Susitinkame su J. Malikoniu ir jo vienturte dukra Rita Mockiene, specialiai tėčio gimtadieniui atvykusia iš Amerikos. Kalbamės apie kūrybą, šeimą, atsitiktinumus, kurie solisto istorijoje – savotiškas leitmotyvas.
Nenori būti našta
J. Malikonis rodo savo jaunystės nuotraukas. Lieknas, tiesaus stoto vyrukas su plaukų kupeta ant galvos. Jubiliatas nejučia perbraukia ranka per plaukus, sakydamas, kad jaunystėje turėjo vešlią ševeliūrą. Dukra šypsosi: panašu, kad ją iš senelio bus paveldėję ir anūkai – dešimtmetė Ritos dukra Veronika ir šešerių sūnus Aurelijus Dainius.
85-eri – daug ar mažai? Pašnekovas, kaip ir dera KVMT artistui, atsako prodainiu: „Aš senas jūrininkas, kiti jungos plauna man denį...“ Tačiau J. Malikonis, jau beveik 20 metų esantis pensijoje, nenori niekam būti našta.
Prieš keletą metų palaidojęs žmoną Reginą, vyras gyvena vienui vienas. „Tik nerašykite apie tai, – pokštauja, – paskui skambučių neatsiginsiu.“
Rita pasakoja, kad 1996-aisiais laimėjo žaliąją kortą ir drauge su vyru mediku išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Tėvą aplanko tik vasaromis, kai vaikams prasideda ilgos atostogos. Todėl vis dažniau jį patį kalbina kraustytis, kaip Juozas sako, už okeano.
„O ką aš ten veiksiu? – nepasiduoda įkalbinėjimams jis. – Kuo aš jums būsiu naudingas? Tokiame amžiuje jau daug ko nebegali. Tik mylėti...“ – liūdnai atsidūsta J. Malikonis.
Anot dukros, tėtis visą gyvenimą buvo be galo jautrus ir kiek melancholiškas. Šios savybės labai padėjo scenoje, tačiau gyvenime – ne visuomet.
Jautrumas atsiskleidžia ir jam pasakojant, kaip rinko dukrai vardą. Kaip tik tuo metu J. Malikonis vaidino Mefistofelį Ch. Gounod operoje „Faustas“.
„Visiems labai patiko vardas Margarita, bet spektaklyje buvo tokia scena, kur aš, velnias Mefistofelis, Margaritą prakeikiu... Ne, sakiau, Margarita dukra būti negali, tai pavadinome ją Rita“, – šypsosi laimingas tėtis.
Ruošė muzikantės keliui
Rita nepasekė tėvo pėdomis, nors, kaip pati sako, tėvelis nuo vaikystės ją ruošė muzikantės karjerai. „Galėjau būti pianiste. Gerai grojau. Tačiau tas kasdienis grojimas mane vargino“, – prisipažįsta ji.
Po mokyklos Rita pasirinko menotyros ir filosofijos studijas ką tik atkurtame Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu Amerikoje rašo teatro kritikos straipsnius anglų kalba, kuria eilėraščius.
Kokį tėtį Rita prisimena iš vaikystės? „Tikrai ne darboholiką, kurio niekada nėra namuose“, – nedvejodama atsako.
J. Malikonis tuoj pat įsiterpia, kad beveik per 50 metų, kuriuos išdirbo teatre ir sukūrė begalę vaidmenų, nori nenori turėjo būti tuo darboholiku.
Rita prieštarauja ir primena, kad tuo metu odontologai (anais laikais vadinti stomatologais) – o odontologe dirbo Juozo žmona Regina – uždirbdavo daugiau. Kiek pasišpagavę žodžiais abu galiausiai sutaria dėl vieno: Ritai tikrai neteko augti teatro užkulisiuose. Tėtis su ja būdavo dieną, o mama – vakarais.
„Tėtis mane vesdavosi į visas premjeras, bet prisipažinsiu, kai buvau paauglė, man ta opera buvo neįdomi. Kur kas mieliau eidavau į „Tresto“ šokius“, – juokiasi R. Mockienė ir priduria, kad tik su amžiumi rimtoji muzika tapo jai artimesnė. Dabar automobilyje dažnai tenka pakovoti su dukra, kokios muzikos klausytis – popso ar klasikos.
Paveldėjo mamos balsą
Rita muzikantės kelio taip ir nepasirinko, o štai Juozo talentas dainuoti, regis, – genuose.
„Jo mamytė, mano močiutė Regina, labai gražiai dainavo. Manau, tėtis savo balsą paveldėjo iš jos“, – įsitikinusi dukra.
J. Malikonis pasakoja, kad anuomet, jo mamytės laikais, dainininko profesija nebuvo labai vertinama.
„Negi jau nieko geresnio nesugalvoji?“ – sakydavo žmogui, nusprendusiam sukti atlikėjo keliu. Deja, o gal laimei, Juozo mamai taip ir neteko tapti dainininke – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Mano mamytė buvo mecosopranas. Man prieš jos balsą – slėptis...“ – graudinasi Juozas ir pradeda pasakojimą apie atsitiktinumus, už kuriuos jis dėkingas likimui.
Lemtingi atsitiktinumai
„Gimiau Vilniuje, bet, kai prasidėjo karas, tėvai pasitraukė į pasienį – apsigyvenome Žagarėje. Tada man buvo šešeri. Mokykloje susibūrė toks dainuojantis kvartetas, kuriame aš dainavau pirmu tenoru. Apie septynioliktus metus man prasidėjo balso mutacija – teko palikti grupę. Kai atsigavau, pasidariau bosas. Žagarės kultūros namų pianistas pakvietė mane koncertuoti kartu. Kažkuriame iš koncertų mane išgirdo Vaclovas Daunoras, pasiūlęs studijuoti tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Mamytė neprieštaravo, taigi įstojau į solinį dainavimą pas profesorių Zenoną Paulauską“, – pasakoja J. Malikonis ir priduria, kad jei ne žagarietis Vaclovas Daunoras – vienas garsiausių Lietuvos operos solistų, dainavęs garsiausiose pasaulio scenose, – galbūt jo gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip.
Stojant į konservatoriją būta ir daugiau netikėtų aplinkybių. „Mums, solistams, prieš pirmą egzaminą reikėdavo pasitikrinti pas gydytoją balso stygas. Tuo metu gydytojas dar nebuvo grįžęs iš atostogų. Todėl aš pirmiau padainavau, o tik paskui pasirodžiau gydytojui. Jis man ir sako: „Pas tave mazgai ant balso stygų, nedėsiu antspaudo...“
Juozas juokiasi, kad gydytojas vis dėlto buvo priverstas patvirtinti jo kandidatūrą, nes sulaukė skambučio iš egzaminų komisijos: šį stojantįjį būtinai reikia praleisti, nes jis esą iš visų geriausias.
„Gydytojo antspaudo tąkart taip ir negavau, bet buvo sutarta bandomiesiems metams. Jei balso stygų situacija gerės – jis pasirašys, jei ne – studijų teks atsisakyti“, – prisimena J. Malikonis.
Jautrumas ir trukdė, ir padėjo
Konservatoriją J. Malikonis baigė 1969-aisiais ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Mėgina prisiminti per tą laiką įkūnytus personažus: Mefistofelis, Don Žuanas, Figaras, Pliumketas, Županas, Petručijus, Higinsas, Don Alonsas ir daugybė kitų.
Paklausus, kuris iš vaidmenų pačiam solistui įsimintiniausias, jį aplenkia dukra: „Don Žuanas.“ Už šį vaidmenį 1981 m. J. Malikonis buvo pripažintas geriausiu muzikinės scenos artistu. Vis dėlto, jei reikėtų pasirinkti personažą, labiausiai atitinkantį tėčio charakterį, Rita įvardytų kitą.
„Man atrodo, kad jam, kaip žmogui, geriausiai tinka Don Kichotas. Šį vaidmenį jis sukūrė miuzikle „Žmogus iš La Mančos“, – aiškina ir priduria, kad donžuaniškų bruožų tėtis gyvenime tikrai neturėjo.
Bet žiūrovams scenoje galėjo atrodyti kitaip. Rita prisimena operetės „Užsispyrėlės sutramdymas“ premjerą, kurioje tėtis vaidino vieną iš didžiųjų moterų gundytojų.
„Už mūsų nugarų sėdėjo moterys, kurios tarpusavy kalbėjosi: „Pažiūrėkit, koks gražuolis. Tik įeina į sceną ir bučiuojasi. Įdomu, kaip tada jaučiasi jo žmona?“ Rita gerai pamena, kaip mama, atsisukusi į jas, atšovė: „Oi, labai gerai jaučiasi jo žmona!“
Dukra įvardija ir dar vieną tėčio privalumą – gebėjimą ne tik dainuoti, bet ir lengvai judėti scenoje.
„Sovietmečiu vyravo stereotipas, kad kuo operos solistas stambesnis, tuo jis turi daugiau svorio balse. Keičiantis laikams, režisieriai pradėjo vertinti ir solistų visapusiškumą. Mano tėtis buvo kaip tik toks – aukštas ir lieknas, todėl galėjo ne tik dainuoti, bet ir daug judėti, šokti scenoje, ko reikalavo miuziklo, operetės žanrai“, – dėsto savo nuomonę ji.
J. Malikonio manymu, svarbiausia buvo ne išvaizda ar mobilumas, bet požiūris į vaidmenį.
„Kad ir koks būtų vaidmuo – pagrindinis ar antraeilis, aš vis tiek įdėdavau visą savo širdį. Jei Don Žuanas – tai Don Žuanas, jei Don Kichotas – tai Don Kichotas. Buvau ir tebesu labai jautrios prigimties. Ji man padėdavo kuo giliausiai įsijausti į vaidmenis, žiūrovai manimi besąlygiškai tikėdavo. Gal dėl to teatro vadovybė ir vertino mane“, – spėlioja KVMT artistas ir prisipažįsta, kad gyvenime tas begalinis jautrumas jam labai trukdė.
Kad ir koks būtų vaidmuo – pagrindinis ar antraeilis, aš vis tiek įdėdavau visą savo širdį.
Džiugino improvizacijomis
Juozo požiūrį į vaidmenis geriausiai atskleidžia ne tik jo sukurti personažai, bet ir nutikimai, kurių režisieriai tikrai nebūdavo suplanavę.
Solistas pamena vieną sceną iš „Figaro vedybų“, kai reikėjo tęsti dialogą su Siuzana, nutrūkus, kaip pats sako, „kelnių šniūrams“. Kelnės, Juozo laimei, žiūrovų akivaizdoje nenukrito, bet teko vaidinti ir dainuoti viena ranka jas prilaikant, o kita – asistuojant Siuzanai.
„Žiūrovai turbūt nepastebėjo, bet man viduje buvo baisoka, kuo viskas baigsis“, – juokiasi J. Malikonis, dažnai norėdavęs padaryti daugiau, nei iš jo prašydavo režisierius.
Apie tokias tėčio improvizacijas Ritai ne kartą yra pasakojusi mama. Anot jos, tėtis pats įsisiūlydavo daryti visokius dalykus, kurių nebūdavo scenarijuje. Juozas sutinka: jei jausdavo, kad gali ką nors sukurti įdomiau, šmaikščiau ir taip pradžiuginti žiūrovus, būtinai pamėgindavo.
„Sykį „Užsispyrėlės sutramdyme“ vaidinau Petručio. Jau finalas. Trečio veiksmo pabaiga. Petručio ateina į balių, trūkteli už rankos Katariną, o ji užsispyrusi neina... Tai pagalvojau, kad būtų įspūdingiau, jei aš dainuodamas „Sėsk ant arklio, Katarina, žirge, lėk ir būk eiklus“ užsimesčiau ją sau ant pečių ir išneščiau į užkulisius. Tada Katariną vaidino Danutė Dirginčiūtė. Tai ji man vis į ausį šnabždėdavo: „Tik neužmušk, tik neužmušk…“, nes už scenos laiptukai buvo, kuriais turėdavau ją nešdamas nulipti. Nė karto nenugriuvau ir pabaiga labai efektinga būdavo: žiūrovai aiškiai pajusdavo, kad vyksta tikras užsispyrėlės sutramdymas“, – juokiasi Petručio vaidmenį kūręs solistas.
Dėkingas už likimo dovanas
Ar liko dar koks išsvajotas vaidmuo, kurio per pusšimtį metų teatre jis taip ir negavo?
„Mintyse gal ir turiu, bet tikrai nesakysiu. Iš mano pusės būtų negražu, jei, gavęs tiek daug puikių vaidmenų, dar kažko norėčiau“, – nuoširdžiai atsako jis ir tęsia, kad likimas net keletą kartų su teatru buvo nuskraidinęs jį už Atlanto.
Pirmąsyk Jungtines Amerikos Valstijas Juozas aplankė gal prieš 20 metų. Vyko Amerikos lietuvių bendruomenės kvietimu. Čikagoje jie statė operą „Marta“. Gavo trumpą komišką vaidmenį, kurį publika įvertino kuo puikiausiai.
Rita primena kitą istoriją. Tėčiui viešint pas tetą, gyvenusią Voterberyje, Konektikuto valstijoje, įspūdingame istoriniame teatre „Palace Theater“ turėjo vykti Wolgando Amadeuso Mozarto mirties metinėms skirtas koncertas. Koncertuoti turėjo garsus atlikėjų kvartetas, kurio bosas netikėtai susirgo.
„Mano tėtį pakvietė dainuoti vietoj jo. Gavo pasiruošimui kelias dienas ir puikiai viską atliko“, – didžiuodamasi kalba Rita.
„Tas bosas iš Niujorko „Metropolitan Opera“ buvo labai garsus. Bijojau, ar pavyks deramai jį pakeisti. Pavyko. Nors nerimavau, bet patirtį turėjau neeilinę“, – likimo dovanomis džiaugiasi Juozas.
O jeigu dar vienas šansas – gimtadienio proga – būtų jo paties rankose? Juozas prisipažįsta turintis svajonę: „Norėčiau įrašyti savo dainas. Tačiau tai daug sunkiau nei koncerte dainuoti. Įraše mažiausia klaida girdisi – turi dainuoti vis iš naujo ir iš naujo. Atrodo, lyg galėčiau, o sveikata neleidžia. Todėl svajoju suderinti tuos du dalykus – sveikatą su dainavimu“, – atvirauja garbaus amžiaus solistas, pusę įrašų jau turintis.
Ar repetuoja namuose? „Be abejo – kurgi daugiau“, – atšauna ir priduria esantis be galo dėkingas kaimynams, kad šie nepyksta dėl garsaus dainavimo.
Dukra juokiasi, kad tėčio kaimynė Irena, amžinatilsį satyriko Alekso Dabulskio žmona, gyvena po tėčio butu. Kai, artėjant išsiskyrimui, Rita ima nerimauti, kaip palikti tėtį vieną, ponia Irena ją ramina: kai tik nebegirdės viršuje dainuojant, išsyk eis belstis į Juozo duris.
Į teatrą atvilioja premjeros
Nors kasdienio darbo teatre jau seniai nebėra, Juozas nuo scenos pasaulio visiškai nenutolo. Į teatrą užsuka, kai būna premjerų peržiūros. KVMT turi gražią tradiciją į premjerinių spektaklių peržiūras pasikviesti buvusius savo darbuotojus.
„Tik kad jų vis mažiau... Gretos sparčiai retėja, dėl to labai liūdna“, – atsidūsta senjoras.
Neseniai jis žiūrėjo garsiąją KVMT premjerą – miuziklą visai šeimai „Šrekas“. Juozas sužavėtas: „Žavingai padaryta. Režisieriui Jakštui pagarba!“
Dar vienas spektaklis jam turi ypatingą reikšmę. Neseniai per „Mezzo“ kanalą Juozas žiūrėjo vokiečių pastatytas „Figaro vedybas“. Būtent nuo šio kūrinio prasidėjo jo debiutas KVMT. Neseniai šį veikalą čia pastatė ir režisierė Viktorija Streiča.
„Ta vokiška versija man kur kas mažiau patiko nei mūsiškė – iš jų pastatymo net nesupratau, kas ten ką myli“, – juokiasi ilgametis Figaro vaidmens atlikėjas.
Laimingi žmonės
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, klausiu dukters Ritos, ko ji palinkėtų savo tėčiui, spalio 18 d. pasitikusiam 85-metį. „Būti mažiau melancholiškam bei nebijoti gyventi kad ir iki 100 metų, dar – džiaugtis tuo, ką turi dabar“, – linki ji.
Juozas, ranką pridėjęs prie širdies, prisipažįsta, kad pastarąjį linkėjimą išpildyti nelengva, ir paaiškina, kodėl. „Eidami čia mes su dukra prisiminėme kompozitorių Igorį Stravinskį. Jis gyveno beveik 90 metų. Kol buvo jaunesnis, sakydavo, kad eina Eliziejaus laukais ir kas keli žingsniai – vis draugai, kavinė, draugai, kavinė... O vyresniame amžiuje eina tomis pačiomis vietomis – ir nė vieno draugo. Ir nė vieno, kuris jį pažintų...“ – atsidūsta jubiliatas, mintyse turėdamas ir savo patirtį.
Pasiūlau nusifotografuoti legendinėje Laisvės alėjoje, kuria J. Malikonis kadaise kasdien skubėdavo į darbą. Randame laisvą suoliuką. Ir vėl atsitiktinumas? Virš pašnekovų galvų puikuojasi užrašas „Laimingi žmonės“...
Ir iš tiesų – laimingi, kad turi vienas kitą, kad gali dalytis bendrais prisiminimais, kad spalio 25 d., kaip senais laikais, kartu eis į muzikinį teatrą žiūrėti „Figaro vedybų“ – spektaklis skiriamas Pasaulinei operos dienai ir buvusio teatro solisto J. Malikonio 85-osioms gimimo metinėms.
Palinkėkime Jubiliatui ilgiausių metų ir kuo šviesesnių minčių. Ir būtinai – pabaigti tuos svarbiuosius įrašus. Galbūt kas nors, juos išgirdęs, pajus įkvėpimą ir pagalvos: „Gal ir aš galiu būti operos solistas?“
Su kaupu apdovanotas talentu
• J. Malikonis 1962–1969 m. studijavo solinį dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) prof. Z. Paulausko klasėje. Iškart po studijų tapo KVMT solistu.
• Daugiau nei keturis dešimtmečius KVMT scenoje kūręs solistas – viena ryškiausių Lietuvos muzikinio teatro asmenybių. J. Malikonis kūrė pagrindinius vaidmenis įvairių muzikinės scenos žanrų spektakliuose, parengė svarbiausias teatro repertuaro bosų partijas. Jo vaidmenų arsenale – tokie operinės klasikos perlai kaip Mefistofelis, Figaras, Don Žuanas, Fiesko, Umbertas, Petručijus, Pliumketas, operetėse ir miuzikluose – Županas, Don Alonsas, Henris Higinsas, Don Kichotas, Džonas Kanlaitas, kapitonas fon Trapas ir kt.
• „Žmogus iš La Mančos“ buvo itin reikšmingas žingsnis KVMT istorijoje. [...] Liūdnojo vaizdo riterį įkūnijęs solistas Juozas Malikonis savo personažui išlieka labai atidus ir scenoje ne tik puikiai dainuoja, bet ir vaidyba sėkmingai perteikia savojo svajonių pasaulyje gyvenančio herojaus charakterio esmę. Solistas dėl savo labai gražaus balso bei vokalo, aktorinių gabumų ir sceninės išvaizdos, mums, žiūrovams, atskleidžia tą tikrąjį herojaus vidinį pasaulį, kuris be jokių dviprasmybių, užuolankų toks paprastas, brangus ir artimas. Matyt, personažui didelės įtakos turi paties solisto vidinė šiluma, nes, kaip sakoma, jos neturėdamas nesušildysi kito.“ (iš Algirdo Būtėno teksto „Balsas iš gėrio katedros...“)
• „Solistas J. Malikonis iškart atkreipė teatralų ir publikos dėmesį. Aukšta, liekna figūra, „elgrekiškas“ vedas, elegantiška laikysena – tikras artistas. Išties būdamas tikru artistu Juozas niekada neturėjo to bravūriško anturažo, kuriuo neretai dabinasi teatro žmonės. Žodžiu, jis niekada nebuvo linkęs į bohemiškumą. Visad malonus, mandagus, daug skaitantis, viskuo besidomintis – Juozas sudėtinga, neeilinė asmenybė. Nestandartinis jo mąstymas žadina ir, sakyčiau, savotišką savigraužą, nepasitenkinimą savimi, abejones dėl kūrybinio darbo. Ir netgi jeigu jo gyvenime ir kūryboje viskas klostosi gerai, Juozas gali graužtis dėl žmogaus prigimties ar pasaulio netobulumo. O gal būtent tas nerimastingumas ir įžiebė kūrybinę liepsną, vadinamą talentu, kuria dainininkas yra su kaupu apdovanotas.“ (iš teatrologės, muzikologės Dainos Klimauskaitės straipsnio „Muzikos baruose“)
• Solisto kūrybinis kelias įvertintas ne vienu apdovanojimu: 1981 m. jis pripažintas geriausiu muzikinės scenos artistu už Don Žuano vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“; 1987 m. suteiktas liaudies artisto vardas; 2001 m. pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą už ilgametę kūrybinę veiklą; 2010 m. – „Tikros muzikos“ prizą.
• Dainininkas paruošė daug koncertinių programų, koncertavo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat užsienyje: Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, JAV.
(be temos)