Laikui nepavaldus miesto veidas arba nostalgija Kaunui, kurio neliko

Neatpažįstamas miestas

Laikui nepavaldus ne tik žmogaus, bet ir miesto veidas. Vaizdai, kadaise buvę artimi ir pažįstami iki skausmo, metams bėgant tampa istorija vadovėlių puslapiuose ar nuotraukų albumuose.

Rotušės rūsiuose, šalia fotožurnalisto, nūdienos fiksuotojo  Artūro Morozovo nuotraukų, įsitaisę fotografo S.Lukošiaus darbai darsyk paliudija stabų laikinumą ir sienų trapumą.

Parodoje visuomenei pristatomas 1955–1975 m. istoriją pasakojantis nuotraukų ciklas, kuriame fotografas įamžino  senosios laikinosios sostinės ir naujai statomo socialistinio pramoninio Kauno sandūrą, kai ėmė dygti pirmieji stambiaplokščiai namai, gigantiški fabrikai, savo veidą keitė gyvenamieji rajonai.

"Parodos pavadinimas – užuomina, kad atrinktos fotografijos skatina žiūrovą atsitraukti nuo kasdienės nušlifuotos realybės, kurios stabilumu ir tikrumu esame įsitikinę. Nuotraukos panardina į netolimą praeitį, kurioje mūsų miestas staiga ima atrodyti keistas ir neatpažįstamas", – atverti Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriaus duris ir patiems išgyventi to meto nuotaikas kvietė muziejininkė Sigita Žemaitytė.

Vonioje – ryškalai

Antai vienoje nuotraukoje – 1957-ųjų Vilijampolė, Komjaunimo aikštė, ir maža mergaitė vežimėlyje, kuri dabar veikiausiai jau įžengusi į septintąją dešimtį. Kitoje – 1970-ieji ir juose sustingęs Vladimiras Leninas visu ūgiu.

Kiek tolėliau – 1965-ieji Vilijampolėje, Jūratės gatvėje. Prie pastarosios nuotraukos ilgiau nei prie kitų sustingo dvi garbaus amžiaus damos – S.Lukošiaus dukros.

"Kadaise čia buvo bulvių laukai. Vėliau, gavus leidimą statyboms, atsirado šie pastatai", – pirštu į nuotrauką bedė Gražina Lukošiūtė. Nors daugumai pažinojusiųjų S.Lukošius – ilgametis Pramoninės statybos projektavimo instituto darbuotojas, savo aistrą fotografijai auginęs tris dešimtmečius, G.Lukošiūtei jis visų pirma – nuostabus tėtis.

"Aš niekada nemėgau fotografuotis, o tėtis nuolat mane pagaudavo su fotoaparatu. Tai skaitančią, tai dirbančią", – su nostalgija G.Lukošiūtė grįžo į Jūratės gatvę nuotraukoje, kurioje praleido kone keturias dešimtis metų. – Gyvenome name, keturiuose kambariuose. Ten tėtis ryškindavo visas nuotraukas, nes neturėjo studijos."

Seserys Gražina ir Danutė žinojo, kad tądien, kai tėtis į vonią pils specialius tirpalus, maudynių nebus. Tabu buvo ir pats ryškinimo procesas, dvi smalsias nosytes palikdavęs už storų durų. S.Lukošius mergaičių tik paklausdavo, ar nuotrauka, kurią laiko rankose, joms atrodo gera.

Numatyti trys ciklai

"Tėtis fotografavo viską: miesto pastatus, aikštes, dygstančius mikrorajonus, to meto paminklus. Būdavo, išeina sekmadienio rytą su fotoaparatu, o grįžta tik vakare. Vasarą, atostogų metu, važiuodavome į Juodkrantę ir pėsčiomis, gaudydamas kadrus, jis nueidavo net iki Nidos", – tėčio aistrą fotografijai prisiminė jo palikuonė.

G.Lukošiūtei antrino ir aktyvus fotografijos meno puoselėtojas Alvydas Vaitkevičius. S.Lukoševičių jis vadino vienu produktyviausių sovietinio Kauno dokumentuotojų, kurio fotografija buvo glaudžiai susijusi su mieste veikusių statybos institutų veikla.

"Maža to jis turėjo fenomenalią datų, pavardžių atmintį. Smulkiai aprašydavo kiekvienos nuotraukos istoriją, – A.Vaitkevičius prisiminė kelissyk egzaminavęs savo bičiulį. – Praėjus kuriam laikui, prašau priminti kokias nors datas ar kitas smulkmenas, susijusias su tam tikra vieta, o jis viską išberia kaip iš rašto, nė karto nesuklysdamas."

S.Lukošiaus paroda "Kitokio laiko nuojauta" – pirmasis fotografo nuotraukų ciklas, kurį miestiečiai ir Kauno svečiai rotušės rūsiuose galės pamatyti iki balandžio 6 d. Iš viso numatyti trys nuotraukų ciklai.