bbb Johanesas Deimlingas – taip save pristato vienas garsiausių šių dienų performanso kūrėjų, Performanso studijų (PAS) įkūrėjas. Jo meno atvirumas šokiruoja ne vieną konservatyvų stebėtoją.

Aktyvus tiek kūrybos lauko, tiek edukacijos procesų veikėjas, daugiau nei 15 metų tyrinėjantis mokymo ir mokymosi procesus, rengiasi kelionei į Lietuvą: gegužės 27–birželio 1 d. jį išvysime festivalyje CREATuRE.

– Kodėl tapote performanso meno mokytoju?

– Jau 15 metų mokau skirtingose akademijose, o nuo 2008 m. dirbu projekte PAS (Performanso meno studijos/Performance Art Studies), kurį ir įkūriau. Mokymas, arba tiksliau perduodama patirtis, vyksta greta mano asmeninės kūrybos ir tyrimų lauko. Ši edukacijos idėja gimė natūraliai, tad aš jos neišgalvojau kaip galimybės, pvz., užsidirbti pinigų. Pirmuosius praktinius užsiėmimus vedžiau Vokietijos meno mokykloje, kurios mokytojai žinojo mano darbus ir kurie patys paprašė penkias dienas padirbėti su jos studentais. Tai man atvėrė akis. Pirmoji mano kaip mokytojo praktika labai aiškiai parodė, kad performanso žinias įmanoma perduoti jauniesiems.

Tikslas nėra įtraukti kūrėją į konkrečią praktiką, tačiau pasitelkti performansą kaip įrankį, skatinantį suvokti meniškus ir nemeniškus procesus. Po poros mėnesių gavau pirmąją mokytojo poziciją Šveicarijoje, Ciuriche. Ten dirbau apie 15 metų iki tapau Norvegijos teatro akademijos docentu. Ėmiau tyrinėti sankirtas tarp performanso atlikimo ir mokymo technikų bei priemonių.

Suvoktų sankirtų gausumas paskatino ieškoti pratimų, užduočių, eksperimentų, kuriuos galėčiau panaudoti pamokose edukacijos pagrindais ir taip kiekvienam susidomėjusiajam atverti performatyvaus mąstymo bei suvokimo būdus.

Smalsumas mane atvedė ten, kur esu dabar. Sukurti kursą performanso studijoms ne tiek jau daug skiriasi nuo paties performanso kūrimo proceso. Performanso atlikėjas gali būti matomas kaip mokytojas, o publika – kaip mokiniai, studentai. Galerija, muziejus – klasė. Šie labai maži ženklai yra raktai, padedantys suvokti, kaip aš mokau, – mokymąsi ir kūrybą jungia tapatūs procesai. Svarbu, konvencionalų mokymo/mokymosi būdą palikti nuošaly, tam, kad atsivertų suvokimų laukas.

Mene nėra grynojo žinojimo ir tam, kad turėtume galimybę kurti rytojaus meną, mokymas ir mokymasis (mokytojas ir studentas) privalo komunikuoti atviru dialogu, kai žinios gali būti patirtos, o ne išmoktos. Be studentų mokytojas būtų bevertis, kaip ir studentai be jo. Dabar mokymas galimas tik per susikirtimo taškus, ir tai galioja ne tik performansui.

– PAS tinklalapyje teigiama, kad menas yra skirtas dalytis. O ką menininkas gali gauti iš publikos? Ar performanse dalyvauja publika? Žinoma, yra menininkas, bet gal kartais (visada?) žiūrovas tampa kūrinio dalimi?

– Performanso menas visada yra gyvas ir egzistuoja bent vienas meninio akto liudininkas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje hepeningas įtraukdavo auditoriją ne tik kaip žiūrovą, bet ir kaip kūrėją, tačiau performansas pakeitė šiuos santykius. Publika yra žiūrovas, liudytojas, stebėtojas o ne aktyvi proceso dalis. Socialinis aspektas toks, koks buvo hepeninge ar fluxus, performanse pakeičiamas menininko veiksmu, net ir kalbant apie tai, kad performanso menas yra sociali meno forma, kadangi jis negali gyvuoti be žiūrovų. Menininkas negali pats pamatyti savo kūrinio. Auditorija yra archyvas, įrašymo priemonė to, kas vyksta čia ir dabar.

– Įdomu, koks yra pirminės idėjos gimimas, kaip ji plėtojama? Koks yra kelias nuo idėjos užuomazgos iki kūrinio realizavimo?

– Mano darbas grįstas proceso principu. Pati proceso prigimtis – visada būti judėjime. Net tada, kai pabaigiu performansą, nenutrūkstamai vyksta naujas procesas, grįstas įgyta patirtimi. Atlikimo procesas negali pats savaime sustoti, nebent gali būti sustabdytas pačiam menininkui panorėjus. Idėjos kuria naujas idėjas, modelius, potyrius. Performansus visuomet kuriu serijomis ar ciklais (pvz., naujausias mano ciklas "A Rolling Stone Gathers No Moss"). Daugiau nei 20 performansų gali pasirodyti viename cikle, o tai ir yra laukas naujoms idėjoms atrasti. Daugiausia idėjų man gimsta tualete. Tai tiesa. Juk ši erdvė yra labai asmeniška, kurioje būni su savo kūnu visiškai vienas, tuomet gali prasidėti refleksija ar protinis virškinimas. Šiais momentais mintyse kuriu būsimų kūrinių brėžinius. Minčių erdvės neribojimas leidžia įdėti dramblį į degtukų dėžutę. Pasilieku sumanymus idėjų archyve ir vėliau su jais dirbu.

– Kas jus domina Lietuvos performansų lauke? Ko tikitės iš festivalio CREATuRE?

– Manau, visada geriausia nieko nesitikėti, nes viltys turi vieną žiaurią galimybę – neišsipildyti. O ką aš darysiu Lietuvoje... Tiksliau būtų klausti, ar aš būsiu kempinė, mėginanti viską sugerti į save. Noriu bendrauti su vietiniais žmonėmis, stebėti miestą, kaupti patirtį. Performanso meno aš nematau kaip kažkokio vietinio atributo, tai tarptautinis reiškinys, tad man įdomu, kaip lietuviai perskaitys šią tarptautinę kalbą.

Kas? bbb J.Deimlingo performansas.
Kur? Rotušės aikštėje
Kada? gegužės 31 d. 14.30 val.