Menininkė J. Pociūtė: idėjomis lenkiame užsieniečius

Sunku sugalvoti konkretų pavadinimą jausmui, nes kiekvienas įvairius dalykus jaučiame skirtingai.

– O kaip iššifruoti jūsų asmeninės parodos pavadinimą? Kokios yra tos trys atspindžio pusės?

– Pirmoji atspindžio pusė yra tai, ką žmogus mato, antroji – tai, kas slypi už materialaus atvaizdo, o trečioji – nežinomybė. Gyvenimas juk ir yra nežinomybė.

– Ar jaučiatės pripažinta kaip menininkė?

– Taip. Pripažinimas slypi pačio kūrėjo viduje. Kad ir kiek menininkui būtų kartojama, koks jis fantastiškas, genialus, originalus ir t.t., jei jo širdyje kirbės kažkas, kas neleis nurimti, tai nieko iš to pripažinimo nebus. Šią akimirką jaučiuosi rami, pripažinusi save.

– Ar po studijų buvo lengva eiti savo keliu?

– Sunku. Buvo daug dvejonių, daug įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti, vykti. Šią parodą galėčiau pavadinti kaip pirmuosius savo kaip kūrėjos žingsnius, kurie yra sąmoningi. Baigusi universitetą nuolat dalyvaudavau grupinėse parodose, keliavau, tačiau nebuvau tikra, kad tikrai taip noriu kurti.

– Galėtumėte konkretizuoti priežastis, skatinančias tuštumą, įsivyraujančią po studijų baigimo?

– Esu girdėjusi tokius žodžius, kad kiek metų menininkas mokosi taisyklių, kaip kurti meną, dvigubai daugiau jų prireikia norint jas pamiršti. Studijuodamas jis seka nubrėžta linija ir negali nuklysti. Studentui pagrindinis darbas yra mokytis, atlikti užduotis, generuoti idėjas ir t.t., o po studijų, susidūręs su realybe, jis suvokia, kad vien kūryba užsiimti nepavyksta, tad pradeda ieškoti kitų dalykų, kurie garantuotų pajamas, stengiasi išmokti balansuoti tarp kūrybos ir pragyvenimo.

Žvelgiant Europiniu mastu, menininkai turi plačių galimybių rengti parodas užsienyje, dalyvauti menininkų rezidencijose, tad teisintis, kad realizuoti savęs kaip kūrėjo nėra galimybių, negalima. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo ryžto, palaikymo, pramuštgalviško ėjimo į priekį, antraip aplinka gali jį suvalgyti.

Jaunam žmogui įsitvirtinti bet kurioje terpėje reikia įdėti labai daug pastangų. Svarbu pasverti, ar tam pakaks jėgų.

– Žengiant kūrėjos keliu, kas palaiko jus labiausiai?

– Šeima. Jų tikėjimas tuo, ką darau, leidimas man daryti tai, ką įsivaizduoju. Žinoma, yra žmonių, kurie kuria ir sulaukdami pasipriešinimo iš savo artimųjų, bet kyla abejonė, kiek jie veikia iš pykčio, noro kažkam kažką įrodyti ir kiek – iš natūralaus būvio.

– Ar jaunam menininkui lengva įsitvirtinti visuomenėje?

– Man atrodo, kad sunku. Gyvenimas verčia prisitaikyti, tad žmogus turi būti pajėgus tą prisitaikymą susieti su savo keliu. Tai veikia it žiauri mėsmalė, sunaikinanti tuos, kurie gali atrasti save kitur, ne kūryboje.

Studijuojant akademijoje atrodė, kad visas gyvenimas vyksta tik toje aplinkoje. Baigusi studijas supratau, kad niekas nepriklauso nuo to, koks gabus buvai, nes tas pavyzdingas studentas gali sėkmingai nueiti daryti ką kita. Menininko viduje turi kirbėti pašaukimas, vedantis į priekį kūrėjo keliu ir neleidžiantis blaškytis.

– O mūsų visuomenė ar vertina menininkus?

– Seniau menininko profesija buvo vertinama labiau. Dabar, man rodos, viskas priklauso nuo žmogaus. Tas, kuris lanko parodas, muziejus, bent minimaliai domisi kultūriniu gyvenimu, menininko profesiją vertina, o tas, kuris viską matuoja pinigais – žinoma, ne.

Sunku kalbėti apie visuomenę. Kartais pasijuokiu iš to, kad visuomenės požiūris paklūsta žiniasklaidos formuojamai nuomonei, kuri kultūros žinias praneša iškart pasibaigus kriminalų apžvalgai. Tad ko norime?

Įsivaizduoju, kad visuomenė turi būti ugdoma, antraip nieko nebus.

– Kaip menininkė jaučiate konkurenciją?

– Konkurencija yra įdomus dalykas, kuris man siejasi su verslu. Konkurentas – tai žmogus, kuris atima iš kito pinigus, tad šiuo atveju nežinau, kas yra konkurencija, nes niekas iš manęs jokių pinigų neatiminėja.

Kalbant apie konkurenciją kaip apie tobulėjimą – to Lietuvoje pritrūksta. Mūsų menininkai yra labai geri, bet turi mažiau galimybių nei užsieniečiai bendradarbiauti su profesionalais, kurie pakeltų jų kūrinių kokybę. Skirtumas tarp to, ar savo idėją menininkas gali įgyvendinti tik savo rankelėmis, ar gali mokėti profesionalui, kuris ją įgyvendins tvarkingai ir be priekaištų. Lietuvai trūksta kokybės, bet idėjomis ir kūrybos plotme mes lenkiame užsieniečius.

– Ar remiatės autoritetais?

– Žinoma. Įdomiausia yra tai, kad dirbdama su savo praeitimi, naudodama atvaizdus, simbolius iš savo aplinkos, labiau mėgstu abstrakčius, minimalizuotus kūrinius, neturinčius jokios istorijos.

Kokia mano svajonė? Pirma mintis šovusi į galvą – paroda Niujorke. Svajonė yra įdomus dalykas, skatinantis mąstyti apie nerealius dalykus, kurie kartu gali būti visiškai ne tai, ko tikiesi. Kai kalbame apie svajones ar siekius – jie šabloniški, ne mano kurti.