Antaninių obuolių kraitėje – išmedituota tapyba

Talentingas mokytojas

Tapytojas A.Obcarskas – gerai žinomas Kauno menininkas, jo personalinė paroda iš ciklo "Lūžio kartos vardai" šiuo metu eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje, jis pats visai neseniai grįžo iš VII tarptautinės Pekino meno bienalės. Į pastarąją menininkas pateko įveikęs atranką, kurioje dalyvavo apie 10 tūkst. dailininkų iš daugiau nei 120 šalių – kaunietis su savo darbu "Akriliniai rašmenys" atsidūrė tarp 260 laimingųjų. Lapkričio pabaigoje menininkas keliaus į Korėją, kur dalyvaus tarptautiniame meno projekte Seule.

Taigi mokytis pas Antaną (taip dažniausiai sako jo mokiniai, o studija vadinasi "Antaniniai obuoliai") – ir garbė, ir sėkmė, nes, kaip vienas kitam antrino studijos nariai, jis ypač tolerantiškas, įžvalgus, neužgesina kūrybinės ugnies ir tuo pat metu išlieka griežtas bei teisingas. Kartais priėjęs prie darbo tiesiog patyli, bet ir ta tyla būna iškalbinga, tačiau dažniausiai pastebi, kur yra stiprioji mokinio pusė, ir visada pabrėžia, kad svarbiausia kurti, ne kopijuoti, ir nuolat profesiškai augti: domėtis kitų autorių kūryba, lankytis parodose, analizuoti ir ieškoti savojo kelio.

Tapybos studijos nariai nėra tipiški mokiniai. Pirmiausia tai jau mokslus pabaigę, savus darbus dirbantys suaugę žmonės. Tiesa, tie mokslai ir darbai – kitų sričių, tačiau juos visus jungia aistra tapyti. Dažniausiai tai žmonės, vaikystėje ar jaunystėje mokęsi dailės mokyklose. Vėliau pabūgę ar atkalbėti jie stojo ne į dailės akademiją, bet pasirinko praktiškesnę profesiją, tik toji kūrybos ugnis neužgeso – kantriai laukė iš(si)pildymo meto.

Nemažai studijos narių mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje ir, kaip sakoma, užsikabino, bet tai įmanoma tik tuomet, kai viduje slypi troškimas iš(si)sakyti, at(si)skleisti improvizacinę, dvasinę, metafizinę gelmę.

Tapydamas aš savotiškai būnu ne aš – tarsi kitas, nepriklausantis nei nuo savo profesijos, nei nuo realaus, kasdieniško gyvenimo.

Suradę save

Ketverių metų studijos "Antaniniai obuoliai" sukakties proga surengtoje parodoje dalyvauja penkiolika autorių. Laimučio Brundzos, Kristinos Čivilytės, Irmos Gūžienės, Vandos Kaminskienės, Raimondo Karčiausko, Edmundo Kartano, Daivos Kupstienės, Rūtos Levulienės, Jolitos Lubienės, Ugniaus Motiejūno, Gitanos Padegimienės, Dainoros Ramanauskienės, Ritos Rimšienės, Gintarės Šiaulienės, Aušros Žukauskienės darbai liudija / atveria savąjį išskirtinumą, individualų matymą. Tai ypač ryški, sodri, intensyvi paroda.

Nenuostabu, kad daugelis parodos autorių ("antaninių obuolių") jau turi savąjį žiūrovą, rengia personalines ekspozicijas ir dalyvauja grupinėse parodose, jų darbų galima rasti dailės galerijose. Vis dėlto svarbiausia yra satisfakcija, t.y. kūrybinio išsipildymo džiaugsmas, pilnatvė. Žinojimas, kad tu neuždarei savęs į narvelį, neuž(si)gniaužei, neužgesinai to, kas turėjo tekėti, verstis ir virsti. Ieškojai ir radai. Savąjį pomėgį, išraišką, kūrybinį proveržį, save patį. Smalsų, jautrų, pažeidžiamą ir drauge nenugalimai stiprų, nes kad ir kaip ten dėliotųsi išorėje, viduje yra tapyba. Užuovėja ir namai.

Ir virusas, ir meditacija

Akivaizdu, kad vieni parodos autoriai – intravertiškos natūros, tylūs, meditatyvūs, kiti – atviri, ekspresyvūs, ryškūs. O gal ne? Kiek tapybos darbas atskleidžia patį autorių? Gal jis kaip tik pasislepia, ar tai, kai slėpė, atveria?

"Tapydamas aš savotiškai būnu ne aš – tarsi kitas, nepriklausantis nei nuo savo profesijos, nei nuo realaus, kasdieniško gyvenimo, – prisipažino vienas "antaninių obuolių". – Tapyba man – kaip virusas, nuo kurio negaliu, o ir nenoriu išgyti. Ji atneša džiaugsmą, išgyvenimus, kokių kasdienėje veikloje nepatiriu."

Kitai studijos narei tapyba – kaip meditacija, ji padeda susikaupti, nusiraminti, atsipalaiduoti nuo to, kas vargina ar skaudina. Tapant galima viską pakeisti spalvomis, kompozija, potėpiu.

"Studijoje vyksta ypatingas bendravimas, visi atvirai dalijamės savo patirtimi tapyboje, savo atradimais ir nusivylimais, savo bandymais ir eksperimentais. O mokytojas Antanas visada sustato viską į savo vietas, kad per toli nenugrybautume. Tobulėjimui labai daug duoda plenerai, vykstantys ir žiemą, ir vasarą, Lietuvoje ir užsienyje – tuomet tarsi išnyksta išorinis pasaulis, buitis, darbai, lieka tik kūryba", – pasidalijo mintimis šios parodos organizatorė Rūta Levulienė.

Kad ir kiek kalbėtum su studijos nariais, aišku viena – jie su gyva tapymo ugnimi, su troškimu kurti. Kad ir kaip ten būtų, žiūrovas paprastai ilgėliau stabteli ties tuo paveikslu, kuris rezonuoja su jo pajauta, o šioje margoje savo išraiška parodoje turbūt yra visko – prisipažinimo, nutylėjimo, baimės, gestikuliavimo, nuoširdumo ir angažuotumo, racionalumo ir metafizikos. Savąjį "antaninį obuolį" tikrai yra iš ko išsirinkti, o gal atpažinti. Gruodžio 1 d. A.Obcarsko tapybos studijos narių paroda bus atidaryta Rokiškio kultūros centre.

Kas? A.Obcarsko studijos mokinių paroda "Keturi metai".

Kur? Kauno įvairių tautų kultūrų centre.

Kada? Veikia iki lapkričio 23 d.