Apie art deco lopšyje 20 metų spurdėjusią madą

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose lankytojų, išvaikytų viruso, dėmesio ilgisi didžiulio populiarumo vasarį sulaukusi paroda "Apie rėdymosi meną tarpukariu". Neakivaizdžiai kviečiame pasigrožėti laikinosios sostinės inteligentijos apdarais ir aksesuarais, pasiklausyti pasakojimų apie aukštuomenę.

Mados ikona

Kaune, Lietuvos art deco lopšyje, XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje iš Vakarų Europos atkeliavusi mada rūpėjo abiejų lyčių atstovams. Ne vienas jų, pabuvojęs senojoje Europoje, parsiveždavo anuomet madingų drabužių, kosmetikos, apavo, aksesuarų, madų žurnalų ir siekė rengtis taip, kaip Vakarų Europoje. Tam siekiui pasitarnavo ir daugybė lyg grybų po lietaus pridygusių, daugiausia Laisvės alėjoje, drabužių siuvyklų, batų, skrybėlių dirbtuvių, kirpyklų.

Pasak A. ir P.Galaunių namų skyriaus vadovės Miglės Banytės, mados etalonu ne tik laikinosios sostinės menininkų sluoksnyje buvo laikoma operos dainininkė Marijona Rakauskaitė, 1923 m. atsivežusi iš JAV į Kauną didžiulius lagaminus drabužių ir aksesuarų. Tai iš tiesų buvo ypatinga asmenybė, kuriai buvo svetimos praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje dar konservatyvios Lietuvoje pažiūros į madą. Priminsime, kaip ir kodėl M.Rakauskaitė atsidūrė JAV, kodėl reikėjo pasikvieti iš ten ją į Kauną.

1922 m.: A.Galaunienės apranga nebuvo tokia ekstravagantiška, kaip M.Rakauskaitės, tačiau subtili / A. ir P.Galaunių muziejaus nuotr.

M.Rakauskaitės tėvas Lietuvoje buvo knygnešys, kuris, bijodamas trėmimo į Sibirą, pabėgo į JAV. Ten įsikūręs, parsikvietė būsimą žmoną ir sulaukė su ja septynių vaikų. Marijona buvo tas jų vaikas, kuris nuo vaikystės svajojo apie sceną ir dainavimą. Šiuos mokslus baigusi JAV, ji 1923 m. atvyko į Lietuvą dirbti besikuriančiame Valstybės teatre.

Žiogelis nuo blogos akies

Laivu per Atlantą ji atsigabeno fortepijoną ir jau minėtus įspūdingo dydžio lagaminus, kuriuose buvo gausu sveikos gyvensenos, fizinių pratimų knygų, ekstravagantiškų drabužių, kailinis boa, diržai, neregėtos Lietuvoje kosmetikos, aksesuarų, antikvarinių kūrinių. Netrukus apie ją, puikią dainininkę ir ekstravagantišką moterį, prakalbo ne tik Kaunas, bet ir Palanga, į kurią gastrolių ji išvyko su Kipru Petrausku.

Kurorte ji visus stebino ne tiek savo balsu, kiek drabužiais, visa išvaizda. Mat lakavo kojų ir rankų nagus, dažė plaukus ar jų sruogas priklausomai nuo to, kokios spalvos drabužį vilkėjo. Beje, pirmas jos vaidmuo Valstybės teatre Kaune buvo Karmen to paties pavadinimo operoje. Šiam vaidmeniui ji užsisakė suknelę Ispanijoje, o į sceną išbėgo įsikandusi gyvą raudoną rožę, basa, raudonai lakuotais kojų ir rankų nagais.

Kaunas to dar nebuvo regėjęs. Juolab kad raudonai dažyti nagai Lietuvoje anuomet buvo laikomi laisvo elgesio moterų bruožu. O dabartiniai kauniečiai, pasibaigus koronaviruso sukeltiems sunkumams, parodoje galės pamatyti daugybę įspūdingų M.Rakauskaitės rankinių, batų, suknelių, kosmetikos ir panašių dalykų. Pavyzdžiui, ji kasdien prisiklijuodavo atsivežtas iš JAV blakstienas, naudojo skaistalus, pudrą, kvepalus, į suknelės apatinį kraštą įsegdavo žiogelį. Kodėl? "Kad bloga akis nenužiūrėtų", – paaiškino M.Banytė.

Dama, kuri norėdavo viena vilkėti pasirinkto iš žurnalo modelio suknelę, mokėjo siuvėjai gerokai brangiau, kad ši to modelio netiražuotų.

Pasirodymo aukštuomenėje kaina

Parodoje eksponuojama nemažai buvusios šių namų šeimininkės, garsios tarpukariu operos solistės Adelės Galaunienės rankinių, papuošalų, drabužių, batų. Apie gerą A.Galaunienės skonį byloja iškilmingoms progoms skirtas jos kaklo papuošalas – apykaklė, o mėgstamiausias dainininkės papuošalas kasdienybėje buvo didelė kamėja. A.Galaunienė buvo elegantiška ponia, tačiau konservatyvesnių pažiūrų, nei visai kitame pasaulyje išaugusi M.Rakauskaitė.

Besigrožėdami rausvąja A.Galaunienės suknia, fetrine skrybėlaite, juodu siuvinėtu šilkiniu jos kimono, sužinome, kad su pastaruoju drabužiu ji dainavo Čio Čio San partiją operoje "Madam Baterflai", vilkėjo jį namie. O štai rausvąją suknelę dainininkė parsivežė iš savo dainavimo mokytojos Fransuazos Litvin, gyvenusios Paryžiuje, į kurį A.Galaunienė su vyru buvo išvykę 1923 m. Beje, moteriai pasirodyti aukštuomenės pokyliuose du kartus su ta pačia suknele anuomet buvo nepriimtina.

Pasak istorikės Justinos Minelgaitės-Plentienės, šilko medžiaga vakarinei suknelei kainuodavo apie 200 litų. O kur dar brangios siuvėjų paslaugos, kvepalų, lūpų dažų, šukuosenos, šilkinių kojinių, manikiūro, vairuotojo kainos? Tad vienas pasirodymas aukštuomenės baliuje damai atsieidavo apie 450–500 litų, tai sudarė maždaug du vidutinius tarnautojo atlyginimus.

Balių sezonas trukdavo nuo Naujųjų metų iki pat Užgavėnių, tad susidarydavo įspūdingos išlaidos, skirtos vienam damos pasirodymui vakariniame pokylyje. Tokias išlaidas galėjo sau leisti tik labai turtingų vyrų žmonos.

Na, o spaudoje populiarintas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje lieknėjimo būdas galėjo būti prieinamas kiekvienai moteriai ar merginai – tereikėjo per savaitę sugraužti turguje nusipirkto saują… sumalto šieno.

Trumpėjo suknelės ir plaukai

Dama, kuri norėdavo viena vilkėti pasirinkto iš žurnalo modelio suknelę, mokėjo siuvėjai gerokai brangiau, kad ši to modelio netiražuotų, o apie tokius sandorius su kirpyklomis neteko girdėti. Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje trumpėjo ne tik suknelių ilgis, bet ir plaukai.

Pasak istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės, anuomet radosi modernios įrangos "frizūroms" daryti: elektriniai plaukų džiovintuvai, žnyplės ir pan. (tai galima pamatyti parodoje). Ypač moderni, prestižinė buvo kirpykla, veikusi Laisvės alėjos ir S.Daukanto gatvių sankirtoje. Minėtoje kirpykloje anuomet dirbo trys garsūs kirpėjai: du Muraliai ir Juozas Urbšys. Beje, pas pastarąjį meistrą kirposi ir A.Smetona su Sofija Smetoniene bei Jadvyga Tūbelienė – moterys, galėjusios sumokėti už cheminį sušukavimą – prabangos ženklą, anuomet kainavusį daugiau nei kelios karvės.

Na, o plaukų dažymas anuometėje Lietuvoje buvo retenybė, todėl M.Rakauskaitė, dažnai keitusi plaukų spalvą, nes taikė ją prie aprangos spalvos, visuomet traukė visuomenės dėmesį. Beje, viena iš Kauno mados ikonų buvo Jadvyga Tūbelienė, daug dėmesio skyrusi avalynei. Įvairaus apavo ji parsiveždavo dirbdama Užsienio reikalų ministerijoje, iš užsienio šalių.

Vietos gamintojų, pvz. Giršos Leibos Falkovskio avalynės fabriko,  brangiausi moteriški zomšiniai luoteliai (laiveliai) 1925 m. kainavo 43 litus, o brangiausi vyriški "džimmi" stiliaus batai – 46, lakuoti pusbačiai – 45 litus. Pasak istoriko Alvydo Surblio, kai 1933 m. pradėjo veikti guminės avalynės fabrikas "Inkaras", jis nukonkuravo importinius kaliošus, guminius batelius, sportinę avalynę ir pan. gaminius. Pastarųjų reklamoje buvo rašoma, kad jiems nebaisios nei rudens darganos, nei žiemos šalčiai, kad tokią avalynę avintys vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo.

Stilingasis Balys Sruoga

Išlaidavo savo aprangai ir vyrai. Kaip rašo knygoje "Kai Kaunas buvo Kunas" istorikė G.Milerytė-Japertienė, vyriškas išeiginis kostiumas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pas geriausią ir, suprantama, brangiausią Kauno siuvėją svėdasiškį Antaną Rimšą (pas jį drabužius siuvosi ir Antanas Smetona) kainavo apie 300 litų – už tokią sumą anuomet buvo galima nusipirkti arklį. Žinoma, Kauno parduotuvėse buvo kostiumų ir už 80 litų, tačiau aukštuomenė oficialiuose renginiuose, brangiuose restoranuose negalėjo vilkėti tokiu kostiumu.

Pasak M.Banytės, tarpukariu savo aprangos stiliumi tarp vyrų išsiskyrė rašytojas Balys Sruoga, mėgęs vasarą pasirodyti mieste trumpomis golfo kelnėmis, margomis, kelius siekiančiomis ilgomis kojinėmis – tai liudija parodoje pateiktos nuotraukos. Čia pat, A.ir P.Galaunių namo stiklinėje spintoje, eksponuojama ir B.Sruogos kepurė su snapeliu, kaklaryšiai. Gaila, kad neišliko jo gintariniai karoliai, kuriais B.Sruoga buvo pasipuošęs Petrograde Juozo Zikaro ir Anelės Tūbelytės vestuvių proga.

Parodoje pateikta nemažai madingų anuomet vyriškų reikmenų: portsigarai, fotoaparatai, populiarus anuomet galvos apdangalas katiliukas, skutimosi reikmenys, tabokinės, prožektorius, grafinai su stikliukais stipriesiems gėrimams ir t.t.

Tarsi skiepas nuo slogučio

Ekspozicijoje be įspūdingų M.Rakauskaitės, A.Galaunienės ir kitų ponių suknelių, gausu intriguojančių grožio ir kitos paskirties smulkmenų: muilo, kvepalų, pudros, skaistalų, papirosinių ir kt. Visa ta džiuginanti akis tarpukario mados atributika atrinkta parodai iš Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir jo padalinių, privačių rinkinių.

Šį tarpukario damų ir džentelmenų grožio bei mados pasaulį parodoje reikšmingai papildo ne tik didelės tarpukario nuotraukos, bet ir vaizduojamosios dailės kūriniai, tarp kurių Kajetono Sklėriaus, Marcės Katiliūtės, Jono Šileikos, Adalberto Staneikos, Prano Domšaičio ir kt. nutapyti to meto garbių asmenybių portretai, įamžinti jų laisvalaikio momentai.

Parodoje galima pasigrožėti ne tik jau minėtų M.Rakauskaitės, A.Galaunienės, A.Zikarienės papuošalais, suknelėmis, rankinėmis, skrybėlaitėmis, kosmetikos priemonėmis. Čia pateikiami ir Unės Babickaitės, Olgos Didžiokienės, Olgos Dubeneckienės, Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, Barboros Didžiokienės, mažiau žinomų ponių asmeniniai daiktai, portretai, nuotraukos.


Šiame straipsnyje: Art decomadaGalaunių namai

NAUJAUSI KOMENTARAI

būtinai

būtinai portretas
apsilankysiu po karantino :)

Gražu

Gražu portretas
Gražu.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių