Kūrybinė drąsa

"Kudlius ir miško broliai" – drąsus A.Sunklodaitės kūrybinis ėjimas, sulaužęs iki šiol itin gajų stereotipą, kad spektakliai vaikams privalą būti linksmi, kitaip tariant, atlikti pramoginę funkciją. Tokie spektakliai ir dominuoja daugelio teatrų repertuaruose.

Džiugu, kad režisierė kuria aukštą meninę vertę turinčius spektaklius. Džiugu ir dėl to, kad kūrėjos vaikams skirto teatro vizija Kauno lėlių teatre galėjo skleistis netrukdomai ir nevaržomai. Nors ir rizikuojant, kad gali būti nesuprasta į teatrą vaikus atvedančių tėvelių, jau įpratusių spektaklio metu palenkti galvas į išmaniųjų telefonų ekranus, kol jų atžalos "pramogauja".

Tiesa, šis spektaklis ir nėra skirtas patiems mažiausiems žiūrovams, jį būtų galima rekomenduoti šiek kiek vyresnei publikai. Bet kokiu atveju, net jei ir į teatrą kartu ateis ir tėvai, vargu ar šio spektaklio metu jiems norėsis prisiminti kišenėje spurdantį telefoną.

Statyti klasiką arba eksperimentinį šiuolaikinį spektaklį, atverti metafizinę erdvę arba rusiškais keiksmažodžiais perskrostos kasdienybės realybę, linksminti arba šokiruoti, pataikauti tikslinės grupės poreikiams arba kurti tik patiems kūrėjams suprantamą pastatymą – vienos kurios priešybės dominavimas mūsų teatre yra tapęs vyraujančia tendencija. Ir tik nedaugelyje spektaklių pavyksta šias opozicijas sujungti ir, prabylant brandžia menine kalba, žiūrovams atverti visavertės būties pojūtį.

Išėję iš tokių spektaklių dar ilgai kalbame apie juos ir jų kūrėjus. Niekam nesistengia pataikauti ar būti madinga ir A.Sunklodaitė. Rašydama pjesę ir ją realizuodama scenoje ji būna savimi – atvira, žmogiškai paprasta, giliai besiskverbianti į jauno žmogaus psichiką, su subtiliu humoru ir pagarba. Režisierei pavyksta sujungti ir jaunajam žiūrovui tokią svarbią nuotykių dvasią, žaismingumą, ir tai, kas yra vadinama rimtomis temomis.

Atkurti įvykius, bet iš jų scenoje nenukalti paminklo, – toks kūrėjų pagrindinis siekis, kurį pavyksta pasiekti sėkmingai.

Tikroviškumo magija

Herojiškas, liūdnas, artimas, gyvas, metaforiškas, estetiškai originalus ir nenuspėjamas spektaklis it laiko mašina nukelia į praėjusio amžiaus vidurį, kur studentas Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951) su broliu Jurgiu ir artimais bičiuliais, bėgdami nuo mirties, tampa miško broliais. Todėl ir scenoje tarytum užuodi lietuviško miško kvapą, sklindantį iš dailininkės Giedrės Brazytės kurtų medinių lėlių, dekoracijomis tapusių medinių apdegusių stulpų, byrančių durpių, užsiliepsnojančių ugnies liežuvių.

Scenovaizdžio paletėje vyrauja niūrios spalvos – juoda, ruda, pilka. Niūriai vaizduojamas ir partizano Juozo likimas. Spektaklio kūrėjai nesiekia istorijos pagražinti ar pagrindinį spektaklio veikėją užkelti ant pjedestalo. Jie siekia tiesos – ne tik istorinės, bet ir žmogiškosios.

Atkurti įvykius, bet iš jų scenoje nenukalti paminklo – toks kūrėjų pagrindinis siekis, kurį pavyksta pasiekti sėkmingai. Tad konstruojamas siužetas nuo pat pirmų veiksmo akimirkų įtraukia, užburia savo tikroviškumu ir tampa artimas ir įdomus šių dienų vaikui.

Taip jau yra, kad pagal tikrą istoriją sukurtas kūrinys žiūrovą priverčia kitaip jį vertinti, suvokti ir daryti kitokias išvadas. Ne išimtis – ir šis spektaklis. Jį stebint neįmanoma atsiriboti nuo fakto, kad visa, kas regima scenoje, vyko iš tikrųjų.

Pjesę režisierė rašiusi pagal paties partizano ir kitų miško brolių prisiminimus. Juozas gimė Marijampolės apskrityje, Kaune baigė "Aušros" gimnaziją, Kauno universitete studijavo architektūrą. Priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, jam buvo suteiktas partizanų majoro laipsnis. Jis buvo ir rezistencinio laikraščio "Laisvės žvalgas" steigėjas ir redaktorius. Rusų sušaudytas miške (Kauno r.), jį išdavus bendražygiui.

Po mirties partizano biografija buvo klastojama, jį visuomenei pristatant kaip didžiausią liaudies priešą ir nusikaltėlį. Siekdama, kad spektaklis būtų aiškus ir suprantamas vaikams, A.Sunklodaitė išgrynino Juozo likimo liniją, atsisakydama kitų partizanų vadui buvusių artimų žmonių biografijų ir šalutinių istorinių faktų.

Pagrindinį vaidmenį kuriantis jaunas aktorius Rokas Lažaunykas tyrinėja savojo personažo motyvaciją, jo nenuslopinamo ryžto siekti tėvynės laisvės priežastis, kasdien ne vienus metus mirčiai žvelgiant į akis. Regis, svarbiausia jų yra gana paprasta – meilė. Šis jausmas ne tik jį veda link tragiško pasiaukojimo, bet ir teigiama prasme prablaško niūrią partizaninę kasdienybę.

Nuvykęs į Paryžių ieškoti pagalbos atkovojant Lietuvos laisvę, Juozas sutinka lietuvaitę, kurią stipriai pamilsta. Linksma įsimylėjėlių scena pagyvina spektaklį ir priverčia vaikus ploti veikėjams suglaudžiant lūpas paskutiniam bučiniui.

Meilė sieja ir Juozą bei jam ištikimą šunį Kudlių, kurio vardu ir pavadintas pats spektaklis. Šuo kartu su šeimininku gyvena miške, taip pat aktyviai kovodamas už tėvynės laisvę. Aktoriaus Remigijaus Endriukaičio valdoma Kudliaus lėlė ypač gyva, nors ir yra pagaminta iš paprastos medžio pliauskos. Atrodo, kad scenoje koją pakelia tikras šuo. Kudlius su savuoju šeimininku kuria itin glaudų didžiulio tikėjimo ir meilės pripildytą ryšį, tapdamas jo antruoju aš. R.Endriukaičio Kudlius leidžia rimta ir dramatiška tema scenoje kalbėti netradiciniu būdu, išvengiant nuobodumo, pamokslavimo ir "kažkada kažkas" pojūčio.

Paprastumo galia

R.Lažaunyko Juozas – itin paprastas jaunuolis, valdomas tokių pat jausmų, troškimų ir jaunatviškų rūpesčių, kaip ir spektaklio stebintysis. Tai pastarąjį verčia tapatintis su šios istorijos herojumi. Tą liudija ir publikos audringa reakcija – švilpimas ir kojų trypimas – jai regint, kai išduotasis veikėjas žūsta.

Paprastumas ir įtikinančios sąsajos su šiandiena tik dar labiau paryškina herojinį atspalvį, nors aktorius ir nuvelka nuo savo veikėjo antžmogio drabužį. Heroizmo, patriotizmo jausmai greičiau gimsta santykyje su tarp žiūrovų vaizduotės ir spektaklio kuriamų simbolinių reikšmių. Į realistiškąją pasakojimo liniją vis įsipina tarsi sapniškos pasąmoninės realybės nuotrupos – simboliniai įvaizdžiai, metaforos, kurių natūralistiškai neįmanoma perteikti ir kurių reikšminė koncentracija gali pasakyti kur kas daugiau nei įprasta verbalinė ir iliustratyvi sceninė kalba.

Į klausimą, ar teatro scenoje galima suvaidinti istoriją, spektaklis siūlo tokį atsakymą: istorija yra nesuvaidinama, ji yra prikeliama. Ir arba tai pavyksta padaryti, arba ne. Kaip kad aiškiaregys prikelia mirusiojo vėlę įsileisdamas ją į savo kūną tam, kad ši papasakotų nesumeluotą tiesą. Panašus pojūtis aplanko ir šio spektaklio metu. Aktoriai, lėlės, daiktai, objektai, muzika, vaizdo projekcijos virsta tarpininkais tarp praeities, Juozo gyvenimo autentiškumo ir šiandienos, leidžiantys scenoje įsikūnyti tam, kas jau yra atsidūrę materialiai neegzistuojančioje plotmėje.

Personažai veikia minimalistinėje scenografijoje, tačiau kartu su Manto Bardausko kurtų vaizdo instaliacijų ir kompozitoriaus Deivido Gnedino pagalba jie nukelia į tuometį Kauną, Laisvės alėją, Juozo šeimos sodybą kaime, bunkerį miške. Ne tik regi iki smulkmenų vaizduotėje atsikuriančią buitį, bet ir jauti stiprias emocijas, įtampą, nerimą, nugaron alsuojančios mirties nuojautą. Spektaklis tampa kur kas daugiau nei vien jo kūrėjų menine išmone. Tos kitos realybės atmosfera iškyla prieš akis kiekvieną kartą prisiminus spektaklį.

Nebematoma virsta matoma

Dar vienu iš spektaklio pranašumų tampa tai, kad scenoje veikia ne vien netipiškos lėlės, bet aktoriai vaidina ir įprastine prasme. Abu planai harmoningai papildo vienas kitą, nebandydami dominuoti ar sumenkinti vienas kito, atverdami didesnes erdves skleistis žiūrovų vaizduotei. Taip scenoje dar stipriau materializuojasi tai, kas yra nebematoma. Ne didaktiškai ir ne idealizuotai, o natūraliai paprastai savų personažų portretus kuria ir kiti aktoriai.

Be jau minėtų, Mindaugas Černiauskas ir kartu su R.Lažaunyku lėlių teatre debiutuoja Dominyka Budinavičiūtė, spektaklyje suvaidinanti ne vieną moterišką vaidmenį. Pastarieji aktoriai labiau atsiskleidžia vadindami pagal dramos, o ne lėlių teatro estetiką, tačiau jų teatrinių štampų nesugadinta sceninė raiška vaidinimui suteikia daugiau gyvumo ir mezga artimesnį kontaktą su publika.

Kaip priešprieša jauniesiems kolegoms, ryškų įspūdį palieka ir jau didelę aktorinę patirtį turintis aktorius Mindaugas Ancevičius, spektaklyje sukuriantis net aštuonis skirtingus personažus. Jis čia – Juozo bendrakursis, čia – kaimynas, čia – rusų kariškis, tai dar kuris kitas epizodinis veikėjas, – visus juos aktorius kuria charizmatiškai ir įtaigiai, meistriškai persikūnydamas vis į kitą personažą, taikliai apnuogindamas kiekvieno charakterio šerdį. Ypač neužmirštamas jo vaidinamas kalėjimo viršininkas, kurį scenoje įkūnija didžiulė įsivelkama lėlė-čekistinis lietpaltis.

"Kudlius ir miško broliai" – pavyzdys, kokios turėtų būti istorijos pamokos, kad užaugusios kartos ne tik prisimintų iš vadovėlių mintinai išmoktas svarbias datas ir asmenybes, bet ir širdyje jaustų tekantį gyvą tautos kraują, nes, kaip spektaklis liudija, atmintis yra gyva. Tereikia atverti reikiamas duris ir bus nesunku pajusti, kad Juozas, Kudlius ir mes, sėdintys žiūrovų kėdėje, esame tos pačios lietuviškos tapatybės sudedamosios dalys.