Pianistė E. Andrejevaitė: muzika yra moteris

Koncerte skambės Claros Schumann (1819–1896), Žibuoklės Martinaitytės ir dviejų Romantizmo epochos genijų – Ferenco Liszto (1811–1886) ir Johanneso Brahmso (1833–1897) – kūriniai. Pokalbis su pianiste E. Andrejevaite – apie koncerto programą.

– Lapkričio 12 ir 15 d. koncertą „Muzika yra moteris“, galės išgirsti Klaipėdos ir Kauno miestų klausytojai. Kaip gimė kamerinio muzikos vakaro sumanymas? Juk pagrįstai sakoma, kad be idėjos sėkmingų programų neatsiranda...

– Šios programos idėja kilo altininkei A. Romaškevičiūtei, gyvenančiai Vokietijos mieste Diuseldorfe ir griežiančiai Diuseldorfo simfoniniame orkestre. Netikėtai susitikome Vilniuje ir ji užsiminė, kad ieško bendraminčių naujai kamerinės muzikos programai. Man sumanymas labai patiko: iš karto pajutau, kokia tai daugiasluoksnė, daugiabriaunė, jautri tema.

Vėliau ieškodamos bendros vizijos kas savaitę susitikdavome virtualiai, o po kelių mėnesių jau repetavome Diuseldorfe. Per pirmąsias repeticijas apsisprendėme dėl konkrečių programos kūrinių ir, pamenu, nusišypsojome supratusios, kad abi norime, kad programoje dalyvautų dainininkas... vyras! Žinoma, J. Brahmso dviejų dainų ciklas, kuriuo užbaigsime koncertą, pagal kompozitoriaus sumanymą turėtų būti atliekamas mecosoprano, t. y. moters balso. Mudvi su Augusta kiek pakeitėme šią nuostatą, tad mūsų programoje dalyvauja puikus baritonas R. Kudriašovas.

– Jūs esate parengusi ne vieną teminę kompoziciją: „Valanda su Beethovenu“, „Coco CHANEL project“, „Estampas“, „Žiema Maljorkoje“ (su aktore, režisiere Birute Mar). Kuo jūsų dėmesį patraukia teminės programos ir kokių sudedamųjų dalių reikia, kad jas kuo įtaigiau perteiktumėte klausytojams?

– Mane muzikoje ir gyvenime ypač domina ryšiai tarp žmonių, jų gyvenimo istorijos, kurios vienaip ar kitaip inspiravo kompozitorius sukurti meno kūrinius. Vienoje programoje juk negalime papasakoti visko, tad verta gana konkrečiai ir tiksliai apsibrėžti temą, kuri jaudintų ir mus ir, tikiu, klausytojus. Jei muzikas netikės tuo, ką atlieka, juo tikrai nepatikės ir klausytojai. Programos įtaiga priklauso nuo to, kiek pats atlikėjas yra atsivėręs interpretuojamai muzikai, kaip giliai ir nuoširdžiai ją suvokia, išjaučia, išgyvena.

– Prieš vienuolika metų esate laimėjusi specialų žiuri prizą už įspūdingiausio šiuolaikinio kūrinio (Gedimino Gelgoto „Never Ignore the Cosmic Ocean“) atlikimą, kurį grojote su smuikininke Augusta Jusionyte. Smuikininko Jurgio Dvariono mintis, kad „šiuolaikinę muziką atlikėjas turi asmeniškai mėgti“, ko gero, neatsitiktinė...

– Tikrai neatsitiktinė. Manau, šiuolaikinė muzika yra tarsi lakmuso popierėlis, atskleidžiantis atlikėjo mąstymą. Tai kiek baugina, nes atlikdamas šiuolaikinę muziką jauti daugiau atsakomybės nei grodamas, sakykim, Romantizmo epochos kūrybą. Šiuolaikinės muzikos interpretacijos dažniausiai neįmanoma nuo ko nors nusikopijuoti, ypač jei groji kūrinio premjerą. Todėl arba ieškai asmeninio santykio su kūriniu, kuris turi įtikinti ir kompozitorių, ir publiką, arba pagroji plikas natas, bet toks atlikimas, tikėtina, bus pirmas ir paskutinis.

– Ar yra konkrečių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, kurie padarė didelę įtaką jūsų interpretacijoms? Praėjusiais metais jums teko dalyvauti Naujosios muzikos festivalyje Brno mieste, kur pristatėte šiuolaikinę Baltijos šalių muziką fortepijonui pavadinimu „9 LOBIAI“. Be lietuvių muzikos, atlikote latvių ir estų kompozitorių kūrinius. Kokie jų skiriamieji bruožai ir panašumai?

– Kol kas šiuolaikinę muziką dar tik jaukinuosi. Dėkinga likimui ir sau, kad pradėjau būtent nuo Lietuvos ir Baltijos šalių regiono muzikos. „9 LOBIAI“ man atvėrė kūrinių ir kompozitorių, kurių nežinojau. Studijų metais grojau latvio Peterio Vasko, esto Arvo Parto kūrinius, bet tai buvo itin kukli pažintis su šių autorių kūryba, kuri jau atstovauja šiuolaikinės muzikos klasikai.

Kai šiuolaikinės muzikos festivalis Čekijoje, gyvuojantis jau 26 metus, pakvietė pristatyti Baltijos šalių muziką, teko ieškoti kūrinių pačiai, apsispręsti, kokius autorius noriu pristatyti festivalyje. Man tai buvo neįkainojamos vertės potyriai.

Baltijos šalių panašumas – šio regiono muzikinės kultūros daugiasluoksniškumas. Originalus stilius, sakralus santykis su gamta, pagarba istorijai, bendražmogiškų vertybių, ypač laisvės, jos išsaugojimo siekiai. Jokia paslaptis, kad iš Baltijos kompozitorių pasaulyje labiausiai žinomi estų kūrėjai ir čia, ko gero, didžiausias A. Parto nuopelnas.

Jei muzikas netikės tuo, ką atlieka, juo tikrai nepatikės ir klausytojai.

– Grįžkime į būsimo vakaro programą. Jūsų partneris šįsyk bus solistas R. Kudriašovas. Operos solistas, dainuojantis Londono Karališkajame operos teatre, Danijos Nacionalinėje operoje, Liono operos teatre, Glainborno, Bergeno festivaliuose. Kaip susipažinote su šiuo 36 metų solistu, kuris, ko gero, labiau pripažintas užsienyje nei Lietuvoje?

– Su Romanu susipažinau šių metų rugsėjį. Anksčiau mūsų koncertus papildė norvegų baritonas Steinas Skjervoldas. Pasikeitus Steino pasirodymų grafikams, Augusta pasiūlė Romaną, kad su juo atliktume programą „Muzika yra moteris“.

Seniai norėjau susitikti su Romanu scenoje – su kokiu atsidavimu jis rengia kūrinius! Esu laiminga, kad Romanas sutiko kartu paruošti retai atliekamą Ferenco Liszto „Petrarkos sonetų“ versiją 270A. Originaliai ji parašyta tenorui, bet iš vokiečių bičiulio pianisto gavau šio ciklo versiją baritonui ir fortepijonui, kurią ir maga atlikti klausytojams. Nesu tikra, ar Lietuvoje tokia jau yra skambėjusi. Tikiu, kad publika pamėgs šiuos sonetus.

– Kita partnerė – Vokietijoje gyvenanti altininkė A. Romaškevičiūtė. Kuo jus žavi alto instrumento tembras? Koks labiausiai įsimintinas kūrinys parengtas kartu?

– Tarp muzikų žinoma metafora, kurioje styginių kvarteto instrumentai palyginimi su vyno buteliu. Violončelė yra butelis, pirmas smuikas – etiketė, antras smuikas – kamštis, o altas – vynas. Augustos rankose skambantis altas man panašus į rūšinį raudonąjį vyną su visais jo juntamais poskoniais.

Įsimintiniausias šių metų mudviejų darbas – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Keisti šokiai“, aranžuoti altui ir fortepijonui (originalas parašytas smuikui). Labai džiaugiamės prieš kelias savaites juos atlikusios autoriniame kompozitoriaus vakare, dalyvaujant kompozitoriui.

– Kiekvienas kamerinio koncerto „Muzika yra moteris“ kūrinys turi savo istoriją. Ar ketinate jas papasakoti klausytojams, o gal apsiribosite tuo, kas bus parašyta programoje?

– Tikrai planuojame klausytojams atverti daugiau detalių nei parašyta programoje. Patvirtinimas, kad asmeninis atlikėjų įsitraukimas pristatant kūrinius įtraukia klausytojus daug intensyviau, įvyko grojant šią programą Antazavės dvare vykusiame festivalyje „Muzika gurmanams“.

Patys nustebome, kad pasikeitė muzikos vakaro atmosfera: publika žaibiškai įsitraukė į muzikos vakaro eigą, o koncerto programos puošmena tapo itin modernus kompozitorės Ž. Martinaitytės kūrinys „Kasų pynimas“ altui solo. Šiuolaikinis lietuvių kompozitorės kūrinys, kuriame Augusta groja ir dainuoja (!) sulaukė didžiausios sėkmės ir nuoširdžių aptarimų. Sunku patikėti, bet tai – teisybė...

– Įdomi programos sandara: derinami Romantizmo epochos kūriniai su šiuolaikiniais. Ar XXI a. muzikoje vis dar aptinkate romantizmo atšvaitų?

– Nesu tikra, kad yra epocha, kurioje nėra romantizmo. Manau, žmogaus prigimtyje romantizmo pradas – vienas ryškiausių, o muziką kuria žmogus. Jei dar tas žmogus – moteris… Čia jau prasideda minkštosios galios procesai: moteris geba jausti erdvę ir naudoti savo kūrybinę energiją jos kilstelėjimui į aukštesnį sąmonės lygį... Manau, tai ypatinga moters privilegija, kurią skleis ir mūsų atliekama programa.

– Dėkodama už pokalbį linkiu kuo nuoširdžiausios akistatos su klausytojais, kurie, neabejoju, bus sušildyti kamerinės muzikos aukštumų ir gelmių.