Kauno centriniame pašte veikia pagrindinė jubiliejinės X Kauno bienalės paroda – "Gijos: fantasmagorija apie atstumą".

Žiūrovas – kūrėjas

Per atidarymą žvelgdama nuo Centrinio pašto laiptų į susirinkusią minią bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė džiaugėsi, kad matant gausėjančias parodos lankytojų gretas jai maloniausia minioje atpažinti tuos pačius veidus, kuriuos regėjo prieš dvejus, ketverius, šešerius metus.

Nepaklysti tarp veidų iš tiesų buvo nelengva. Norint patekti į pagrindinę Kauno bienalės parodą, gyvoje eilėje prie įeigos teko išstovėti kelias valandas. Žiūrovų antplūdis rodo, jog kas dvejus metus vykstantis re(n)ginys, aktualus visiems, norintiems rasti atsakymą į beveik retorinį klausimą: kas yra šiuolaikinis menas?

Žinomo parodų kuratoriaus, šiuolaikinio meno teorijos veikalų autoriaus Nicolas Bourriaud (Prancūzija) kuruojamoje parodoje "Gijos: fantasmagorija apie atstumą" kūriniai įkurdinti skirtingose patalpose, tad norint rasti kiekvieną jų tenka atverti nemažai durų.

N.Bourriaud paminėjo, kad šią parodą galima žiūrėti kaip filmą ir atvėrus kiekvieno kambario duris – eksponuojamą kūrinį suvokti kaip atskirą filmo dalį, kurią kurti gali patys žiūrovai.

Kultūros problemų refleksijos

Beieškant parodai skirtų erdvių, laukia ne vienas atradimas. Girgždinčios grindys, piešiniai ant sienų, aukštos lubos, lenkti juostiniai langai, pro kuriuos matyti per Laisvės alėją nusidriekusių medžių viršūnės – istorinis centrinio pašto pastatas tampa fonu, sujungiančiu žiūrovo žvilgsnį į ateitį su praeities refleksijomis: tarsi būtų vaikščiojama po neapibūdinamą belaikę erdvę, kurioje susitelkė viskas, kas buvo, yra ir bus.

Tai iš dalies paaiškina ekspozicijos pavadinimą "Gijos: fantasmagorija apie atstumą" – kūriniai, kurių koncepcijos remiasi fantastiniais naratyvais, analizuoja interneto kultūros keliamas problemas. Atstumų nyksmą, abstraktų tarpusavio bendravimą, naujos, klampios erdvės sukūrimą, kurioje skirtis tarp realybės ir fantazijos pranyksta.

Interneto kultūra, pagrįsta milžinišku informacijos srautu, klampina šiuolaikinį žmogų greito vartojimo pelkėje, leisdama užsikabinti už iliuzinio gražios ateities paveikslėlio, kuris vis tolsta, nes kasdien atsiranda nauja, patobulinta, geresnė ateities versija.

Medijų tinkle įstrigusios mūsų civilizacijos atspindžiai akivaizdžiai regimi pereinant iš vienos ekspozicijų erdvės į kitą: besiraizgantys laidai, mirgantys ekranai, lyg netyčia paliktas senas laidinis telefonas, balsai, sklindantys iš kolonėlių. Visa tai primena apie žmogaus būtį, kurioje objektyvi tikrovė susipina su greita laiko tėkme, nuolatine kaita, nepatenkinamais troškimais ir įsivaizdavimu, kad žmogus viską kontroliuoja, jis vis dar yra nepriklausomas, laisvas.

Kelionių maršrutai

Per meno darbus kūrėjai tyrinėja aplinką, ieškodami naujų komunikavimo būdų, neatrastų erdvių. Menininkai kūriniuose keliauja į Marsą (Katja Novitskova (Estija) "Aktyvavimo modelis" (Marso paviršiuje)), surenka laiškus iš žvaigždžių (Katie Paterson (Škotija) "Mirštančių žvaigždžių laiškai"), skaičiuoja Saulės sistemos planetose tiksintį laiką (Katie Paterson "Laiko kūriniai" (Saulės sistema)), planuoja keliones lingvistiniais maršrutais (Arnas Anskaitis (Lietuva) "Keliautojas"), seka paskui transportuojamą meno kūrinį į nežinomą vietą, kurioje galbūt baigiasi pasaulis (Bronė Sofija Gideikaitė (Lietuva) "The Trip"). "Meno kūrinys – kaip telegrafo prietaisas, susisiekiantis su kažkuo, kas vyksta kažkur kitur, kitoje valstybėje, kitame pasaulyje, kitoje vietoje ar laike", – teigiama parodos anotacijoje.

Tai – tik dalis parodoje dalyvaujančių menininkų sukurtų maršrutų. Visi jie skirtingi, lankomos vietos – unikalios, neištirtos, žemėlapiuose nepažymėtos. Žiūrovo kūrybos procesas nematuojamas laiko vienetais: galima vaikščioti iš vieno kambario į kitą, žvilgsnį fokusuoti į virpančius šešėlius, užsimerkus klausytis sujudintos tylos ar iš ekranų sklindančio balso.

Galima skaityti ant sienų parašytus žodžius ar nugriūti į baltų pagalvių tankumyną, vaikščioti ratu aplink skulptūrą, kurios postamentas išdėliotas iš knygų spalvotais viršeliais. Galima net užsidaryti tamsiame kambarėlyje ir stebėti blausiai apšviestus akvariumus, o prieš išeinant iš parodos – pakelti akis į lubas ir pastebėti iš ventiliacijos angos besiveržiančią perregimą masę.

Šiuolaikiniame mene galima viskas. Tuo jis ir įdomus, nes visad netikėtas.

Kas? paroda "Gijos: fantasmagorija apie atstumą".

Kur? Kauno centrinio pašto erdvėse.

Kada? veikia iki gruodžio 31 d.