O. Koršunovo spektaklis – tarsi apvalantis sielos nuplakimas

Radikalus smurtas

"Mane šokiruoja tai, kad žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas", – taip kalbėjo pati S.Kane apie savo pjesės "Apvalytieji" itin kritiškas refleksijas žiniasklaidoje po pagal šią pjesę pastatytos premjeros Londone 1998 m. (beje, irgi balandžio mėnesį). Panašią žiūrovų reakciją galima buvo pajusti ir Kaune po beveik dvidešimties metų. Arba bent jau skeptišką požiūrį. Iš dalies norėtųsi sutikti su žiūrovais, iš dalies – su režisieriumi ir dramaturge.

Kuo dramaturgės pjesė tokia "bloga"? Vidinį pasipriešinimą ji kelia todėl, kad yra be galo atvira. Atvira ta prasme, kad dramaturgė joje apnuogino tiesiog tragiškumu permirkusį savo vidinį pasaulį, kupiną juodžiausių vizijų, neatsiejamų nuo išorinio pasaulio purvo. O pastarasis ypač tepa sielą, kai tu esi psichiatrijos ligoninės pacientas. Būtent tokia rašytoja tapo kai kuriais savo gyvenimo periodais, kai draskantys depresijos nagai tapdavo pernelyg aštrūs. Vieną dieną, 28-erių, vienoje Londono ligoninių nutrūko ir jos pačios gyvenimo siūlas.

Lyg nujausdama mirtį dramaturgė savo kūrybiniame palikime – šešiose pjesėse – nesistengė vaizduoti pasaulio gražesnio, nei jis yra. Priešingai – jį vaizdavo tokį, koks yra, atverdama jo tamsiąją pusę, kurios mes kai kurie nematome arba sąmoningai ignoruojame. Tokie yra ir "Apvalytieji", kur skleidžiasi kūrėjos (pa)sąmonės tamsusis natūralizmas.

Veiksmas vyksta psichiatrijos ligoninėje, kur veikia gydytojas, sanitarai ir meilės ieškantys pacientai narkomanai. Papuolęs čia kelio atgal nerasi, nes būsi greitai pripumpuotas vaistų ir pavirsi psichopato gydytojo vergu, tenkinančiu bet kokią jo iškreiptos vaizduotės viziją, kurioje žmogiškumas neegzistuoja.

Scenoje daug smurto. Radikalaus smurto. Fizinio ir psichologinio. Pastarasis čia skleidžiasi įvairiausiomis formomis – lyg inkvizicijos laikais savo žiaurumu stebinantys kūno žalojimai, seksualinė ir emocinė prievarta, žudymas, kūnų deginimas. Sunkus, tvaikus, glitus, nužudantis bet kokią viltį spektaklis.

Kai jaunystė tampa trūkumu

Kaip ir S.Kane, O.Koršunovas taip pat nesistengia nieko pagražinti ar išbraukti. Jis suteikia visišką laisvę dramaturgės pačioms slapčiausioms mintims materializuotis. O šios virsta šaltakraujais demonais, scenoje plakančiais veikėjų kūnus, salėje – žiūrovų sielas. Būtent taip jautiesi spektakliui pasibaigus –  lyg nuplakta kraujuojančia siela. Ir tai tikrai ne kiekvienam priimtina būsena, todėl natūraliai savisaugos instinktas liepia priešintis, nepasiduoti ar net nuo paties spektaklio atsitverti nematoma siena. Tačiau kuo esi ištvermingesnis ir kuo daugiau priimi rykščių, tuo stipresnį pajunti apsivalymo skonį.

Tokį jį turėtų finale patirti ir svarbiausi spektaklio veikėjai – miręs pacientas Gremas, jo ieškoti čia atėjusi sesuo Greis ir šioje įstaigoje įkalintas Karlas, kuriuos įkūnija jaunieji aktoriai Greta Petrovskytė, Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis. Antraeilius ir šalutinius veikėjus vaidina taip pat visas būrys jaunų aktorių. Vis dėlto dar sceninės patirties stokojantys aktoriai iki galo neįtikina žiaurumo būtinybe. Jaunystė jiems kiša koją. Turėję tapti save užmiršusiais laidininkais tarp dramaturgės, režisieriaus ir žiūrovo, jie prislopina tą tekančią srovę ir žiūrovo nepasiekia toji pradinė kontrolinį smūgį suduodanti žinutė. Kai juodžiausioje kančioje, it visiškoje tamsoje, nušvinta ryški saulės šviesa. Veikėjams trūksta tikrumo, paslapties ir, svarbiausia, vidinio kismo kontrastų. Kartu su tuo smunka ir spektaklio vertė. Jis darosi nuobodokas ir vienspalvis. Neprofesionalu. O juk vaidinimas galėjo tapti dar vienu O.Koršunovo perlu.

Spektaklis tarytum sako: teatras nėra pramoga, nebent tokia laikysime patį smurtą ir žiaurumą.

Situaciją kiek gelbsti režisieriaus kūrybinis bendrakeleivis – Darius Meškauskas, vyriausias aktorius spektaklyje. Jo vaidinamas sadistas gydytojas Tinkeris – daugiasluoksnis veikėjas su kontrastingų jausmų palete. Simboliškai ir kiek ironiškai jis tampa aktorystės meistriškumo pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. O pats spektaklis – lyg sunkus studijas ką tik baigusių ar bebaigiančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių sunkus įšventinimas. Juk atsidūręs pas patį maestro režisierių su mokykline vaidyba toli nenueisi. Reikia tikėtis, kad pastarieji apsivalys nuo nereikalingų profesinių šiukšlių ir taps tais apvalytaisiais, kurie galės pakeisti tų gabiųjų aktorių pamainą, kurie iki šiol taip meistriškai realizuodavo O.Koršunovo idėjas.

Nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

"Apvalytieji" – gana šiuolaikiška pjesė, nors ir parašyta praėjusio amžiaus pabaigoje. Paradoksalu, tačiau atsidūrusi Kaune, sovietmečiu kvepiančioje "Girstučio" scenoje, ji atrodo vis dar per daug šiuolaikiškai.

Spektaklis, lyg koks žaibas medį, įskelia mūsų kasdienybę, atverdamas tiesą, kad mūsų teatras didžiąja dalimi yra atitolęs nuo šiandienos, įstrigęs kažkur kitoje laiko tėkmėje, kaip ir mes patys – lyg ir šiuolaikiški, bet ne tikrai šiuolaikiški. Žinoma, galbūt tai, kas yra šiuolaikiška Vakarų didmiesčiui nebūtinai bus vienodai šiuolaikiška mažesnės šalies miestui. Tačiau faktas, kad mažai teturime šių dienų pasaulį reflektuojančios nacionalinės dramaturgijos, nemaloniai akivaizdus.

Spektaklis tarytum sako: teatras nėra pramoga, nebent tokia laikysime patį smurtą ir žiaurumą. Jeigu atsistotume ties riba, skiriančia sceną su aktoriais ir kėdes su žiūrovais, ir į viską pažvelgtume iš šono, pamatytume tai, kad šios dvi erdvės tarytum susikeičia vietomis. O su jomis kartu ir opozicijos "tikrovė – iliuzija" dėmenys. Tai, kas regima scenoje, atrodo, kad yra tikroji apnuoginta realybė, kupina aplink mus egzistuojančio smurto, narkomanų, savižudžių, prostitučių, benamių ir visokiausių kitų autsaiderių, neįtelpančių į normalios visuomenės rėmus. Ir viso to yra gana daug. Bet ką mes dėl to darome? Neretai tik pasipiktiname, kad apie tai viešai dar yra kalbama. Kaip kad ir per šį spektaklį. Sėdėdami pasipuošę, pasikvėpinę skendime iliuzijoje, kad nieko nėra, kad viskas yra gražu. Iliuzijoje susikurto pasaulio, tokio, koks jis turėtų būti, bet iš tikrųjų nėra.

Teatre kaip kine

Pačioje scenoje taip pat pinasi dvi erdvės – realus veiksmas ir veikėjų minčių pasaulis. Ko gero, šiandien visa tai lengviausiai ir taikliausiai būtų galima perteikti pasitelkus vaizdo kamerą. Viena prigimtinių kino savybių ir yra gebėjimas audiovizualine kalba perteikti žmogaus vidinį pasaulį.

"Apvalytieji" – itin kinematografiškas kūrinys, kurio autentišką atmosferą atkurti teatro priemonėmis yra ganėtinai sudėtinga užduotis. Tačiau šiuo požiūriu režisierius, kuris pats yra ir spektaklio scenografijos autorius, ir kompozitorius Antanas Jasenka su šia užduotimi susitvarko pagirtinai puikiai.

Iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet efektyvūs ir kūrybingi sprendimai įtikinamai ir gana originaliai perteikia veikėjų (kartu ir dramaturgės) vidinius konfliktus. Spektaklyje įprasta vaidyba jungiami su kūno plastika, verbalinis žodis – su judesiu (judesio konsultantė – Vesta Grabštaitė), masinės scenos – su solo vaidyba. O scenos viduryje esanti geležinė lova atlieka daugybę funkcijų – vaizduoja vis skirtingas veiksmo vietas ir tampa kūnišką pavidalą įgijusiu riboženkliu tarp šiapus ir anapus.

S.Kane yra prisipažinusi, kad parašyti "Apvalytuosius" ją įkvėpė nugirsta prancūzų filosofo Roland'o Bartheso frazė, kad būti įsimylėjusiam – tai lyg būti Aušvice. Mylėti trokštame absoliučiai kiekvienas, vadinasi, visas gyvenimas yra tarsi koncentracijos stovykla ir galbūt tik skausmas mumyse atveria tikrąjį regėjimą.

Spektaklio kūrėjai šią mintį perteikia su kaupu, palikdami vietos ir individualiai interpretacijai. Nepaisant anksčiau minėtų trikdžių, O.Koršunovas įrodo, kad teatras nėra paprastas veidrodis, atspindintis mūsų mielas šypsenas, bet galintis pavaizduoti tai, ko net patys nenorime ar nepajėgiame matyti savo sielos gelmėse. Ir nė kiek ne prasčiau nei kinas.