Kaunas nykstantis ir išnykęs: apleisti universitetų pastatai (III)

"Pieno baro" bandelių ir kokteilių skonis šiandien liko tik mūsų atmintyje. Vietą, neatsiejamą nuo Kauno centro, savo suapvalintu stogeliu žymintį nepakeičiamą susitikimų vietą "prie fontano"; vietą, aplink kurią pulsuoja tikrasis Kauno gyvenimas, – patį "Pienocentro" pastatą, kartu su prie jo prisiglaudusiu broliu – "Pažangos" rūmais, galėtume drąsiai priskirti "nykstančio Kauno" pastatams. Šie Lietuvos architektūros meistrų šedevrai prieš keletą metų tapo našta dviem juos valdžiusiems universitetams, tad šiandien stovi užrakinti ir nešildomi.

Sodas ir dviračiai

"Pienocentras" – tai 1927 m. įkurta Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, kurios reprezentatyvus administracinis pastatas – tikri "rūmai" – iškilo pačiame miesto centre. Kampinis sklypas Nikolajaus prospekto vidury 1861 m. priklausė atsargos pulkininkui Euzebijui Senkevičiui ir jo žmonai Elžbietai; pačiame kampe jie pasistatė vieno aukšto mūrinį namą su lenktais frontonėliais, kuriame ir gyveno, o sklype – antrą mūrinį namą nuomai.

1901 m. valdą paveldėjo Adelė Kosakauskienė. Palei dabartinę S.Daukanto gatvę tęsėsi sodas, kuriame XX a. pradžioje ji pastatė medinį paviljoną, skirtą dviračiams taisyti ir nuomoti. A.Kosakauskienė ir jos įpėdiniai gyveno kampiniame name iki pat 1931 m., kai "Pienocentras" iš Kosakauskaitės-Jomanienės visą sklypą nusipirko savo "rūmų" statybai.

Paskelbtą konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis, pradiniame projekto etape dalyvavo ir tuometis Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas. Pastato gelžbetoninį monolitinį karkasą projektavo inžinieriai Pranas Markūnas ir Saliamonas Milis.

Dangoraižio efektas

Penkių aukštų "Pienocentro" rūmai buvo pirmas tokio aukščio namas Laisvės alėjoje, tad nenuostabu, kad amžininkams jis darė didelį įspūdį. Antai 1931 m. besibaigiančią statybą pamatęs italų rašytojas Giuseppe Salvatoris, rašė, kad "pakeltos aukštyn akys aprėpia lyg ir dangoraižį". Išties, priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę. 1937 m. parodoje "Exposition Internationale des Arts et des Techniques" Paryžiuje pastatas už architektūrą buvo įvertintas garbės diplomu ir bronzos medaliu.

Priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę.

Įspūdingas "gryniausio" modernizmo pastatas suapvalintu kampu dabar, rodos, organiškai glaudžiasi prie šalia esančių "Pažangos" rūmų – jų bendro kiemo fasadus net sunku vieną nuo kito atskirti. Tačiau iš tikrųjų labai greitai pastatytas, bent porą metų stovėjo vienišas, nors įvairūs darbai jame tęsėsi iki 1934 m. Išlikusiose nuotraukose galima pamatyti šalia jo, vietoj "Pažangos" rūmų, dar stovintį mažytį mūrinį namelį, nuo didingo kaimyno atskirtą aukštais mūriniais varteliais.

Barai ir "darželiai"

Pirmasis pastato aukštas išsiskiria poliruoto juodo labradorito apdaila, jo didelės virtinos pridengtos ištisiniu plačiu stikliniu stogeliu, kuriame buvo įstatyta iliuminacija. Jau 1931 m. pirmame aukšte iš Laisvės alėjos pusės buvo atidaryta "Pienocentro" krautuvė, o palei S.Daukanto gatvę – valgykla, iškart pelniusi didelį populiarumą. Toliau stovėjo pieno baras, o neužstatytoje pietinėje sklypo dalyje 1935-aisiais atsidarė užkandinė, vadinama "Pienocentro darželiu", nes tai buvo lauko kavinė; "darželio" baldus projektavo Kostas Petrikas.

"Pienocentras" turėjo ir daugiau firminių krautuvių bei užkandinių miesto centre. Viena tokia su Broniaus Elsbergo sukurtu interjeru buvo Laisvės alėjos ir E.Ožeškienės gatvių sankirtoje. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, 1939 m., galima sakyti, tyrinėjęs Kauno gyvenimą, taikliai pastebėjo, jog šių maitinimo įstaigų populiarumo priežastys – mažos kainos.

"Tokie restoranai kaip "Metropolis" ar "Versalis" visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduotuvių darbuotojams. Šios kategorijos vartotojams pieno ir kiaušinių bendrovė "Pienocentras" yra įrengusi visame Kaune daugybę amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kurios už visai nedidelė kainą galima gauti sotaus valgio", – rašė jis.

Po vienu stogu

Pastato suapvalintame kampe per keturis viršutinius aukštus buvo įstatyti lenkti langai, lenkti yra ir pirmo aukšto vitrinų langai prie įgilinto centrinio portalo. Per du aukštus (pirmo aukšto patalpos buvo sujungtos su didele sale antrame aukšte) buvo išsidėsčiusi garsioji Muralio kirpykla, kurios interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Įkurtuvių proga kirpyklos reklama skelbė: "Nepaisant žymių išlaidų kirpyklai rengti ir aprūpinti naujaisiais ir tobuliausiais aparatais, kainos nepadidintos, vyrams net sumažintos."

Dalį antro ir visą trečią aukštą užėmė "Pienocentro" bendrovės administracija; ketvirtame ir penktame aukšte buvo butai. Ketvirtame aukšte apsigyveno Užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius su žmona, operos soliste Vince Jonušaite. Kurį laiką čia gyveno ir kitas Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (buvęs "Pienocentro" pirmininkas). Kieme iš dešinės išliko dviejų aukštų priestatėlis, kuriame buvo sargo butas. Pradžioje, kol Karmelitų rajone prie tilto dar nebuvo pastatyta centrinė "Pienocentro" pieninė, rūmų rūsyje veikė nedidelė pieninė su šaldytuvu.

"Pienocentro" trečiame aukšte buvusioje posėdžio salėje, prie Broniaus Elsbergo sukurto didelio stalo Juozas Keliuotis rengdavo savo "Naujosios Romuvos" klubo posėdžius. "Tai buvo erdvi ir šviesi salė su didžiuliu ilgu stalu, prie kurio visi dalyviai galėdavo patogiai susėsti. Be to, Pienocentro kavinės padavėjos prieidavo prie kiekvieno svečio, ir jie galėdavo sau užsisakyti visokio pieno, grietinėlės ir įvairiausių užkandžių. Taigi čia būdavo posėdžiaujama, skaniai ir sočiai užkandžiaujant", – savo prisiminimuose rašė J.Keliuotis.

Tarybų valdžiai atėjus, pastate trumpam dar buvo viešbutis keistu pavadinimu "Nobels" ir kiaulininkystės trestas. 1946 m. pastatas buvo atiduotas aukštojo mokslo įstaigoms: iki 1964 m. čia buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, paskui – Kauno Politechnikos institutas, atkurtos Nepriklausomybės metais – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas.

Patekus į pastato vidų galima pamatyti dvivėres vestibiulio duris su viršlangiu, o toliau – iki pat penkto aukšto besisukančius laiptus su V.Landsbergiui būdinga art deco stiliaus metaline atitvara.

Visa laiptinė buvo apskritos formos, aplink kurią kiekviename aukšte suka koridorius; net palangės laiptinėje išpjautos puslankiu. Tik liftas, deja, naujas. Ketvirtame ir penktame aukštuose išliko net buvusių valdžios ponų butų durys ir išdėstymas: šiandien tuščiuose kambariuose pamatysime tik dar neseniai čia virusio akademinio gyvenimo nuolaužas.

2004 m. rūmai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2014-ųjų pastatas stovi tuščias, tik pirmajame jo aukšte verda gyvenimas.

Nuo bandelių iki papuošalų

Tarybiniais laikais Laisvės alėjos pusėje veikė maisto prekių parduotuvė. Jos vietoje "kapitalizmo" laikais pradėjo prekiauti prabangiais "Hugo Boss" rūbais; ir šiandien "Mados linija" čia užima pirmą ir dalį antro aukšto. O štai pieno kavinė ir pieno baras buvo iš naujo įkurdinti "Pienocentro" rūmuose tik 1980-ujų pradžioje, kartu su šalia esančiu fontanu ir visos Laisvės alėjos rekonstrukcija: kavinė atsidarė 1982 m., jos interjerą kūrė architektas V.Dudzinskas; baras – kitais, 1983 m., interjeras buvo sukurtas dailininko Jono Maculevičiaus.

Šiandien atmintyje iškyla lyg ir viena maitinimo įstaiga, padalinta į dvi dalis: pro suapvalintame Laisvės alėjos kampe esantį pagrindinį įėjimą buvo galima patekti į barą, kuriame aukštuose aliuminio induose kunkuliavo sirupo pagardinti pieno kokteiliai – toks, išpilstytas į briaunotas stiklines "dievų nektaras" kainavo 10 kapeikų. Toliau atsiverdavo erdvi kavinės salė, mėgėjai čia gaudavo karšto pieno ar kakavos stiklinę; kisielius su plakta grietinėle teliūškavo apvaliose aliuminio vazelėse ant kojelių. Atrodo, kad pienbaris, kaip ir fontanas, buvo čia amžinai.

Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pieno baras vis dar buvo labai populiarus. Tačiau ilgainiui baras neišsilaikė ir jo patalpose įsikūrė bankas. Tiesa, 2009 m. pienbaris vėl buvo atgijęs, tačiau trumpam, ir nedaug kas tą atgimimą pamena; bandelių kainos smarkiai išaugo ir tapo neįkandamos, jų vietą greitai užėmė vaistinės asortimentas.

Nors UAB "Pieno baras", kurio direktorė nuo 1993 m. buvo Danutė Černiuvienė, nepasidavė ir persikėlė į labai ankštas buvusias tarnybines patalpas už įvažiavimo, galiausiai kavinė visai išnyko; šiandien tame mažame kambarėlyje veikia juvelyrikos salonas "Yurga". Galima pamanyti, kad tarp kauniečių ir miesto svečių juvelyriniai dirbiniai populiaresni už šviežias bandeles ir pieno kokteilius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ramūnas

Ramūnas portretas
Ačiū už straipsnį, Marija. Šiek tiek patikslinsiu: šiandieninės "Mados linijos" vietoje ir sovietmečiu buvo kirpykla; vyrų - pirmąjame aukšte, moterų - antrąjame. Abi patalpas jungė bendri laiptai. O pieno produktų krautuvė (čia dabar vaistinė; kampinis įėjimas), dar veikė beveik iki "Pieno baro" atsiradimo 1980-aisiais. Viršutiniuose aukštuose 1970-taisiais buvo įsikūręs KPI Inžinerinės ekonomikos fakultetas.

Anonimas

Anonimas portretas
KTU valdzia -bukumo ir primityvumo etalonas

Rolis

Rolis portretas
"Kaunas nykstantis ir isnykes...",tai kaip suprasti,jei nykstantis tai nykstantis,bet jei jau isnykes,tai ka apie ji rasyti.Kvaikesniu atrasciu jau matomai nebeimanoma parasyti.
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių