Apie jausmus Lietuvai – tekstilės kalba

Vietoj žodžių – audiniai

Trečiadienio popietę Kauno kultūros centro antrajame aukšte, tekstilės studijoje "Gijų sodai", pagrindinių laiptų kairėje, buvo girdėti kaip skrenda musė.

Neįtikėtina, juolab kad atvėrę duris už jų suskaičiavome mažiausiai dešimt Kauno Simono Daukanto progimnazijos šeštokų. Anksčiau nei jie, Kauno kultūros centre pasirodė kūrybinių dirbtuvių vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė. Menininkė atsakingai išdėliojo paruoštus medinius rėmus, popieriaus skiauteles ir gerai nudrožtus pieštukus. Stalo centre įtupdė kelis krepšelius su siūlų ritinėliais, o 15 val. duris plačiai atvėrė tos dienos jauniesiems entuziastams. Supažindino juos su tapiserijų audimo būdu, o kūrybos proceso metu patarė vadovautis ne tik eskizais priešais nosį, bet ir savo jausmais.

"Švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vis keliame klausimus: kiek mums svarbi Lietuva, kiek ja didžiuojamės, džiaugiamės ar esame nusivylę, – Nerandančius žodžių atsakymams, A.Janušaitė-Vitkūnienė kvietė į rankas imti siūlus. – Kreipiuosi į visus – vyrus, moteris, mažus, jaunus ir garbaus amžiaus, grįžusius į Lietuvą trumpam ar giliai čia įleidusius šaknis, palikite savo pėdsaką istorijoje – išauskite savo mintis Lietuvai ir apie Lietuvą."

Spalvota Lietuva

Projektas "Lietuva – mano veidas", anot menininkės, suskirstytas į du etapus. Pirmojo, truksiančio iki 2019-ųjų rudens, bus audžiamos delno dydžio tapiserijos.

"Kol kas turimų audinių pakaktų pusei mozaikos", – nors kūrybinės dirbtuvės dar tik įpusėjo, menininkė miestiečius ragino nesnausti. Rinkti grupes ir jas registruoti.

Vieni nori matyti herbą, kiti vėliavą ar tautinį raštą, visgi daugiausiai žmonių pasisakė už gamtą: tekančią ar besileidžiančią saulę, miško paunksnę, rugių lauką.

"Kiekvienas audinys negali būti didesnis nei 8x8 cm", – menininkė patikslino, kad apribojimai taikomi tik audinio dydžiui, bet ne kūrėjų amžiui ar fantazijai. Tuo netrukome įsitikinti patys. Sukišusi rankas į krepšelį šeštokė Estela rinko visus geltonų atspalvių siūlų ritinėlius.

"Lietuva man asocijuojasi su šviesa. Kalbu ne apie tiesioginius saulės spindulius", – savo nevaikišku mąstymu stebino moksleivė.

Šalia jos įsitaisęs klasės draugas Aironas kartkartėmis dirsčiojo į eskizą. Jame šeštokas nupiešė šimtametį ąžuolą storu kamienu, o idėjai įgyvendinti pasirinko žalių spalvų paletę.

"Man patinka sunkus darbas", – paklaustas, ar audimas neatrodo pernelyg sudėtingas procesas, S.Daukanto progimnazijos auklėtinis neabejojo savo sėkme ir nepriekaištingu galutiniu rezultatu.

Užsispyrimu nuo bendramokslio neatsiliko ir Julija. Nors audimo siūlus į rankas paėmė pirmą kartą, tarpusavyje juos kaitalioja tarsi tikra šio amato meistrė.

"Lietuva man – upės, ežerai ir dangus", – mėlynomis spalvomis mediniuose rėmuose žaidė šeštokė.

Keliaujantis eksponatas

Antrojo projekto etapo metu 900 mažųjų audinių bus sujungti į vieną didelę, 2x3 m tapiserijos mozaiką, vaizduojančią tam tikrą piešinį. Koks jis bus, A.Janušaitė-Vitkūnienė kol kas negalėjo pasakyti.

"Vieni nori matyti herbą, kiti vėliavą ar tautinį raštą, visgi daugiausiai žmonių pasisakė už gamtą: tekančią ar besileidžiančią saulę, miško paunksnę, rugių lauką ar lūžtančias jūros bangas, – Menininkė neabejojo, kad ir kokį piešinį ji pasirinktų, be pagalbos neapsieis. – Pirminis sumanymas buvo vienai jungti mažąsias tapiserijas, bet pabijojau, kad procesas užtruks iki 2020-ųjų."

Rankų darbo austinis sieninis kilimas pirmiausiai bus eksponuojamas Kauno kultūros centre, kur vyko, vyksta ir artimiausiu metu vyks pagrindiniai projekto užsiėmimai. Vėliau meno kūrinys keliaus į Seimo rūmus, įvairias kultūrines erdves ir miestus, kurių gyventojai pareiškė norą jausmus gimtinei išsakyti tekstilės kalba.

"Važinėjome ne tik po Kauną – tapiserijas audėme Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose", – kūrybinių dirbtuvių siela A.Janušaitė-Vitkūnienė lenkė pirštus ir tik spėliojo, kur per ateinančius metus ją su siūlais ir kitomis priemonėmis nuneš unikalaus projekto idėja.