik akių gaila.
Ar galėtų ištverti mėnesį be kūrybos? Nelabai. Net ir dirbdama ūkio darbus Giedrė mintyse audžia būsimų lėlyčių veidus, drabužėlius… Paskui vakare sėdasi įgyvendinti to, ką sukūrė per dieną mintyse. „Jei gyvenimas susidėtų vien iš darbo, būtų labai nuobodu“, – atsidūsta.
Sau linki naujų idėjų
Paklausta, ar nenorėtų grįžti atgal į Klaipėdą, Giedrė prieštarauja. Vasaromis kaime – tikras rojus, aplink – keletas ežerų. Tiesa, kiek nykoka rudenį ir žiemą, kai prasideda šalčiai, darganos, vėjai. Tačiau atgal į miestą – už jokius pinigus.
„Laisvėje pagyvenus jau norisi erdvės. Stebiu, kad ir vaikams panašiai. Jie irgi vis dažniau pakalba apie gyvenimą kaime“, – dalijasi trijų vaikų mama ir priduria, kad dukros Karolina ir Vakarė – abi į ją: gražiai piešia, moka ir megzti, ir siūti, bet kol kas prie rankdarbių nepuola.
„Jei gyvenimas priverstų, tikrai atgamintų įgūdžius. Gal tik šių dienų jaunimui dėmesį ilgam sukaupti sunku. Net ir pati pagal save jaučiu. Turbūt čia internetas kaltas, kai norisi visko greitai, čia ir dabar“, – spėlioja.
Kitas lėlyčių kūrėjas socialiniuose tinkluose Giedrė seka, tačiau į muges nevažiuoja. Vadina save labiau intraverte, o mugėse juk tektų daug bendrauti.
Dabar jai – pats darbymetis. Prasideda Kalėdų dovanėlių gamyba, užsakymai pamažu plaukia vienas po kito. Kol dar orai lepina, Giedrė stengiasi derinti viską: šiek tiek kūrybos, šiek tiek darbų lauke ir prie namų.
Sau ji linki naujų idėjų ir įkvėpimo – to švelnaus kūrybinio virpėjimo, kuris priverčia rankas pačias ieškoti molio ir teptuko, siūlų ir medžiagų atraižų. Taip pat – atrasti laiko naujam pomėgiui – paveikslams, kuriuos tapo pati ir kurie vieną dieną tikrai papuoš jos naujus namus – Knystautų dvarelį.
Naujausi komentarai