E. Stancikas: beprasmiai planai ir šūkiai tolina nuo kūrybos esmės

Nacionalinis Kauno dramos teatras šį rudenį pradeda 100-ąjį kūrybinį sezoną. Teatro vadovą dr. Egidijų Stanciką tai nuteikia pakiliai, – ruošiamasi naujoms premjeroms, trupę papildo jauni aktoriai, bet kartu nuotaiką drumsčia teatro svarbos nesuvokimas nacionaliniu lygmeniu – visos Lietuvos teatro šimtmetis nelaikomas reikšmingu įvykiu.

– Kokiomis mintimis pasitinkate 100-ąjį sezoną – kas džiugina, o kas neramina?

– Kasdienėmis. Sezonas keičia sezoną, kūryba tęsiasi, o problemos kasdienėje laiko tėkmėje išlieka tos pačios. Laukia intensyvus sezonas – numatytos šešios premjeros. Didžioji scena, cechai ir trupė jau šiomis dienomis dirba visu pajėgumu – ruošiamės pirmajai premjerai "Sombras", spektaklį režisuoja Gintaras Varnas. Premjera numatyta jau rugsėjo 6, 7, 8 d. Didžiojoje scenoje. Simboliška, kad režisierius, pasitelkęs Luigi Pirandello pjesę "Šeši personažai ieško autoriaus" ir Frederico Garcios Lorcos nebaigtas pjeses, kvies pamąstyti apie tai, kas yra teatras, apie jo prasmę ir vertę bei aktualumą šiandien, padiskutuoti su F.Garcia Lorca, kuris teigė, kad teatras – tai peilis, iki pusės panardintas į sapną, bet skrodžiantis iki pat būties gelmių.

Kūrybinių įvykių bus ir daugiau. Tai džiugina. Bet, aišku, yra ir nerimą keliančių reiškinių. Vadovavimo patirtis leidžia turėti kategoriškesnę poziciją. Puikiai suprantu, kaip mums yra svarbi valstybės kultūros politikos gairių įgyvendinimo programa, svarbūs visi įsipareigojimai ir įstatymai, neretai prasilenkiantys su kūrybos logika. Lietuvoje visu pajėgumu dirba tik du teatrai – mūsų ir Klaipėdos dramos teatras, – kiti veikia remonto sąlygomis. Įsileisdami kitų teatrų spektaklius, patiriame finansinių nuostolių. Mūsų uždirbtų ir skrupulingai skaičiuojamų bei paskirstomų įvairioms veikloms finansų nepakanka, o padidinti valstybės skiriamą biudžeto dalį neįmanoma – vien tik pažadai...

Dabar vyksta vyriausybės formavimas. Mes, teatrų vadovai, galime pasidžiaugti dialogu su naujuoju kultūros ministru, yra gražių ženklų, bet iš tiesų esame tie Don Kichotai, siekiantys užkariauti malūnus, nes nėra bendro visų partijų sutarimo, kad švietimas ir kultūra yra nacionalinio lygmens prioritetas. Nėra normalu dešimt metų iš eilės matyti tas pačias nekintančias valstybės dalinio finansavimo eilutes. O jeigu Seimo biudžetas nesikeistų ištisą dešimtmetį? Kaip tuomet būtų? O mes turime išgyventi, kurti ir dar sugebėti išlaikyti itin retų sričių specialistus. Turėtų būti vykdoma sąžininga politika. Beje, kai neseniai raštiškai kreipiausi į Kultūros ministeriją dėl teatro šimtmečio, tiksliau dėl visos Lietuvos teatro šimtmečio įprasminimo, pateikdamas siūlymą numatyti reikiamus finansus pašto ženklui, proginei monetai išleisti, sulaukiau absoliučiai šokiruojančio atsakymo, kad 2020 m. yra svarbesnių kultūrinių įvykių, o teatro 100-mečiui paminėti bus skiriamas Teatro dienos renginys kovo mėnesį, nors Teatrui 100 metų sukaks gruodžio 19 d.! Didžiuojamės profesionalaus teatro svarba ir pasiekimais tarptautinėse erdvėse, gerai nesuprasdami patys, kokia yra tikroji teatro reikšmė valstybės formavimosi raidoje. Jeigu tai daroma dėl finansų stokos – tai prasta vadyba, bet jeigu tai vyksta dėl nesuvokimo, tai yra bręstančios krizės ženklai. Kultūros ir švietimo strategijose daug žodžių, bet pasigendama aiškios krypties, kur einame, Quo vadis?

– Jau žinomas ir Nacionalinės programos finansavimas teatrui 2020 metams. Ar pakaks lėšų kūrybiniams sumanymams įgyvendinti?

– Kai kurių sumanymų teks atsisakyti. Jeigu ekspertų atsakyme paraiškos eilutėje yra 0, tai teks atsisakyti, – šiuo metu vien tik rėmėjų ar savo uždirbtų lėšų nebepakanka. Mūsų uždirbti pinigai naudojami teatro pastatui išlaikyti, einamiesiems remonto darbams, scenai aptarnauti, technikai ir įrenginiams įsigyti, patalpoms valyti bei prižiūrėti, jais padengiame daliai naujų pastatymų finansuoti. Likusią dalį skiriame atlyginimų fondui. Branginti bilietų nesiruošiame, nes tiriame ir matome, kaip mūsų žiūrovai sunkiai išgyvena. Niekas nepinga, viskas brangsta, o atlyginimai jau per ilgai yra tie patys. Mes kaip tik norime, kad lojalus žiūrovas, kuris seka teatro repertuarą, turėtų sąlygas pamatyti visas premjeras.

Mes kaip tik norime, kad lojalus žiūrovas, kuris seka teatro repertuarą, turėtų sąlygas pamatyti visas premjeras.

– Galbūt teatro pozicijas sustiprintų ir aukščiausių šalies vadovų dėmesys? Prezidentė Dalia Grybauskaitė per kadenciją neapsilankė šiame teatre, tačiau dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda buvo šio teatro žiūrovas ir, tikėkimės, kad išliks.

Ar svarbus vadovų dėmesys? Sakyčiau, ir taip, ir ne. Jeigu lankosi aukščiausi valstybės vadovai, tai suponuoja mintį, kad turėsime išskirtinį finansavimą ar programų palaikymą. O taip neturėtų būti. Valstybė turi užtikrinti kūrybos galimybes savo finansuojamoms kultūros įstaigoms ir sudaryti sąlygas visiškai joms išnaudoti savo kūrybinį potencialą, kuriant aktualų turinį, o ne pataikaujant žiūrovų poreikiams, statant pramoginio turinio spektakliukus ir bandant kaip galima daugiau užsidirbti... Valstybės vadovų lankymasis teatre liudija apie jų asmeninį poreikį ir kultūrinį brandumą. Neslėpsiu, tai teikia džiaugsmo, kad jiems svarbi mūsų kūryba ir kad jie yra aktyvūs teatro meno vartotojai.

– Nacionalinis Kauno dramos teatras į 100-ąjį sezoną eina be skambių šūkių ir pompastikos, tvirtu žingsniu ir su kūrybos vėliava?

– O kam ta pompastika? Kūryboje ji nieko neduoda – juk viskas matosi scenoje. Aišku, teatro vadyba dirba savo darbą, jos tikslas yra suintriguoti žiūrovą ir tos intrigos viešumoje pateikiant naujausias premjeras bus. Bet kūryboje, taip pat kultūroje, priimtina tik natūralus kūrėjo liudijimas.

Suprantu, mūsų teatruose labai įsigalėjo sezono šūkiai tarsi kūrybos kryptis. Tačiau bet kuri gera pjesė apima visą probleminį lauką – kalba apie žmogų, gyvenimą, būtį... Man kartais atrodo, kad mes įvelti į kažkokias varžybas, beprasmį planavimą, į savotišką melą. Tuo įtikime ir, mano supratimu, pradedame tolti nuo tikrosios kūrybos. Negalima kūrybos vertinti kiekybiniu pagrindu – skaičiai čia nieko nereiškia: tiek žiūrovų, tiek spektaklių, tiek uždirbtų lėšų... O kokybė? Ji vienokia išryškėja reflektuojant spektaklį jo metu ar iškart jam pasibaigus, visai kitokia nešantis spektaklį per gyvenimą kaip pačią geriausią nebaigiamą skaityti knygą, kuri visada dirgina, provokuoja, verčia savyje tęsti prasidėjusį ir nesibaigiantį saviugdos procesą.

Mano supratimu, kūryba yra kaip upė. Ar ant jos kranto šokinėja vaikai, buriasi sportuojantys žmonės ar žvėreliai, upė teka sava vaga, ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu nori pamatyti savo atspindį jos paviršiuje, ar įbristi į tą upę ir atsigaivinti joje, įgaudamas naujų jėgų. Taip ir visa mūsų kultūra. Ji yra mūsų kuriama, bet ne lozungais, planavimais. Prirašome planų, pildome lenteles, naudojame keistus terminus – toks rašliavos menas. Bet ar jis turi kitą pusę, ar jis turi virsmą kūnu? Nes kūryboje ir kultūroje viskas dėliojasi iš mažų grūdelių ir deimančiukų, kurie ir sudaro visą mozaiką. Man norisi atsitolinti nuo visų penkmečio planavimų šūkių ir įsijausti, ką pats laikas alsuoja, ką jis provokuoja, kad galėtum regėti bent tos mozaikos kontūrus.

– Pakalbėkime apie lankymosi teatre kultūrą. Lankytis teatre ir kultūros renginiuose ne vienam yra tradicija. Kiti mokosi, pradeda. Kaip vertinate publikos sąmoningumą?

– Dažnai girdžiu, kad pirkdami bilietus į teatrą žmonės didžiuojasi galėdami paremti savo miesto teatrą. Tai sąmoningumo lygmuo. Kaunas yra labai atviras, išgyvena aktyvų keitimosi laiką. Gyventojų daugėja – jie atvyksta iš miestų, miestelių ir po truputį tampa mūsų teatro lankytojais.

Man neramu dėl ko kita. Mums, teatralams, teatras yra ta vieta, kur mes vaikštome basa siela, tad norisi suklusimo, atitinkamo santykio su žiūrovu. Žmonės nebesupranta, kad ateina į kūrybos šventovę – į dvasios ir minties puotą – čia svarbus asmeninis santykis, nusiteikimas, net aprangos kodas. Taip, yra eksperimentinės erdvės, kur aprangos taisyklės liberalios, tačiau vilkėti šortais ir marškinėliais per premjerą Didžiojoje scenoje? Nesuprantu, kaip galima gerai jaustis šalia vakariniu drabužiu pasipuošusio žmogaus? Arba vėlavimas. Kūryba yra minties skrydis, o spektaklis – savotiška intelektinė šventė, susitikimas su savimi... Paprastai joks lėktuvas vėluojančių nelaukia. Tegul tai neužgauna žiūrovų, bet teatras turi savo taisykles ir žiūrovas kviečiamas jų laikytis. Juk besiruošdami bet kuriai savo asmeninei šventei pasitempiame ir nevėluojame.

Prirašome planų, pildome lenteles, vartojame keistus terminus – toks rašliavos menas. Bet ar jis turi kitą pusę, ar jis turi virsmą kūnu?

– Pokyčiai trupėje, atsinaujinimas yra neišvengiamas. Kartu iškyla ir senosios trupės užimtumo klausimas. Aktorius be darbo – aktorius be išsipildymo.

– Žiūriu į mūsų teatro trupę ir matau jos brandumą ir perspektyvą; daug kas džiugina, žavi, bet yra ir kas kelia nerimą. Kaip vadovas, negaliu garantuoti uždarbio, kad aktoriams nereikėtų bėgioti po filmavimus ir projektus, o kartu matau, kad kūrėjui nėra raudonos linijos, – jeigu jis yra kviečiamas, jis ir eina, nes tai yra jo laikas – jo kūrybingumo, reikalingumo laikas, kuris yra labai permainingas.

Kartkartėmis bandau trupei pasiūlyti profesionalius mokymus: vokalo, judesio, bet kartais tai nuvilia. Išoriniai darbai ar perdėtas pasitikėjimas savo profesionalumu bei talentu leidžia į tai nereaguoti. Turim gražią viltį, kad šiais metais įsiliejantis Algirdo Latėno ir Vido Bareikio Lietuvos teatro ir muzikos akademijos auklėtinių kursas (14 jaunų aktorių) duos naują kūrybinį impulsą. Man bus dar vienas rūpestis, kaip garantuoti bent jau minimalius finansus, kad tas gražus jaunimas, kuris dar tik pradeda savo profesinę kelionę, galėtų išgyventi ir mūsų teatre atrastų savo kūrybos namus?

– Teatre teka trisdešimtasis jūsų, kaip aktoriaus, sezonas. Ar asmeninis požiūris į profesiją keitėsi/pakito?

– Tik atėjus į teatrą 1990-aisiais, atrodė, kad viskas šventa, vėliau daug kas pasidengė kasdienybės dulkėmis. Manyčiau, kad neprarasti noro kūrybiškai augti man padėjo keli dalykai: teatre yra keletas bičiulių su kuriais dažnai pasikalbame apie gyvenimo ir kūrybos prasmę, apie vertybes ir dėl ko verta būti scenoje, teatre. Galbūt ir tai, kad vienu metu turėjome teatriuką "Džiugena" ir su spektakliais vaikams važinėjome po visą Lietuvą, vykdydami tikrą teatrinę edukaciją, apie kurią teoriškai tuomet mažai ką išmanėme. Nuo tada išliko betarpiškumo ir bendros kūrybos džiaugsmas. Visus darbus darydavome patys. Buvo ypatingas santykis su scena ir požiūris į tai, kas vyksta joje. Taip pat VDU doktorantūros studijos leido suvokti aktorystę kaip labai atsakingą saviugdos įrankį, padedantį atrasti vertybinius dalykus per kūrybą.

Vadovo pozicija irgi leidžia pasidžiaugti kūryba, – kai vakare, po visų dienos dirgiklių, sugebi nurimti, išsivalyti, eidamas į spektaklio ir personažo lauką, supranti, koks nuostabus stebuklas aktorystė ir kokios neribotos to instrumento erdvės. Jeigu mes tobulintume save kasdien kaip pianistai, akordeonistai ar vokalistai, per dieną skirdami tam 4–6 valandas, palaikydami savo techniką, profesionalumą, tai būtų puiku. Taip, kartais tenka laukti savo valandos metų metus, neprarandant vilties, kad būsi reikalingas. Visą tą laiką reikia išlaikyti ir pasitikėjimą savimi, ir profesinį lygį. Žinau ne vieną bičiulių pavyzdį, kai šie, mintyse jau sudėję ginklus ir manydami, kad visas aktyvusis kūrybos laikas praėjo, sužibo scenoje vėl visa kūrybine galia. Tie dalykai nepriklauso nuo planavimo ir lozungų, tai yra ciklinė kūrybos laiko tėkmė. Tad visi ir visada būkime atviri tai tėkmei.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nu nebut menininkai....

nu nebut menininkai.... portretas
Tai kad ne šimtasis sezonas o tik 99 :)

nuomonė

nuomonė portretas
Kultūros ministrai ateina ir išeina,bet visa apimančio kultūros suvokimo nėra. Susidaro įspūdis,kad ir dabartinis kultūros ministras apsriboja Vilniumi, toliau jo matymas nesiekia....

Kranklys

Kranklys portretas
O proginę monetą ketino su savo profiliu nusikaldinti?
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Popiežių sužavėję charizmatiškieji italai virpins lietuvių širdis
    Popiežių sužavėję charizmatiškieji italai virpins lietuvių širdis

    Vienas garsiausių pasaulyje italų trio "Il Volo" pasauliniu turu pažymi savo kūrybinės veiklos dešimtmetį. Italai pirmąkart apsilankys Lietuvoje: rugsėjo 20 d. "Žalgirio" arenoje koncertuos kartu su Vytauto Lukočiaus vadova...

    1
  • Kino festivalio dėmesys – miesto simboliams
    Kino festivalio dėmesys – miesto simboliams

    "Miestas renkasi kine" – tokiu šūkiu prisistato 12-asis tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF), šiemet, kaip ir pernai, kurti vaizdinę komunikaciją patikėjęs dizainerių Igno Paškausko ir Luko Dryžo komandai. ...

  • Galimybė moksleiviams – auginti savo miestą
    Galimybė moksleiviams – auginti savo miestą

    Leisti žurnalą Kaunui. Troleibuso keleiviams skaityti poeziją. Ne per tvorą stebėti, bet padėti organizuojant pirmąjį šiuolaikinių scenos menų festivalį. "Viskas įmanoma", – sako "Kaunas 2022" programą "Kauno ...

    1
  • 80-asis sezonas – rekonstrukcija, operų premjeros, gastrolės
    80-asis sezonas – rekonstrukcija, operų premjeros, gastrolės

    Jubiliejinį, 80-ąjį, kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pradeda naujais operų spektakliais – rugsėjo 22 d. žiūrovai kviečiami į Kaune nestatytos Vincenzo Bellini operos "Kapulečiai ir Montekiai" premjerą. ...

    1
  • Paskelbta „Red Bull muilinių lenktynių“ programa
    Paskelbta „Red Bull muilinių lenktynių“ programa

    Jau šį sekmadienį Kaune pirmąkart vyks „Red Bull muilinių lenktynės“. Renginio organizatoriai skelbia visos pramogų dienos programą ir trasos žemėlapį. Poryt kauniečius ir laikinosios sostinės svečius ant Parodos kalno sukviesia...

    4
  • Menininkės: sujungiant du skirtingus polius yra tikimybė sukurti naują kalbą
    Menininkės: sujungiant du skirtingus polius yra tikimybė sukurti naują kalbą

    Lietuvės Ingos Galinytės ir graikės Annos Papathanasiou duetas jau kurį laiką tyrinėja empatijos reiškinį. Atsispirdamos nuo individualių trauminių patirčių, menininkės įgyvendina ilgalaikį, bendravimu per atstumą grįstą, projektą, o k...

  • A. Kašausko parodoje gamta atskleidžia naujus savo veidus
    A. Kašausko parodoje gamta atskleidžia naujus savo veidus

    Pasibaigus vasarai, pradedame ieškoti rudens ženklų, kurie ryškiausiai įsirėžia į mus supantį gamtovaizdį: gelstanti ir į viršų nebesistiebianti žolė, pavieniai nukritę, sudžiūvę medžių lapai, vis dažniau pilkuma užsisk...

    1
  • Karo kultūra, arba Apie ką pasakojo spektaklis „Trofėjus“
    Karo kultūra, arba Apie ką pasakojo spektaklis „Trofėjus“

    Pirmasis vieną rugpjūčio savaitgalį Kaune praūžęs tarptautinių scenos menų festivalis "Contempo" pasiūlė įvairią, skirtingus žiūrovų poreikius ir skonius tenkinančią programą. Netradicinėse miesto erdvėse vykę pasirodymai sudomi...

  • Kauno senamiestyje startavo ralis „Aplink Lietuvą 2019“
    Kauno senamiestyje startavo ralis „Aplink Lietuvą 2019“

    Penktadienį Kaune, Rotušės aikštėje, duotas startas tradiciniam, tris dienas truksiančiam raliui „Aplink Lietuvą 2019“, kurį nuo pat pirmojo, įvykusio 1931 metais, rengia tikrasis FIA narys, 1926 m įkurtas Lietuvos automobili...

    2
  • Tikri dalykai šioje parodoje <span style=color:red;>(ne)</span>gresia
    Tikri dalykai šioje parodoje (ne)gresia

    Nedažnai Kaune yra atidaromos parodos, kuriose žiūrovas galėtų atsipūsti, atsipalaiduoti. Tai nėra miesto kultūrinio lauko trūkumas. Tai – viena iš jo savybių. Kaunas yra rimtas miestas. Visgi laikinai, jo rimtį sudrumsčia "Meno p...

    6
Daugiau straipsnių