Muziejinė vertybė
„Nuo šios akimirkos Jūs – muziejinė vertybė“, – žvilgsniu aprėpęs Rotušės Baltąją salę, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys stabtelėjo ties pirmoje eilėje sėdinčiu J. Juču.
Nors sulig šiais žodžiais susirinkusiųjų veiduose šmėstelėjo šypsenos, R. Zilnio pastebėjimas buvo itin taiklus. J. Jučas daugelį metų organizuoja „Kaunas Jazz“ festivalį, į Kauną kviečia pasaulinio garso muzikantus, o dabar jo paties istorija pristatoma Kauno miesto muziejuje – nedidelėje patalpoje Rotušės bokšte, kur, kaip manoma, XVII a. buvo saugomas miesto archyvas ir iždas.
„Širdžiai smagu, kad kažkas pastebėjo, – J. Jučas neslėpė parodos atidarymo dieną jautęs dviprasmybę. – Viena vertus, džiugina, kita vertus, kvepia išankstinėmis laidotuvėmis.“
Kada kilo mintis surengti parodą? COVID-19 pandemijos akivaizdoje, kai prieiga prie kultūros buvo ribota. Surengusi vieną virtualiąją parodą, Deimantė Kondrotaitė ėmė svarstyti, kaip sukauptą medžiagą panaudoti pasakojant apie J. Jučo gyvenimą ir jo veiklą. Taip gimė paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“.
Joje muzikanto, dirigento, visuomenės veikėjo ir festivalio „Kaunas Jazz“ sielos J. Jučo istorija pasakojama eksponuojant daiktus, kurių jis sukaupė per daugybę metų. Kiekvienas jų atskleidžia skirtingus gyvenimo etapus – nuo pirmųjų muzikinių patirčių iki „Kaunas Jazz“ kūrimo ir pažinčių su pasaulinio garso atlikėjais.
„Kartu tai pasakojimas ir apie Kauną, kurio muzikinio gyvenimo dalimi festivalis tapo per kelis dešimtmečius“, – apie parodą „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“ pasakojo kuratorė.
Pradžia – vestuvės
Dar iki tarptautinio džiazo festivalio organizavimo muzika J. Jučui buvo darbas. Vienas iš parodoje eksponuojamų daiktų – itališkas akordeonas „Manfrini“, kuriuo jis grojo vestuvėse.
„Pažįstu Jus daug metų, tačiau akordeono Jūsų rankose niekada nemačiau“, – į R. Zilnio pastebėjimą J. Jučas atsakė santūriu šypsniu.
Šis instrumentas atprato nuo šeimininko pirštų, o šie – nuo akordeono klavišų, tačiau ne dėl to, kad vienas kitam pabodo, o todėl, kad instrumentas susidėvėjo.
„Jis toks pusiau veikiantis. Reikėtų restauruoti“, – apie akordeoną, kurį įsigijo įpusėjęs vestuvių muzikanto karjerą, pasakojo J. Jučas.
Kartu tai pasakojimas ir apie Kauną, kurio muzikinio gyvenimo dalimi festivalis tapo per kelis dešimtmečius.
Muzikinį instrumentą jis rinkosi taip, kad šis būtų ne tik lengvas, bet ir garsus. Darbui tai buvo itin svarbu – muzika turėjo girdėtis ne tik scenoje, bet ir triukšmingoje šventėje. Vestuvių muzikanto patirtis buvo viena iš daugelio J. Jučo muzikinio kelio dalių. Jis grojo šokiuose, vadovavo saviveiklos kolektyvams, kūrė muziką ir dirbo muzikos mokytoju. Vėliau veikla persikėlė į kitą pusę – jis rūpinosi restoranų muzikinėmis programomis, dirbo Jaunimo simfoniniame orkestre ir Kauno filharmonijoje.
Sustabdytos akimirkos
Ekspozicijoje yra bent kelios archyvinės nuotraukos. Vienoje jų, sustabdžiusioje 1967 m. akimirką, J. Jučas sėdi prie pianino. Šalia – jo pirmojo ansamblio muzikantai. Fotografija daryta Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje, kurios pastate šiandien veikia Kauno technologijos universiteto inžinerijos licėjus Panemunėje.
„Tai vienas ankstyviausių parodos liudijimų apie J. Jučo muzikinę veiklą – dar gerokai iki „Kaunas Jazz“ ir tarptautinių atlikėjų, kuriuos jis vėliau kvies į Kauną“, – kuratorė pirštais braukė lentelę po nespalvota nuotrauka.
Kitas eksponatas – Kęstučio Adomaičio spektaklio „Buratino nuotykiai“ afiša ir stalo lėlė. Klausite, kaip Buratinas susijęs su J. Juču? 1995 m. Kauno valstybiniame lėlių teatre rodytam spektakliui muziką kūrė būtent J. Jučas. Už scenografiją ir personažų vaizdą tąsyk buvo atsakingas dailininkas Alvydas Balevičius.
„Kaip matote, jo darbas neapsiribojo grojimu ar vėliau pradėtu organizuoti džiazo festivaliu. Jis kūrė muziką scenai, dirbo su skirtingais kolektyvais ir kaupė patirtį įvairiose muzikinio gyvenimo srityse“, – pasakojimą tęsė kuratorė.
Džiazuojantis puodelis
Parodoje yra daiktų, liudijančių oficialų J. Jučo veiklos įvertinimą, ir tokių, kurių vertė slypi asmeninėje istorijoje. Vienas pirmųjų – „Kauno riterio“ apdovanojimas, festivalio sielai įteiktas 2005 m. už nuopelnus Lietuvai ir gimtajam miestui.
Porcelianinis espresso puodelis pasakoja apie konkretų „Kaunas Jazz“ svečią ir festivalio komandos dėmesį detalėms.
„Jonai, ar Jūs papasakosite ar man patikėsite?“ – muzikantui pritariamai linktelėjus galva, kuratorė grįžo į 2018 m. Amerikiečių džiazo pianistas Bobas Jamesas, anot jos, labai mėgo espresso kavą ir rinko puodelius iš vietų, kuriose lankydavosi. Festivalio komanda šį pomėgį prisiminė ir pasirūpino specialia dovana. Puodelį, kurio rankenėlė papuošta muzikinio instrumento klavišais, sukūrė keramikas Remigijus Sederevičius. Po pasirodymo Kaune jis buvo įteiktas B. Jamesui.
„Mažas daiktas atskleidžia tai, ko neparodo festivalio afišos ar koncertų nuotraukos, – organizatorių santykį su atlikėjais ir pastangas, kad svečias jaustųsi laukiamas“, – D. Kondrotaitė neslėpė, kad iš daugybės eksponatų mažytis kavos puodelis jai paliko bene didžiausią įspūdį.
Festivalis afišose
J. Jučo istorija parodoje pasakojama ne tik eksponuojamais apdovanojimais ar fotografijomis. Tarp eksponatų – ženkliukai, vaizdajuostės su pirmųjų „Kaunas Jazz“ koncertų įrašais ir paties J. Jučo rengtomis laidomis apie džiazą „J. J. Jazz“. Šie daiktai parodos lankytojus sugrąžins į laiką, kai festivalio istorija dar tik buvo rašoma, o džiazą reikėjo ne tik atvežti į Kauną, bet ir pristatyti platesnei auditorijai.
Už didžiausio vitrinos stiklo eksponuojamas ir puošnus J. Jučo frakas. Šis išskirtinis drabužis tarsi papildo pasakojimą apie žmogų, kurio veikla ilgainiui peržengė muzikavimą, – J. Jučas ėmėsi koncertų organizavimo, bendravo su atlikėjais ir prisidėjo prie džiazo kultūros puoselėjimo. Greta pristatomas ir iš pirmo žvilgsnio su džiazu nesusijęs eksponatas – cigarečių pakelis „Trys mergelės“, 1967 m. pagamintas Kauno tabako fabrike „Kova“, pasakojantis apie kitą laiką ir primenantis kasdienybės detales, kurios šiandien jau tapusios istorijos dalimi.
„Ar visus eksponatus sudėjome? Tikrai ne. Jiems prireiktų kelių salių“, – nusijuokė parodos kuratorė D. Kondrotaitė.
Džiazo maršrutas
Prie parodos eksponatų įrengtos NFC žymos leidžia išgirsti paties J. Jučo pasakojimus. Lankytojui tereikia žymą nuskaityti telefonu – taip atsiveria garso įrašas, kuriame J. Jučas pasakoja apie konkretų daiktą ir su juo susijusius prisiminimus.
„Tai leidžia ekspoziciją pažinti ne tik skaitant aprašus, bet ir klausantis žmogaus, kurio gyvenimą ji pristato“, – intrigavo parodos kuratorė.
Pažintį su džiazu galima pratęsti ir už Kauno rotušės sienų. Muziejaus programėlėje „Miesto gidas“ parengtas džiazo maršrutas kvies leistis į ekskursiją po miestą ir sužinoti daugiau apie džiazuojantį Kauną. Maršrute numatyta stotelių prie pirmosios „Kaunas Jazz“ būstinės, Kauno filharmonijos ir kitų vietų, svarbių pačiam J. Jučui ir visai miesto džiazo istorijai.
„Šios vietos padės atskleisti, kaip Kaune kūrėsi festivalis, kas buvo svarbu jo organizatoriams ir kaip miestas tapo tarptautiniu mastu žinomu džiazo renginių centru. Parodos lankytojų laukia ne tik pažintis su išsaugotais daiktais, bet ir galimybė tęsti pasakojimą vaikštant po patį Kauną“, – nepamirštamų įspūdžių nusprendusiems leistis į garsų kelionę linkėjo D. Kondrotaitė.
Paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“ Kauno rotušėje veikia iki 2027 m. gegužės 23 d. Džiazo maršrutą galima rasti muziejaus programėlėje „Miesto gidas“.
(be temos)
(be temos)
(be temos)