Kita stotelė – Kaunas. Kelionės tikslas – Kauno bienalė

Dvejus metus laukta ir didžiausiu vasaros renginiu vadinama Kauno bienalė – sugrįžta jau šiandien ir iki pat rugsėjo 29-osios kauniečius ir svečius kvies atvykti į netikėtas miesto erdves, atrasti meno kūrinius ir neskubėti išvykti, o patirti visus kelionės malonumus ir nuotykius.

Su viena iš bienalės kuratorių, meno istorike, Katazaro dailės akademijos profesore, Neapolio "Madre" muziejaus tyrimų departamento mokslininke, Tarptautinės šiuolaikinio meno kuratorių asociacijos nare Alessandra Troncone, kalbame apie pirmą apsilankymą Lietuvoje, patirtį tarptautinėje kuratorių komandoje, šių metų Kauno bienalės temą ir tarp praeities, ir dabarties balansuojančius menininkų kūrinius.

– Ar apie Kauno bienalę, kuri šiais metais rengiama jau 12 kartą, žinojote dar prieš pakviesta būti viena jos kuratorių?

– Tik sužinojusi apie bienalės skelbiamą atvirą kvietimą naujiems kuratoriams, pradėjau domėtis Kauno Bienale. Sužinojau, kad tai jau 12 kartą organizuojamas renginys, turintis netrumpą savo istoriją. Plačiau susipažinusi su anksčiau vykusiomis bienalėmis, įvertinau, kad tai būtų puiki galimybė įgyti kitokios patirties. Užpildžiusi paraišką ir gavusi kvietimą, labai apsidžiaugiau.

– Ar praėjusi kuratorių atranką ir sulaukusi kvietimo iš bienalės organizatorių, turėjote konkrečių lūkesčių, ar nėrėte į šią patirtį kaip į nuotykį?

– Apibrėžtų lūkesčių neturėjau. Priėmiau tai kaip galimybę susitikti su kuratoriais ir menininkais iš skirtingų šalių, turinčiais įvairių patirčių ir idėjų. Visų mūsų tikslas – drauge surengti tarptautinę parodą, kurioje susijungtų skirtingi kontekstai ir koncepcijos, praplečiančios pagrindinę bienalės temą. Nepaisant to, kad anksčiau esu keliavusi po Rytų Europą: lankiausi Lenkijoje, Ukrainoje ir kitur, tačiau tai – pirmasis mano vizitas Lietuvoje, todėl įdomu buvo ir pačiai susidurti su naujais – Lietuvos, Kauno – kontekstais.

– Kokie jūsų įspūdžiai pirmą kartą apsilankius Lietuvoje?

– Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Rytų Europos šalyse, praeitis yra labai arti dabarties. Aš esu iš Italijos ir mano šalies praeitis yra toli toli man už nugaros, o jūsų istorija yra daug arčiau. Dabarties gyvenimo faktai tarsi susipina su patirtimi, kurią išgyvenote būdami Sovietų Sąjungos nelaisvėje. Ko gero, Rytų Europos šalys per pastaruosius kelis dešimtmečius patyrė daugybę permainų ir turėjo keistis labai greitai. Tai man įdomu atrasti ir tyrinėti. Esate tarp dabarties realybės ir ateities lūkesčių ir ši tarpinė būsena labai siejasi su pagrindine bienalės tema – "Po išvykimo / prieš atvykstant".

Esate tarp dabarties realybės ir ateities lūkesčių ir ši tarpinė būsena labai siejasi su pagrindine bienalės tema – "Po išvykimo / prieš atvykstant".

– Kokios buvo jūsų mintys, interpretacijos, sužinojus 12-osios Kauno bienalės pagrindinę temą?

– Tema "Po išvykimo / prieš atvykstant" pabrėžia kelionės idėją, tačiau metaforiškai ją galima suvokti ir kaip kaitos procesą. Kelionės tema taip pat siejasi su bienalėje dalyvaujančiais menininkais ir kuratoriais – visi esame iš skirtingų šalių, kurių kelionės kryptis buvo viena – Kaunas. Tačiau kiekvienas šią temą interpretavome savaip, žvelgdami iš skirtingų perspektyvų, remdamiesi individualiomis patirtimis, todėl bienalės parodose, kurios išsidėsčiusios skirtingose miesto erdvėse, yra kūrinių, kurie ir tiesiogiai kalba apie keliones, ir tokių, kurie šią temą praplečia, siedami ją su dabartimi, su Kauno kontekstu.

– Kauno bienalei atrinkote šešis menininkus: Laura Grisi (1939–2017), Adrienas Melisas (1985), Ghenadien Popescu (1971), Francesca Grilli (1978), Mykola Ridnyi (1985), Aslanas Gaisumovas (1991). Ar šie kūrėjai yra labai skirtingi? O gal turi panašumų?

– Žinoma, menininkai skirtingi, nes yra atvykę iš įvairių pasaulio šalių, jų istorinis paveldas ir patirtys skiriasi. Šie skirtumai leidžia plačiai pažvelgti į bienalės temą, kurioje išryškėja ir istoriniai aspektai, ir dabarties momentai, ir universalios patirtys, ir identiteto problematika.

– Kokiose erdvėse yra eksponuojami menininkų kūriniai? Ar jums jos pasirodė įdomios?

– Pagrindinės ekspozicijų erdvės tai – Kauno paveikslų galerija ir Kauno geležinkelio stotis. Geležinkelio stotis, ruošiant ekspoziciją, kėlė daugiau iššūkių nei tradicinė Kauno paveikslų galerijos erdvė, tačiau būtent stotis itin siejasi su bienalės tema. Taip pat menininkai savo kūrinius eksponuoja Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Kauno menininkų namuose, Senosiose miesto kapinėse ir Kauno autobusų stotyje.

– Kokias naujas perspektyvas bienalės temoje menininkų darbai padeda atrasti žiūrovui?

– Menininko Tamu Nkiwane, kuris yra iš Londono, tačiau jo šeima kilusi iš Zimbabvės, instaliacijoje sukuria ryšius tarp Lietuvos nepriklausomybės ir Zimbabvės išsilaisvinimo. Ukrainietės Mykolos Ridnyi kūrinys yra inspiruotas Kauno gete gyvenusios menininkės Esther Lurie, kuri kūrė piešinius, atspindinčius gyvenimą gete, nacių žiaurumą. Savo darbus ji slėpdavo molinėse puodynėse, kurias užkasdavo į žemę skirtingose vietose, todėl kai kurie E.Lurie darbai buvo rasti, kai kurie – ne. Ši istorija tapo legenda ir M.Ridnyi nusprendė ją prikelti, sukurdama žmogaus aukščio keraminius indus, kuriuose paslėpė E.Lurie piešinius ir jų replikas. Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamas menininko iš Kubos Adriano Meliso vaizdo kūrinys leidžia pažvelgti į socialistinę sistemą Kuboje. Menininkas prašė darbininkų neiti į darbą (pasiūlydamas jiems sumokėti tą pačią sumą pinigų, kurią jie užsidirba) ir įrašyti jų pokalbius su viršininku, kuriuose jie sukuria netikras priežastis, dėl kurių negali ateiti į darbą (tai ir lūžusi koja, ir sugedęs automobilis, ir kt.). Viena vertus, tai – šypseną keliantis kūrinys, tačiau, kita vertus, jis labai aiškiai atspindi socialistinę santvarką Kuboje: mažus atlyginimus, darbuotojų motyvacijos stygių ir pan.

– Kokios patirties įgijoje dirbdama su kuratoriais iš skirtingų pasaulio šalių (Lietuvos, Slovakijos, Didžiosios Britanijos, Italijos)?

– Manau, kad bendradarbiavimas tarp skirtingų kuratorių, kolektyvinis darbas yra stiprioji Kauno bienalės pusė. Žinoma, kiekvienam kuratoriui dirbti komandoje yra iššūkis. Kai dirbi vienas, visas parodos rengimo procesas priklauso tik nuo tavęs ir šiame procese nėra jokių diskusijų, o dirbdamas komandoje turi pakovoti už savo idėjas ir tai suteikia galimybę pasitikrinti ar jos iš tikrųjų svarbios, todėl kartais kovoji iki galo, o kartais, išgirdęs nuomonę iš šalies, suvoki, kad galbūt likusioji komandos dalis yra teisi. Turėjome atrasti būdą, kaip mums dirbti kartu. Tai kėlė daug iššūkių, tačiau buvo labai įdomu. Kauno bienalę organizuojanti komanda puikiai atrinko visus kuratorius, nes nepaisant to, kad esame iš skirtingų šalių, su skirtinga patirtimi, mūsų interesai sutapo ir tai leido dirbti sklandžiai.

– Ar būti viena iš Kauno bienalės kuratorių buvo iššūkis?

– Iššūkių pasitaikė, tačiau visas darbo procesas buvo įkvepiantis. Tai buvo labai svarbi galimybė man dirbti su puikiais menininkais ir kuratoriais. Manau, kad kuratorius turi turėti savo kelią, viziją, tačiau kolektyvinis darbas gali inspiruoti naujas idėjas. Būtų malonu sugrįžti į Lietuvą, Kauną dar kartą ir su savo projektais. Galbūt tokia galimybė bus 2022-aisiais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, o gal pasimatysime kitoje Kauno bienalėje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

telyčia

telyčia portretas
Aplankėme puikią Kauno bienalę, po to buvome Kauno senamiestyje, kur pilna nuostabių kavinių. Vėliau buvome Žalgirio arenoje ir pažiūrėjome nuostabų renginį. Kaunas pilnas kultūros, kulinarijos ir sporto. Kiekviena šeima ten gali praleisti kultūringą, skanų ir aktyvų savaitgali. puiku.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių