Paveikslų galerijoje pristatoma Jūračio Zalenso ekspozicija – jauki ir nedidelė: dvi skulptūrinės kompozicijos ir septyni tapybos darbai.

"Geros sąžinės žmogus"

Gaila, kad parodos atidarymas vyksta tik kartą ir nesudalyvavę žiūrovai paliekami susidurti su meno kūriniais akis į akį. Tačiau J.Zalenso parodos atidarymas pranoko lūkesčius. Čia nebuvo skaitomi iš anksto parengti kompetentingų menotyrininkų tekstai, šlovinantys kūrėją ir jo darbus, nebuvo ir susirinkusių meno entuziastų, pretenzingais žvilgsniais nužiūrinėjančių kūrinius.

Tą vakarą atėjo J.Zalensui patys artimiausi žmonės: šeimos nariai, draugai, bendraklasiai. Ekspozicijos kuratorei Kristinai Civinskienei tarus įžanginį žodį prie jos prisijungė ir prof. grafikas Edmundas Saladžius, kiek vėliau ir vienas artimiausių dailininko bendraklasių, o pabaigoje kalbėjo jau vienuolika metų dailininku besirūpinanti jo uošvė ponia Elena.

Artimų kalbose atgijo dailininkas, koks jis buvęs, kol sveikatą pakirto sunki liga: be galo draugiškas, vaišingas, savo dirbtuvėse nuolat sulaukdavęs svečių, su kuriais vykdavo pokalbiai apie kultūrą, istoriją, gyvenimą. Pasinėręs į savo meną visa esybe, jis buvo atitrūkęs nuo buities. Net ir dabar, jam sunkiai sergant ir negalint visomis jėgomis sugrįžti į ankstesnį gyvenimą, prof. E.Saladžiaus žodžiais, tebėra "geros sąžinės žmogus".

Kūrybos retrospektyva

Besižvalgant po kamerinę ekspozicijos erdvę, žvilgsnį patraukia pirmasis J.Zalenso tapybos kūrinys, kurtas 1978–1979 m. Jame pavaizduoti du, vienas šalia kito stovintys medžiai – kaip tvirtybės, ilgaamžiškumo simboliai. Paveikslo koloritas šaltas, potėpiai energingi – tarsi drobės paviršiuje būtų įamžinta tyla prieš audrą.

Šis darbas išsiskiria iš kitų parodoje eksponuojamų drobių tuo, kad yra konkrečiausias, aiškiausiai juntama kūrinio nuotaika, nors menininkas nesugalvojo jam pavadinimo.
Kiti J.Zalenso kūriniai, tapyti 2009–2012 m., yra abstraktūs, juose pagrindinis vaidmuo atitenka tapybinei dėmei, spalvų suderinamumui, kompozicijos daugiasluoksniškumui.

Postūmis apmąstymams

Skulptūrai parodoje dėmesys skiriamas kiek mažesnis nei tapybai – eksponuojamos dvi kompozicijos: "Žuvų ir paukščių kova"(1989 m.) ir "Autoportretas"(1985 m.). Jos masyvios, bet pati kompozicija primena grafikos darbus: kiekvienas kūrinį sudarantis elementas išreikštas labai smulkmeniškai, apgalvotai. J.Zalenso skulptūros šmaikščios, savo turiniu pakylėjančios laipteliu aukščiau link didesnio pozityvumo, kuris neabejotinai reikalingas visiems.

Mažos parodos pranašumas yra tas, kad galima ilgiau pastoviniuoti prie kiekvieno meno kūrinio ir mintyse jį paanalizuoti: pamatyti visus spalvų niuansus, faktūras, įžvelgti menininko paslėptas prasmes ir tarsi pabuvoti jo pasaulyje. Tai labai svarbu, norint suprasti kūrybą, iš kur ji kyla, kokia yra jos esmė – J.Zalenso parodoje žiūrovui suteikiama galimybė išjausti kūrinius, o ne tik juos apžvelgti.

Permainų meto vardai

J.Zalenso paroda – nacionalinės M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodų ciklo "Lūžio kartos vardai" dalis. Parodų ciklas "Lūžio kartos vardai" nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos: jo tikslas – pristatyti devintojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.

J.Zalensas (g. 1952 m.) 1978 m. baigė skulptūros studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1976 m., taigi jau XX a. devintajame dešimtmetyje J.Zalensas buvo gerai žinomas dailininkas. Jis neapsiribojo vien tik skulptūra – vis dažniau parodose dalyvaudavo rodydamas tapybos kūrinius.

Ši dailės rūšis J.Zalensui padėjo sugrįžti į dailės pasaulį po 2004 m. patirtos sudėtingos širdies kraujagyslių operacijos, ją lydėjusio insulto ir trijų mėnesių komos. Liga prikaustė prie neįgaliųjų vežimėlio, bet jau 2010 m. dailininkas surengė tapybos parodą savo namų sodelyje, "Kauno dienos" skaitytojų buvo išrinktas Metų menininku ir pelnė įsimintiniausio Kauno Metų menininko vardą.

2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta "Lūžio kartos ir jos mokytojų" ekspozicija, skirta XX a. paskutinio dešimtmečio Kauno dailininkų darbams. "Lūžio kartos" pavadinimas nebuvo susietas su dailininkų amžiumi. Jų "lūžio" pagrindą lėmė studijų sovietmečiu ir devintojo dešimtmečio pabaigoje pasikeitusios kultūrinės, politinės ir ekonominės situacijos laisvėjančioje Lietuvoje sankirta.

Paveikslų galerijos "Lūžio kartos" ekspoziciją sudarė XX a. devintojo dešimtmečio jaunosios menininkų kartos, po studijų Vilniuje grįžusios į Kauną, bei jų mokytojų, dirbusių Kaune ir vėliau kartu įsitraukusių į bendrą veiklą su mokiniais, darbai. Eksponuoti Eugenijaus Varkulevičiaus, Eglės Velaniškytės, Audronės Petrašiūnaitės, Prano Griušio, Jono Maldžiūno, Arvydo Brazdžiūno-Dusės, Arūno Vaitkūno kūriniai. Pastarasis su kitais dailininkais, tokiais kaip Rimvidas Jankauskas-Kampas, Antanas Obcarskas, Eimutis Markūnas, Mikalojus Šalkauskas ir Alfonsas Vilpišauskas, įsitraukė į vieną iš Kauno meninio gyvenimo išskirtinių reiškinių – grupės "Angis", susibūrusios 1990 m., veiklą.
Tais pačiais metais Kaune susijungė ir dar viena tapytojų grupė "Keturios", ją sudarė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Judita Budriūnaitė, Aušra Andziulytė.

Ekspozicijoje buvo ir dailininkų individualistų, išsiskiriančių savo stiliumi ir neįsitraukusių į grupes. Tai Laima Drazdauskaitė, Rolandas Karalius. Taip pat darbus eksponavo skulptoriai Robertas Antinis, Gintaras Kamarauskas, Vytautas Martišius, Danielius Sodeika, Vytautas Umbrasas, J.Zalensas.

Dėl M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. "Lūžio kartos" ekspozicija buvo uždaryta.

Kas? J.Zalenso kūrinių paroda. Iš ciklo "Lūžio kartos vardai".
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? Veikia iki lapkričio 9 d.