Grupinė menininkų Rosanos Lukauskaitės, Enrikos Paulikaitės, Aušrinės Kurgonaitės ir Augustyno Sinkevičiaus paroda tyrinėja, kas mums yra svarbu šiandienos ekonominių, politinių, socialinių ir ekologinių įtampų kontekste. Parodos kuratorės Saulės Noreikaitės teigimu, paroda nesiekia herojiškų naratyvų – atsigręžiama į tylius, asmeninius gestus ieškant tęstinumo ir prasmės jausmo.
„Atrodo, gyvenimas vyksta nuolatinėje perėjimo būsenoje – nuo krizės iki krizės. Ši paroda apipavidalina jausmą, kai ateitis neaiški, o dabartis reikalauja nuolat prisitaikyti. Menininkai, atrinkti atviro kvietimo metu, kalba apie kasdienius veiksmus kaip išgyvenimo strategijas – tai, kas ypač aktualu dabar, kai vis daugiau žmonių atramos ieško ne institucijose ar didelėse sistemose, bet asmeninėse praktikose, prisiminimuose, santykyje su daiktais ar rutina“, – sako S. Noreikaitė.
Dievybė iš ekrano
Menininkė R. Lukauskaitė parodoje pristato vaizdo kūrinį „Tap the Screen“, kuriame nagrinėja vieną labiausiai paplitusių šiuolaikinės kasdienybės veiksmų – ekrano lietimą ir tapšnojimą. Jos pastebėjimu, sekuliarėjančiame pasaulyje šis veiksmas įgauna kone religinį aspektą. Nors dauguma žmonių nebereligingi, poreikis buityje ieškoti dievybių, aukoti ir melstis, užmegzti paslaptingą ryšį išlieka.
„Internetas tampa mūsų slapto gyvenimo prieiga. Ten nebūtinai vystome savo slaptą alter ego, galbūt neturime fetišistinių profilių, tačiau patys kažką fetišizuojame. Labai įdomu, kiek daug žmonių slapta domisi kitais žmonėmis ar nuomonės formuotojais, net jei jų nekenčia. Tai tokie nuolatiniai veiksmai, susiję su ekonomika, su mainais ir dėmesiu. Tai tampa tarsi nesibaigiančia priklausomybe – kasdienybe, kurioje nuolat turime ką nors daryti ir vystyti“, – dalijasi menininkė.
Šalia įvairiose vietose – nuo teatrų ir bažnyčių iki viešbučių kambarių ir žaidimų aikštelių – nufilmuotų kadrų R. Lukauskaitė pasitelkia ir populiarios internetinės asmenybės Jeffree Star „TikTok“ tiesioginių transliacijų medžiagą. Menininkė pripažįsta, kad ilgą laiką jo nemėgo, nes Jeffree Star jai atrodė kaip negatyvus žmogus, manipuliuojantis žiūrovais ir siekiantis jų dėmesio ir pinigų.
„Vėliau savyje atradau tą vidinį maniaką ir pradėjau jį užjausti, bandyti suprasti. Kartu aš juo manipuliuoju, nes režisuoju jo reakcijas, kurias panaudoju kūrinyje. Įtraukdama jį į savo darbą, į šiuolaikinio meno sceną, tarsi jį demaskuoju, tačiau darau tai neciniškai. Aš jį surežisuoju, išugdau mūsų parasocialinį santykį, prijaukinu jį kaip Antoine de Saint-Exupéry lapę. Man buvo įdomu, kaip galima priartėti prie svetimo žmogaus, kiek kartų jis gali pasakyti, kad tave myli už tavo du centus ar eurus. Tai asimetriškas, nenatūralus santykis, kuris neegzistuotų be technologijų“, – teigia R. Lukauskaitė.
Siuvinėjimas prieš produktyvumą
Išsiuvinėta drobė „lily of the wrath / lelijos rūstybė“ – tarpdisciplininės menininkės E. Paulikaitės kūrinys, kuriame dėmesys skiriamas ne tobulam, išgražintam produktui, o pačiam siuvinėjimo procesui. Jos teigimu, šis pasikartojantis, įtempto susitelkimo nereikalaujantis, meditatyvus veiksmas tampa priešprieša šiandienei skubėjimo ir produktyvumo kultūrai, siekiančiai greičio ir efektyvumo.
„Šiais laikais atsipalaiduoti ir skirti laiko sau yra ypač sunku ir dėl socialinių medijų, kuriose veikiantys algoritmai, atrodo, kartais žino, kas mums patinka, geriau nei mes patys. Žmonėms labai svarbu daryti ką nors rankomis, o kai turime išmaniuosius telefonus, kuriuose yra mūsų prisiminimai ir žinios, tampa sunku jiems atsispirti, net jei ir suprantame, kad taip perkrauname savo smegenis“, – dalijasi E. Paulikaitė.
Pasak menininkės, siuvinėjimas – tik vienas iš daugelio būdų, leidžiančių žmogui nurimti. „Šiuos rankdarbius norėjau pamatyti kaip ritualus, į kuriuos galime atsiremti, kai būna sunku. Manau, kad tokie veiksmai gali tapti švelniu protestu. Galbūt jie nesukuria didelio pokyčio, tačiau vis tiek yra mažas žingsnelis link išsilaisvinimo nuo įtampos, žinių ir informacijos perkrovos. Kovojimas nebūtinai apsiriboja šiandienių problemų apmąstymais ar viešais pasisakymais socialiniuose tinkluose. Kova gali reikšti ir kasdienius veiksmus, padedančius pajusti pokytį viduje“, – sako E. Paulikaitė.
Be šarvų
Fotografė A. Kurgonaitė parodoje pristato trijų fotografijų seriją „Saugumo jausmo pratimai“, kurioje namai ir juose pasikartojantys ritualai, pavyzdžiui, maudymasis duše ar žiūrėjimas į žuvytes akvariume, tampa prieglobsčiu nuo pasaulyje siaučiančios nežinios.
„Šiandien tiek jaunesni, tiek vyresni žmonės jaučia aplinkos nestabilumą, keliantį daug streso. Atrodo, kad tenka kovoti už daugybę dalykų, už tiek daug laisvių, o kartu atsiranda vis daugiau temų, į kurias reikia įsigilinti. Nuo to neretai pavargstama. Tuomet reikia ieškoti būdų, kaip sugrįžti, kaip vėl atrasti saugumo jausmą. Mano intencija buvo šiomis nuotraukomis parodyti, kad išorė gali būti įvairi: ir graži, ir nelabai draugiška. Namai čia reiškia žmogų kaip atskirą vienetą, o išorė – pasaulį, santykį su kitais žmonėmis“, – sako fotografė.
A. Kurgonaitė dalijasi, kad „Saugumo jausmo pratimai“ yra iš dalies autobiografinė fotografijų serija.
Pastaruosius septynerius metus gyvenusi skirtingose šalyse, menininkė nuolat ieškojo namų jausmo, o šios paieškos neišvengiamai palietė ir jos kūrybą.
„Tik sugrįžusi į Lietuvą ir pažvelgusi atgal, pradėjau matyti istoriją, kuri pamažu vystėsi visose mano padarytose nuotraukose. Namai man tapo vieta, kurioje galima rasti užuovėją nuo išorinių nemalonumų ir kartu leisti sau būti visiškai pažeidžiamai, minkštai, nusimesti šarvus, kurių galbūt reikia būnant išorėje. Tai gali virsti meditacija, leidžiančia atsipalaiduoti, pasijusti saugiai ir pasislėpti nuo išorinio pasaulio, kuris kartais būna malonus, o kartais – ne“, – pastebi ji.
Ties išnykimo riba
Jaunosios kartos menininkas A. Sinkevičius savo kūrinį „gale gyvenimų dienõs“ apibūdina kaip daugybės siužetų kratinį, gimusį iš fragmentiško kūrybos proceso. Menininkas pasakoja, kad, eidamas į garažą, kieme vis pastebėdavo baltas duris, kurios ilgainiui tapo šio darbo pagrindu – ant jų jis intuityviai pradėjo piešti.
„Piešinyje pavaizduoti du kūnai ir jungtys tarp jų. Man šis piešinys yra tragiškas – jame telpa dalis skausmo, kurią žmonės nešasi su savimi visą gyvenimą. Tai kalba apie šią komplikuotą dinamiką – meilę ir rūpestį, bet kartu ir savanaudiškumą, kuris naikina kitus, siurbia gyvybę. Jungtys, kaip žarnos, taip pat yra painios, jose daug mazgų, priėjimų, alternatyvių scenarijų. Viskas susiję – tai be galo gražu, bet ir labai skaudu“, – kalba menininkas.
A. Sinkevičius priduria, kad tekstas jo kūryboje užima itin svarbią vietą. Būtent todėl kitoje durų pusėje jis pritvirtino išraižytas faneros lenteles, kurios veikia ne tik kaip vizualus elementas, bet ir papildomas pasakojimo sluoksnis, leidžiantis žiūrovui sužinoti daugiau.
„Visas kūrinys yra spėjimas, viltis, spekuliacija. Lentelėse įsivaizdavau vieną iš alternatyvių laiko linijų, kurioje žmonės, atsidūrę ant išnykimo ribos, nori perduoti mums žinutę. Toje žinutėje minimos smegenys, pavirtusios dulkėmis, ir širdys, virtusios dangoraižiais. Perteikdamas šią žinutę utopiškai svajoju, kad gyvenimo gale žmonės supras, jog visą laiką jie tiesiog norėjo artumo, išsakyti jausmus, jausti užnugarį, kurį šildo artimieji“, – teigia jis.
Kas? Paroda „Vakar, šiandien ir rytoj“.
Kur? Kauno menininkų namų galerijoje.
Kada? Veikia iki vasario 20 d.
(be temos)