„Frankenšteino kompleksas“: eksperimentas su DI technologija ar kūrybiškumo sampratos kaita?

  • Teksto dydis:

Metų pradžioje Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Frankenšteino kompleksas“ premjera. Spektaklį pagal dirbtinio intelekto (DI) ir dramaturgo tekstą sukūrė latvių režisierius Valters Sīlis, dramaturgas Kārlis Krūmiņšas, scenografijos ir kostiumų dailininkas Uģis Bērziņš, kompozitorius Lauris Johansons, aktoriai Ingai Tropa, Kārlis Reijers ir lietuvių aktoriai Vaidas Maršalka, Deividas Breivė.

Spektaklis vėl bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre balandžio 22–23 dienomis. Apie šį netradicinį, eksperimentinį, inspiruojantį įvairius klausimus teatrinį įvykį kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto teatrologais doc. dr. Rūta Mažeikiene, doc. dr. Edgaru Kliviu, dr. Deimante Dementavičiūte-Stankuviene, dr. Migle Munderzbakaite, medijų menininku ir tyrėju Gyčiu Dovydaičiu.

– Frankenšteino kompleksas įvardintas kaip dramaturgo ir dirbtinio intelekto kova. Jeigu tai kova, kurioje pusėje didesni šansai laimėti? O gal šis santykis gali būti apibrėžtas ne per kovą, o dialogą, lygiateisį bendradarbiavimą kūrybiniame procese?

Rūta Mažeikienė: Pirmiausia pagalvojau, kad į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti dramaturgas. Ir, tiesą sakant, tam tikrus atsakymus mes išgirdome, kai Kārlis Krūmiņšas susitikimo su žiūrovais metu kalbėjo apie kūrybinio proceso eigą. Turiu pripažinti, kad to susitikimo metu man kilo gana keistas jausmas, nes dramaturgas dirbtinį intelektą vadino JIS, tarsi DI būtų gyva būtybė. Dar daugiau, K. Krūmiņšas atviravo, kad traktavo JĮ kaip savo mokinį, kaip studentą, kuriam jis užduodavo vis sudėtingesnes užduotis, o JIS jas atlikdavo vis geriau ir geriau. Klausantis dramaturgo, man kilo abejonė dėl tokio dramaturgo, mokytojo ir DI – mokinio santykio. Vienu metu net pagalvojau, ar tai nėra savotiška saviapgaulė. Gal ne DI paklūsta dramaturgui, „laukia“ jo užduočių ir jas uoliai atlieka, o priešingai – gal DI naudojasi Krūmiņšu? Gal DI „laukia“ kol dramaturgas kaip koks techninis asistentas ateis, įjungs programą ir savo užduotimis padės jam – t. y. DI – kurti? Kadangi susitikimo metu DI buvo kiek mistifikuojamas, pristatomas kaip gyva būtybė, tai leido žiūrovams dramaturgo ir JO santykius interpretuoti gana laisvai.

Įdomu tai, kad spektaklyje DI buvo naudojamas kuriant ne tik žodinį tekstą, bet ir spektaklio muzikinį takelį. Ir tai yra gana dažna šiuolaikinės muzikos komponavimo praktika. Tačiau, kaip žinome, įvairių programų naudojimas muzikos kūrime nekelia tokių aistringų diskusijų apie menininko ir DI kovą kaip žodinio teksto (su)kūrimo atveju. Įdomu kodėl? Gal, kad naudodamasis žodine kalba DI sukuria iliuziją, kad JIS yra gyvas ir žmogiškas, o muzikinės programos vis tik nesugeneruoja tokio Frankenšteiniško įspūdžio?

Edgaras Klivis: Manau kad iš vienos pusės į DI galima žiūrėti kaip į įrankį, panašų į auto correct programas, kurios taip pat mums siūlo sinonimus, taupesnes išraiškas ir tam tikra prasme mąsto už mus. Kartais tos programos erzina, bet daug žmonių jomis naudojasi kaip patogiu įrankiu. Tačiau kūrybinį procesą, naudojant DI galima interpretuoti ir priešingai, ypač jei prisiminsime, kad ta tekstą generuojanti mašina yra labai efektyvi, pajėgi per trumpą laiką prigaminti daug skirtingų variantų, o tada jau žmogus, rašytojas tampa aptarnaujančiu personalu, kuris turi atrinkti, paredaguoti, pataisyti mašinos kūrybą. Tokios derybos arba trintis – kieno pusėje yra galia ir kas čia ką valdo ir ką aptarnauja yra viena iš šio spektaklio temų. Spektaklio metu dramaturgo emocijos, patirtos bendraujant su DI programa, persiduoda ir žiūrovams ir jos apima visą spektrą – ir beveik mistinį susižavėjimą, kad tau kažkas atsako ir kartu sutrikimą, nerimą, nejauką, kurią nusako Isaako Azimovo sąvoka „Frankenšteino kompleksas“ (reiškiantis baimę, kad galiausiai DI atsigręš prieš mus) ar taip vadinamasis „nejaukos slėnis“, patiriamas bendraujant su žmogų primenančiais androidais. Kovos metafora ir nurodo šiuos emocinius svyravimus, patiriamus spektaklio metu.

Kadangi susitikimo metu DI buvo kiek mistifikuojamas, pristatomas kaip gyva būtybė, tai leido žiūrovams dramaturgo ir JO santykius interpretuoti gana laisvai.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė: Bandysiu nesikartoti, bet man irgi pasirodė toks ambivalentiškas santykis, bet jeigu labiau apibendrinant, tai visgi labiau dialogas. Žiūrint spektaklį tas Frankenšteinas susidėliojo iš tokių tarsi gabaliukų kaip tiesioginė būtybė, o spektaklio pabaigoje man susikūrė ir tam tikras programos portretas. Toks Frankenšteinas tarsi gyvas, čia ir dabar egzistuojantis, kaip ir tu pats turintis teisę būti. Jausmas stebint šį spektaklį kartu ir prieštaringas, tą turbūt skatina ir tie visi klaidingi žiniasklaidos suformuoti stereotipai apie santykį su DI. Tačiau čia žiūrint spektaklį tarsi ir susidraugauji su tuo DI, bet visgi su tokiu atsargumu, nes to visiško pasitikėjimo jausmo taip ir neatsiranda. Tarsi įtartinai žiūri, nes JIS galbūt gali toks net realesnis negu tu.

Dar norėčiau paminėti, kad man šis spektaklis labai priminė filmų estetiką, tiksliau siaubo filmų, tokių apokaliptinių, kad ir toks pavyzdys kaip „Kubas” (rež. V.Natali), kuriame personažai taip pat uždaroje erdvėje, negali rasti išėjimo. Toks dialogas tarp teatro ir kino. Tarsi spektaklis provokuoja mąstyti apie tą santykį, ką gali kinas, ką teatras, na ir aišku ko jie negali. Ir galbūt, čia aišku ir juokaujant, jeigu teisingai supratau, visa DI programa rėmėsi ta informacija, kurią galima rasti internete, tai susidarė įspūdis, kad apie kiną tos informacijos yra žymiai daugiau. Šitoje vietoje šiek tiek liūdna ir norėtųsi, kad tos teatro informacijos būtų šiek tiek daugiau.

Miglė Munderzbakaitė: Aš pritarčiau daugumai jau išsakytų įžvalgų, tik dar norėtųsi truputį papildyti ir reflektuojant Deimantės mintį apie tai, kad žiūrint spektaklį lydėjo tam tikras nepasitikėjimo jausmas, tai mane šis pojūtis lydėjo galvojant apie DI ir dramaturgo santykį, kuris iš jų čia tikrasis kūrėjas, kuris dominantas, kuris pagalbininkas. Tiek spektaklio, tiek po jo vykusio pokalbio su dramaturgu metu neapleido mintis ir klausimas kiek esama dramaturgo kaip redaktoriaus indėlio į tekstą, jo redagavimą, intriguojančių momentų išgryninimą, užakcentavimą, kiek galbūt žaidybiškos manipuliacijos su žiūrovu. Trumpai sakant, nepaisant programos efektyvumo ir žavingo efektingumo, aš vis dar tikiu, kad nepaisant to kiek dramaturgas realiai keičia tekstą, jo rankose keli esminiai svertai: jis įjungia programą, nusprendžia kada DI pradėti teksto generavimo procesą, skiria jam tam tikrą užduotį (galbūt net užduodą tematiką), galiausiai nusprendžia kada sustabdyti teksto gaminimo procesą, tad DI tikrai ne toks jau savarankiškas.

Edgaras Klivis: Pojūtį, kad DI nėra vien tik įrankis, panašus į automatinio redagavimo programas, o kažkokia savarankiška esybė sustiprina ir tai, ką galėtume pavadinti savotišku literatūriniu skoniu arba stiliumi. Nežinau ar tik man vienam pasirodė, kad DI savarankiškai sukurti fragmentai ir draminės situacijos primena absurdo, postmodernistinę dramą ir postdraminio teatro tekstus? Pačios programos netobulumai lemia, kad ji linkusi į pasikartojimus, fragmentiškumą, neišbaigtumą, todėl galvoje ima šmėžuoti Sartre‘as, Ionesco, Pirandello. Programa taip pat naudojasi tuo kas jau sukurta – internete prieinamais šaltiniais – tarsi postmodernistas, perdirbantis ankstesnius autorius ir stilius. Taigi, galima kalbėti apie DI poetiką ir įdomu tai, kad panaši poetika atsirado pasaulinėje dramaturgijoje dar prieš DI išradimą. Būtų labai smalsu išpainioti šį klausimą.

Rūta Mažeikienė: Nesu tikra, ar jau galime kalbėti apie DI sukurtų tekstų poetiką. Norint ją apibūdinti, įvardinti, reikėtų palyginti bent keletą taip sukurtų tekstų. Bet aš pritarčiau, kad teksto komponavimo lygmenyje mes matome panašius sprendimus kaip postmodernioje dramoje ar postdraminiame tekste. Jeigu nežinotume, kad šį tekstą sukūrė DI, greičiausiai, sakytume, kad tai yra postmodernios dramos pavyzdys, kuriam būdingas klajojantis naratyvas, neapibrėžti kintantys personažai ir nuolatinis citavimas be kabučių. Žinant, kad DI laisvai naudojasi visais internete prieinamais tekstais – nuo anoniminių „trolių“ komentarų iki antikinių tragedijų – natūralu, kad intertekstualumas tampa esminiu DI poetikos raktažodžiu. Ir, vertinant iš intertekstualumo perspektyvos, DI neabejotinai „laimi“ prieš dramaturgą, nes jo dispozicijoje yra absoliučiai neapibrėžtas tekstų, kuriuos galima naudoti kūrybai, kiekis.

Nesu tikra, ar jau galime kalbėti apie DI sukurtų tekstų poetiką. Norint ją apibūdinti, įvardinti, reikėtų palyginti bent keletą taip sukurtų tekstų.

Gytis Dovydaitis: Man labai įdomu stebėti DI mistifikacijos reiškinį, kaip psichologinės projekcijos iliustraciją, kuomet žmogus iš prigimties yra linkęs atgaivinti negyvus objektus savo vaizduotės ir samprotavimų pagalba. Konvencinė kūrybiškumo samprata tampriai susijusi su autoriaus intencionalumu, tuo tarpu DI pats iš savęs intencijų neturi. Turi žmogus. Man patinka matyti DI ir žmogaus ryšį, kaip dialogą, bet svarbu išvengti antropocentriškų dialogo sampratų. Čia dramaturgo “pokalbis” su DI vyksta panašiai, kaip žiūrovo pokalbis su meno kūriniu, ar tapytojo pokalbis su mūzomis. Intenciją pokalbiui turi tik vienas jo dalyvių, kitas tik pasyviai reflektuoja pirmojo užklausas. Šioje vietoje man labiausiai patinka “sintetinio intelekto” sąvoka, kurios pagalba galime pamatyti jog tikroji DI “kūrybos” vertė yra žmogaus reakcijos į ją. Sakykime dramaturgijos ar literatūros atveju netikėti naratyviniai posūkiai, poetiniai palyginimai, metaforos, gramatikos lūžiai ir panašiai tam tikrais atvejais pasiūlo genialių sprendimų, kurie įkvėpę menininką gimsta jo vėlesnės kūrybos dedamosiomis. Natūralus žmogaus intelektas jungiasi su dirbtinio intelekto matematika, ir čia gimsta tikrieji atradimai.

– Kai kalbame apie įvairių technologijų panaudojimą teatre, diskutuojame apie formos ir prasminio turinio santykį, neretai pastebime spektaklius užsižaidžiančius su formos eksperimentais aukojant turinį. Šiuo atveju irgi vyksta tam tikras tyrimas, eksperimentas, bet ar už šios intriguojančios formos išlieka ir svarus teatrinis įvykis? Ar šio projekto tikslas/funkcija kitokia?

Edgaras Klivis: Teatro pasaulyje DI technologija yra nauja, pradėta naudoti 2020–2021 metais. O ankstyvajame etape neišvengiamai taip jau nutinka, kad pati technologija save tematizuoja, kitaip tariant ji virsta ir spektaklio turiniu. Tai nutinka neišvengiamai, nes kiekviena medija atneša savo turinį („Medija yra pranešimas“!), savo klausimus ir provokacijas, priverčia iš naujo spręsti kas yra žmogiškumas, kas yra kūrybiškumas, kas yra teatras? Istoriškai, pavyzdžiui, panaši situacija buvo, kai teatre 8 dešimtmetyje pradėta naudoti video technologija, kuri iš karto aktyvavo naujas temas – pavyzdžiui gyvo ir medijuoto kūniškumo temą, kurią pradėjo analizuoti feministės savo video performansuose. Vėliau video projekcijos tapo tiesiog pagalbine teatro priemone. Ar taip nutiks ir su DI? Galbūt nutiks taip, kad kažkokios dalys bus pagamintos DI, integruojamos ir tas procesas veiks neiššaukdamas kažkokio gilesnio turinio. O kol kas mes matome tą pirminį etapą, kur ši technologija pati savaime užduota mums rimtus klausimus.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė: Toks santykis tarp to eksperimento ir spektaklio kaip meninio produkto irgi kelia daug neatsakytų klausimų ir nežinau ar į juos dabar galima atsakyti. Bet šis spektaklis turi neabejotiną reikšmę būtent kaip eksperimentas, kad teatro kūrėjai panaudojo šią programą, kad pavyko tai padaryti sėkmingai ir galiausiai visa tai paversti spektakliu. Tai įdomu, novatoriška ir galbūt aktualu. Tačiau iš kitos pusės jis gali sukelti ir tokius prieštaringus vertinimus, kalbant ne vien apie teatro žinovus ar gurmanus, bet apie platesnę publiką, kuriai tai gali pasirodyti per sudėtinga arba gali kilti klausimas kur čia teatras, kur spektaklis, kurį įpratę matyti, kur tas naratyvas, konfliktas, kuo viskas baigiasi. Spektaklis tuo pačiu tarsi verčia permąstyti kaip mes suprantame teatrą, kokie stereotipai egzistuoja, kokie išankstiniai įsitikinimai ir nusiteikimai. Jis verčia daug ką demonstruoti, bet tuo ir įdomus, ne pramoginio pobūdžio arba kaip B.Brechtas sakė „sapnų fabrikas“. Jis provokuojantis, sunkiai su kažkuo palyginamas, unikalus.

Rūta Mažeikienė: Pritarčiau Edgaro teiginiui, kad spektaklyje technologija tampa tema. Aš ir pati kaip žiūrovė didžiąją spektaklio dalį žiūrėjau vertindama spektaklį kaip unikalų kūrybinį eksperimentą. Man buvo be galo įdomu, kaip ta technologija naudojama, kas vyksta su spektaklio tekstu, siužetu ir personažais. Tačiau spektaklio eigoje dėmesys nuo teksto komponavimo aspektų perėjo link spektaklio kūrimo(si) mechanizmų. Pasidarė įdomu stebėti, kaip veikia teatrinė kūryba ir tveriasi spektaklio kūnas. Žiūrovui šiame spektaklyje leidžiama pažvelgti į kūrybos virtuvę: matome kaip aktoriai gauna užduotis, kaip jie kuria ir improvizuoja, kaip jie sustabdomi, tuomet kažko atsisakoma, kažkas pridedama, užfiksuojama ir ... pereinama į personažą, kitą sceną, kitą stilistiką. Manau, kad net ir tiems žiūrovams, kurie prieš spektaklį nežinojo apie eksperimentinį DI panaudojimą, turėjo būti įdomus būtent šis spektaklio kūrimo(si) atskleidimas.

Miglė Munderzbakaitė: Aš manau, kad šio spektaklio atveju yra svarbu ir tai, kad nepaisant dėmesio dar teatrui mažai pažintai DI technologijai, kurios funkciją ir reikšmę jau visi aptarėte, vizualiai scenografijoje spektaklis nėra perkrautas kitais technologiniais efektais, nors galimybės tai tikrai leistų, bet čia to nesiekiama. Spektaklyje dėmesys gana tradiciškai sutelkiamas į tekstą, tiesa sugeneruotą DI, taip tarsi simboliškai gręžiamasi į teatro istoriją, kuomet tekstas ir dramaturgo pozicija buvo dominuojanti. O aktoriams paliekama erdvės.

Gytis Dovydaitis: Derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog DI yra vienas iš daugiausiai dėmesio ir ekonominių įplaukų pastaraisiais metais sutraukiančių raktažodžių. Gana pažvelgti į įvairius startuolių akseleratorius ar investuotojų profilius – visur ieškomų sprendimų topuose yra DI. Tokie susiangažavimai yra pavojingi turinio atžvilgiu. Tampa svarbu panaudoti DI, ne tiek svarbu ką su juo padaryti. Meno lauke tas ypatingai gerai matosi. Yra nemažai knygų, video kūrinių, spektaklių, tapybos ar fotografijos projektų, kurie savo praktikoje pasitelkia DI, bet iš tiesų nieko įdomaus apie pačią technologiją nepasako. Tiesiog ją panaudoja techniškai tiesmuku būdu. Esu kritiškas tokiems sprendimams, nes tai tiek ir mistifikuoja technologiją, tiek ir neigiamai kondicionuoja publiką. Neretai pasitaiko jog meno laukuose DI naudojimas tampa pateisinimu sukurti konceptualiai ir techniškai paprastus kūrinius. Na pavyzdžiui DI kurti dramaturginiai naratyvai tikrai gali būti nuosteklūs bei įdomūs savo turiniu, tačiau tokių sprendimų kūrimas reikalauja labai gero technologijos išmanymo, iki kurio menininkams dažniausiai toli. Dažnai forma čia dominuoja, bet manau jog nuo to kenčia meninė kūrinių kokybė ir publikos patirtis. Jei jau kuriame meną, kuris įdomus savo forma, tuomet galėtume pasimokyti tarkime iš „post-painterly abstraction“, minimalistinės ar ypač post-minimalistinės skulptūros judėjimų, kurie tyrinėjo formalius savo medijų aspektus originaliai ir įžvalgiai. Gerai yra tyrinėti mediją, ir kol ji nauja – natūralu jog galime žavėtis tiesiog ja pačia iš savęs, tačiau pats asmeniškai su troškuliu laukiu laikų, kuomet menininkams bus įprasta su DI dirbti ne vartotojo sąsajos, bet Python programavimo ir matricų skaičiavimo lygmenyje.

– DI išgrynintos temos. Ką tai (ne)pasako apie šių dienų žmogų? Apie kūrybiškumą?

Rūta Mažeikienė: Sakyčiau, kad pagrindinė spektaklio tema yra kūrybos ir kūrybiškumo tema, kuri skleidžiasi keliais sluoksniais: tiek teksto komponavimo, tiek aktorių kūrybos lygmenyje. Kartu ši tema (jau nuo spektaklio anonso) kėlė daugybę klausimų susijusių ir su kūrybos suvokimo klišėmis (kas yra autorius? kas yra įkvėpimas? kas yra meistriškumas? ir pan.), ir su menininko, meninės kūrybos vertinimu šiuolaikinių technologijų akivaizdoje, ypač susiduriant su DI. Ir šie klausimai yra labai savalaikiai. Juk mes net nesusimąstom kiek daug smulkių DI pritaikymo atvejų turime savo kasdienybėje: nuo savitarnos kasų prekybos centruose iki namuose naudojamo roboto siurblio. Spektaklis ir skatina pamąstyti apie DI naudojimą meninėje kūryboje, apie kūrybiškumą šiuolaikinių technologijų kontekste.

Taip pat spektaklyje buvo labai ryški mirties tematika, kuri, vėlgi, skleidėsi keliose plotmėse: siaubo filmus primenanti įtampos atmosfera, laukimas kuo viskas baigsis, klausimas „kas ką nužudys“ (ar personažai  autorių, ar autorius – personažus, ar DI  – mus visus), galiausiai, siužeto vingiai ir personažų baigtys... Bauginančiai keista buvo suvokti, kad ta tema „generavosi“, „išniro“ iš interneto gelmių. Jeigu W. Shakespeare‘as sakydavo, kad kūrėjas turi atsukti „veidrodį prieš gamtą“, tai čia buvo atsigręžta į internetą. Ir spektaklis parodė ten atsispindintį šiuolaikinės visuomenės atvaizdą, su šiai visuomenei būdingomis baimėmis, neurozėmis, isteriškais santykiais, perdegimu, darboholizmu, smurtu, savižudybėmis ir visais kitais bauginančiais dalykais. Neurotiškos visuomenės paveikslas mirties nuojautos akivaizdoje.

Edgaras Klivis: Iš tiesų, jau kurį  laiką esame apsupti įvairių protingų ir išmanių daiktų – siurblių, termostatų, virtualių asistentų – verčiančių susitaikyti, kad nesame vieninteliai, kurie gali mąstyti. Tačiau DI programa meta iššūkį ir kitam fundamentaliam mitui būdingui Vakarų civilizacijai, būtent kūrybos mitui. Nuo Kanto laikų įsivaizdavom, kad žmogus yra vienintelis kuris gali kurti (na, nebent dar virš jo esantis dievas), visi kiti tik gamina. Kūrybiškumas įrodo mūsų aukštesnę – laisvų būtybių – prigimtį, todėl yra žmogiškumo sinonimas. Taigi, dabar DI kūrybą provokuoja dairytis naujų žmogiškumo horizontų arba iš viso atsisakyti antropocentrinių pozicijų.

Mes – žmonės – galime laikyti veidrodį prieš gamtą, galime nusakyti ir parodyti, kokie yra, pavyzdžiui, vilkai ar orangutanai, tačiau kas palaikys veidrodį prieš mus pačius kaip biologinę rūšį? Na, mes negalime to daryti patys, nes vaizdas būtų labai jau subjektyvus – vaizduodami patys save, mes neišvengiamai savo atvaizdą pagražintume (ir tai nuolat darėme per amžius). Pelės arba banginiai ko gero mus pavaizduotų, švelniai tariant, netikėtai – deja, šitai galime tik įsivaizduoti. Bet štai atsirado kažkas, nepriklausantis mūsų rūšiai, kas gali sugeneruoti mums mūsų pačių atspindį, tikrą objektyvų vaizdą, sakantį, štai, kaip jūs atrodote! Nuo šios minties ir nuo spektaklio metu scenoje sušmėžuojančio mūsų pačių atvaizdo kaip tik ir nupurto šaltis!

Miglė Munderzbakaitė: Kadangi, kaip galima numanyti, o tai ir buvo pastebima iš paties sceninio teksto, DI naudojasi internete surasta tekstine medžiaga be jokios atrankos, naudoja ir anoniminiuose komentaruose pažeriamus minčių srautus, kyla klausimas kiek tai realiai mus atspindi? Jau ne kartą analizuoti skirtumai tarp socialinių tinklų vartotojų savęs reprezentacijos virtualioje erdvėje ir kasdienėje „gyvoje“ realybėje. Nemaža dalis visuomenės kuria savo avatarus virtualiai realybei tokius, kokie nori būti, pasirodyti, o ne kokie yra. Įdomu ir nemažiau baisu būtų, jei ši DI mašina fiksuotų ir į kuriamą tekstą integruotų  pokalbius, tekstus ir iš kitų šaltinių, ne tik interneto. Gal šia mintimi šiek tiek bandau nušviesinti tokį gana tamsų mūsų visuomenės peizažą, kurį iš interneto gelmių ištraukė ir suformulavo DI, bet visgi manau, kad didesniam apibendrinimui, mūsų visuomenės portreto išgryninimui dar norėtųsi daugiau tokių eksperimentų-spektaklių, kuriuose tie bruožai grynintųsi.

Gytis Dovydaitis: Bet ar išties įmanoma generalizuoti žmoniją iki “visuomenės portreto”? Juk, kaip Miglė pasakė, skirtingi socialinių medijų vartotojai skirtingai save komunikuoja. Turinio internete yra paties įvairiausio. DI iš esmės yra duomenų analizės technologija, kuri gali labai efektingai ir tiksliai nustatyti įvairiausias koreliacijas, atskleisti tam tikrus ryšius triukšme, tačiau siekiant tą padaryti ją reikia valdyti. Nepakoreguoti lingvistiniai algoritmai tiesiog siūlo žodžių salotas, kurios mano galva pasako nedaug savo turiniu.

Mes – žmonės – galime laikyti veidrodį prieš gamtą, galime nusakyti ir parodyti, kokie yra, pavyzdžiui, vilkai ar orangutanai, tačiau kas palaikys veidrodį prieš mus pačius kaip biologinę rūšį?

Grįžtant prie klausimo apie kūrybiškumą, svarbu atkreipti dėmesį jog tos keistos žodžių salotos yra galingas atspirties taškas įvairioms diskusijoms tiek apie tą patį kūrybiškumą, tiek apie visuomenę, kalbą ar intelektą apskritai. Stebint diskusijas viešajame diskurse atrodo, jog DI generuoja tam tikrą, kaip DI filosofas Benjaminas Brattonas išsireiškė, “Kopernikinę traumą”. Mums įprastos antropocentriškos kūrybiškumo ar intelekto sąvokos čia atsiduria ant atmetimo ribos. Pamatę jog mašina sugeba taip įtikinamai generuoti žmogaus intelektui būdingas kūrybines išraiškas, imame klausti – gal mes visai ne visatos centre? Manau jog tai yra vienas didžiausių kultūrinių DI poveikių.

– Kaip vertinate aktorius perteikusius DI sugeneruotą turinį, kintantį įprastinį vaidmens kūrimo procesą?

Rūta Mažeikienė: Dar prieš spektaklį kažkuriame interviu režisierius sakė, kad jie gavo „sugeneruotus“ personažus. Ne sukurtus. Ne parašytus. Ne tekste užfiksuotus dramaturgo vaizduotės padarinius, o DI „sugeneruotus“ personažus. Nors šiaip tie personažai primena postmodernios dramos veikėjus (kintantis, nestabilus, fragmentuotas, išskaidytas), tačiau, manau, kad aktoriams buvo didelis iššūkis įkūnyti tokį „sugeneruotą“ personažą. Manyčiau, kad, jei vaidindamas postmodernią dramą, aktorius vis tiek bando susieti išskaidytas personažo tapatybės puses, suteikti jam aiškesnį pavidalą, ieškoti jo veiksmų pagrindimo, tai čia iš esmės nėra ko ieškoti: visa tai kas „sugeneruota“  –  jau sugeneruota. Ir nėra jokių poteksčių. Todėl spektaklyje aktoriai ir nesukūrė personažų, bet sukūrė labai gerus vaidmenis. Jie galėjo lanksčiai derinti skirtingus vaidybos būdus ir atsiskleisti iš labai įvairių pusių: kartais būti subtilūs ir psichologiški, kartais – isteriški ir „perspaudžiantys“, o kartais – intelektualūs, racionalūs, brechtiškai įkūnijantys tam tikrą epizodą. Susidarė įspūdis, kad DI „sugeneruotas“ personažas gali tapti aktoriams labai įdomiu kūrybiniu iššūkiu, skatinančiu peržengti jiems įprastas vaidybos manieras ir išbandyti save skirtingose vaidybos stilistikose tame pačiame spektaklyje.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė: Norėčiau Rūtos mintį pratęsti ir pradėti pagyromis, nes iš tikrųjų aktoriai paliko didelį įspūdį. Atrodė, kad tas DI tarsi staigiai vieną siužetą keičia kitu, vieną personažą išmeta, kitą įstato, tuo pat metu turi būti staigiai keičiama ir emocija. Ir aktoriai tai atlieka puikiai ir neprireikia to vadinamojo žmogiško lėtumo, pereinant į kitą vaidmenį, emociją. Buvo toks pamąstymas, kad DI tarsi kaip juoda, žmonės – balta, o gal kai kur yra ir to juodo-balto. Gal ir tas žmogus kaip ir pats DI, kuris duoda tą užduotį, pasirodo su savo galimybėmis nėra toks ribotas. Aktoriai praplečia save. Tai kyla klausimas jeigu dar kokią užduotį tas DI pasiūlytų, galbūt aktoriai parodytų dar kažką, ko neįsivaizduoja, kad patys turi. Kadangi jie turėjo vaidinti gana skirtingus vaidmenis, emocijas, išeiti iš vienos emocijos į kitą, na kaip mes supratome DI tą daro labai greitai, bet va žmogui tas emocinis lygmuo galbūt yra sunkesnis ir man žiūrint kilo mintis apie santykį su vaidyba, nes vaidyba juk yra apsimetimas kažkuo, kiek gali apsimesti skirtingus vaidmenis kurti pats DI – ta mašina ir kiek aktorius ir šioje vietoje man buvo ta prieštara, nes aktoriai atrodo kai kur, kad tą DI ne tik prilygsta bet ir pranoksta, tokios tarsi varžytuvės, na man vietomis taip pasirodė.

Rūta Mažeikienė: Man vis tik atrodo, kad tik mes – žiūrovai – buvome nustebę, kad aktoriai taip greitai persijungia ir daro ir vieną, ir antrą, ir trečią. Aktoriams, greičiausiai, tai buvo gana natūralus kūrybinis procesas. Tiesiog ne visi spektakliai leidžia žiūrovams tai pamatyti, nes ne visuose spektakliuose reikia taip „persijunginėti“ iš vieno stiliaus ar vienos vaidybos manieros į kitą, iš vieno personažo į kitą. Bet iš esmės – tai ir yra aktorystė, menininko kūrybos įvairiapusiškumas. Tik mes ne kiekvieną kartą tai matome scenoje. Šį kartą spektaklio kūrėjai įsileido mus į kūrybinio proceso užkulisius ir mus visus tai nustebino.

Miglė Munderzbakaitė: Visiškai pritariu dėl plataus spektro aktorių galimybių atsiskleidimo šiame spektaklyje. Tik man atrodo, kad mūsų aktorių galimybių kurti vaidmenis skirtingomis technikomis, organiškai pereiti iš vienos vaidybos manieros į kitą, vieną emociją, nuotaiką keisti kita, mes galbūt taip ryškiai nepastebime dėl jų išsiskaidymo laike, kituose spektakliuose, o čia gauname vienu kartu visų aktorinių įrankių, priemonių koncentratą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių