Kauno istorija: K. Būgos gatvė

Vardų painiava

K.Būgos gatvė buvo pavadinta 1933 m. Iki tol nuo 1929 m. į kairę vedanti atkarpa buvo vadinama Kipro Petrausko gatve (ne, dviejų gatvių, pavadintų didžiausios Lietuvos scenos žvaigždės vardu, Kaune nebuvo, – dabartinė K.Petrausko gatvė, kurioje gyveno pats K.Petrauskas, anuomet vadinosi J.Janonio gatve), o į dešinę buvo Joniškio (vienu metu – Jiezno) gatvė. Dar anksčiau vietoje gatvės buvo takas tarp sodybų, 1905 m. aplink gyvenusių sodininkų pavadintas Fruktoviy (Vaisių) skersgatviu.

Mums iš dešinės – Frykų dvarelio teritorija ir namas, kuriame galimai gimė inžinierius Edmundas Frykas. Bažnyčios gatvės takas veda toliau, keliasi Fryko laiptais į E.Fryko gatvę, kurioje jis ir gyveno. Bet prieš keliaudami į svečius pas Frykus, pasidairykime buvusioje K.Petrausko gatvėje.

Paženklinta tragedijos

Gražus namas Būgos g. 13, kurį šiandien po renovacijos darko ant stogo užkeltos skardinės mansardų būdelės, buvo pastatytas 1930 m. Prasidėjus nacių okupacijai, viename iš dviejų jo butų gyveno jauna Alisos (Ginaitės) ir Pilypo Benjaminavičių šeima. Baltaraiščiams namas pasirodė įtartinas, nes lietuviškame kvartale buvo vienintelis, kuriame gyveno žydai. Birželio 27 d., atėję į butą, jie suėmė studentą Pilypą Benjaminavičių, kaip "neaiškų elementą", nuvarė jį į Vytauto prospekte buvusį partizanų štabą, o iš ten – į VII fortą. Tąkart po kreipimosi į Karo komendantą Jurgį Bobelį, kuris pažinojo jo žmonos šeimą, Pilypą paleido. Jis žuvo vėliau Kauno gete.

K.Būgos g. 14. / Marijos Oniščik nuotr.

Priešais stovintis K.Būgos g. 14 namas priklausė garsiajam Kauno chirurgui Vladui Kuzmai. Tiesa, medikas čia niekada negyveno. 1929 m. įsigijęs neseniai pastatytą mūrinį namuką su dideliu mansardiniu aukštu, jį nuomojo, o pats su šeima gyveno šalia Miesto ligoninės – pradžioje nuomojamame bute, vėliau – nuosavame name, pastatytame pagal architekto Stasio Kudoko projektą D.Poškaus gatvėje. 1940 m. namukas buvo nacionalizuotas.

Mažesnis, įdomios architektūros namas su mansarda ir bokšteliu (K.Būgos g. 16) priklausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriui geologui Mykolui Kaveckiui. Memorialinė lenta ant namo skelbia, kad profesorius čia gyveno nuo 1931 m. iki pat mirties, t.y. iki 1968 m. 1940 m. M.Kaveckis išvyko į Vilnių. Nacių okupacijos metus praleido savo vasarnamyje Kačerginėje, o po karo grįžo į Kauną, kur dėstė tuometiniame Kauno Politechnikos Institute ir gyveno savo name. Pagal išlikusias langų padalas (ypač įdomūs rombų ornamentai mansardose ir apvalus langas-rozetė bokštelyje) galima numanyti, kad namas statytas trečiajame dešimtmetyje.

Garsūs vardai

Šioje K.Būgos gatvės atkarpoje apžiūrėkime dar tris įdomios architektūros namus. K.Būgos ir Tenorų gatvių susikirtime (K.Būgos g. 19) stovintis baltas namas priklausė inžinieriui Viktorui Labanauskui ir jo žmonai Vandai.

V.Labanauskienė buvo prof. Stasio Šalkauskio sesuo. Kol nebuvo vedęs, filosofas gyveno pas Labanauskus Aleksote. 1935 m. Labanauskai nusipirko šį sklypą ir mažiau nei per du mėnesius pastatė namą, kurį suprojektavo kitas V.Labanauskienės brolis – inžinierius-architektas Algirdas Šalkauskis, techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius-architektas Romanas Steikūnas.

K. Būgos g. 18. / Marijos Oniščik nuotr.

Tiesa, kitais metais buvo nustatyta, kad "fasaduose yra daug pakeitimų, neprisilaikant statybos leidimo". Pasikeitė ir išdėstymas: iš pradžių dviejų aukštų name buvo planuojami du butai, bet vėliau cokoliniame aukšte šalia sargo kambariuko buvo įrengtas dar vienas trijų kambarių butas, o 1939 m. savininkai prašė leidimo statyti dar ir trečią aukštą, kuriame tilptų dar du nuomai skirti butai.

Tikrovėje namas taip ir liko dviejų aukštų, bet jo sodo fasade atsirado savitos, keturkampiu stulpu atskirtos erdvės: lodžija antrame ir terasa su išoriniais laiptais – pirmame aukšte. 1939 m. S.Šalkauskis vėl laikinai gyveno pas Labanauskus, tik jau šiame name. Buvo kalbama, kad Labanauskai gyveno prabangiai. 1941 m. jie buvo ištremti.

Architektūrinės vingrybės

Ant kampo prie Sopranų gatvės (K.Būgos g. 23 / Sopranų g. 12) matome kuklų, 1934 m. pastatytą mūrinuką su kampiniais langais. Jo autorius – inžinierius Kazimieras Sienkevičius, savininkė – Lidija Heinrichaitė. Įdomu, kad namo statybos leidimas 1933 m. buvo išduotas tik su sąlyga, kad namo frontas būtų ne mažiau 2 aukštų: statyti vieno aukšto namus šiame kvartale buvo draudžiama.

K. Būgos g. 23. / Marijos Oniščik nuotr.

Šį kartą buvo nutarta mansardą su gyvenamąja patalpa laikyti antru aukštu, o tai "privalomiems nutarimams neprieštarauja". Namuke tilpo tik vienas, krosnimis šildomas butas, tačiau sovietiniais laikais jis buvo padalytas dviem šeimoms. Buvo pažeistas ir dar vienas nutarimas – namukas liko netinkuotas.

Gražiausias viso kvartalo modernistinis namas (K.Būgos g. 36) priklausė pulkininkui Brunonui Štenceliui. Dviejų aukštų namo projektą 1939 m. sukūrė vienas įdomiausių Kauno architektų modernistų Izaokas Trakmanas, techninę priežiūrą vykdė inžinierius Girša Rozentalis. Įdomu, kad čia per statybas butų sumažėjo: vietoje planuotų trijų 1940 m. pradžioje užbaigtame name buvo įrengti tik du keturių kambarių butai.

K. Būgos g. 36. / Marijos Oniščik nuotr.

Gatvės fasade akį traukia Trakmano mėgiami kvadračiukų motyvai ir atraminė kolona. Kiemo pusėje buvo suprojektuotas puscilindris rizalitas su įstiklintu žiemos daržu pirmame aukšte ir atvira terasa, iš kurios turėjo atsiverti vaizdas į sodą kalno šlaite. Šiandien nei oranžerijos, nei terasos nebėra: aklinai užmūrytas rizalitas primena pilką bunkerį.

Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius, pulkininkas B.Štencelis buvo tas žmogus, kuris 1929 m. po Algirdo Sliesoraičio atsistatydinimo perėmė "Geležinio vilko" vairą ir pasirašė šios organizacijos likvidavimo dokumentus. 1940 m. suimtas, mirė Vorkutos lageryje.