Kauniečio tapybos studija „Antaniniai obuoliai“ pasiekė Paryžių

Jausmingos tapybos žavesys

Parodoje eksponuojama keturiolika įvairaus formato abstrakčiosios stilistikos kūrinių. Devynerius metus gyvuojančios studijos narius vienija abstrakti tapybos stilistika. Tačiau kiekvienas parodoje dalyvaujančių tapytojų pasižymi savitu individualiu braižu, savo darbais išsako individualų aplinkos ir pasaulio matymą.

A.Obcarsko kūrybai parodoje atstovauja paveikslai, kuriuose išryškėja jo tapybos braižo ypatumai. Kaip pastebi menotyrininkė Kristina Stančienė, žvelgiant iš plataus ir įvairaus A.Obcarsko kūrybos konteksto perspektyvos, šiuose darbuose pristatoma bene nuosaikiausia jos dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų metų dailininko idėjų ir išraiškos formų raidą. Galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių dailės tradicijos – gestiškos ekspresyvios tapybos variacija.

Šį kartą menininkas, puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno strategijas, tik simboliškai suvienija kūrinius formato apibrėžtimi, ragindamas atsiduoti neapskaičiuotos, jausmingos tapybos žavesiui.

Dailininko A.Obcarsko kūryboje dominuoja pilkšvų arba raudonų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos ir jų sankirtos, atitolusiosę nuo tikrovės pavidalų, iš tolo primenančios nepermaldaujamą ir amžiną gamtos fenomeno būvį. Šiuose kūriniuose ryškinama griežta, lakoniška kompozicijų formato riba, kuriamos užtvaros, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mus supančią realybę.

Ženklų istorijos

Tapytoja J.Puronaitė-Lubienė pristato darbus iš ciklo „Ženklai“. Sukurti šį ciklą autorę paskatino domėjimasis Lietuvos kryždirbyste ir ornamentika kryžiuose, kuriuose savamoksliai kryždirbiai naudojo baltų ženklų simboliką ir vaizdinius.

Jolita Puronaitė-Lubienė. Kartu.  / Organizatorių nuotr. 

Savita meninė forma geležiniuose kalvių dirbiniuose ir primityvios tapybos užuominos padėjo menininkei visa tai transformuoti į šiuolaikinės abstrakčios tapybos potėpius. Saulės, mėnulio, ugnies, žemės, dangaus, žvaigždžių, laiko, vėjo, lietaus, gyvybės, medžio simbolių energija ir vaizdiniai, keliantys egzistencinius klausimus, ieško atsakymo teptuku, spalvomis ir emocija „čia ir dabar“. Serija „Ženklai“ siunčia užkoduotą žinutę tarp potėpių ir potėpiuose, simbolių vaizdiniuose.

Dailininkės kūriniuose dominuoja abstrakčioji stilistika, išryškinanti vidines emocijas, savitą pasaulio matymą „čia ir dabar“, atskleidžianti individualią autorės ekspresyvią tapybinę raišką. „Mano tapyba yra tokia, kokią aš suprantu: be išankstinių nuostatų ir apribojimų, suvaržymų, taisyklių, dogmų, tai tarsi spontaniško impulsyvumo ir asmeninės laisvės tapyboje sintezė komunikuojant su išoriniu pasauliu“, – sako menininkė.

J.Puronaitės-Lubienės tapyba – dinamiška, jos darbų spalvos paremtos priešpriešomis, kurios atskleidžia svarbiausias kūrybos ir gyvenimo sampratos ir pasaulio matymo detales. Tapytojos ekspresyvioji stilistika jungia įvairius mėlynos, geltonos, žalios, rudos, juodos, smėlinės, oranžinės ir rožinės spalvų niuansus, kurie kelia įtampą ir sudaro kompozicijos visumą.

Tapybos kūrinius ženklina abstrakčios formos, koloristiniai perėjimai, kuriantys dinamiką ir muzikalumą.

Pasak dailininkės, „vanduo mane išmokė: skverbtis per plyšius, apeiti, tekėti, griauti, judėti, plaukti, panirti, plūduriuoti, gaivinti, ženklinti“. Ir tada gimsta nauji sumanymai, naujos nutapytos drobės ir nauja kūrybinių darbų serija „Ženklai“. Savo žiūrovą menininkė kviečia ieškoti ženklų ženkluose.

Patyrimų linijos

I.Gūžienė parodoje pristato tapybos darbus iš ciklo „Linijos“. Tapytojos kūriniuose dominuoja meditatyvinės geometrinės formos, per kurias autorė išreiškia savo asmeninius patyrimus, estetinį aplinkos suvokimą, jų transformavimą į drobę.

Geometrizuotos detalės menininkės darbuose yra susijusios, jų jungtys kuria nuoseklų pasakojimą, įtraukiantį parodos žiūrovą. Išgrynintos spalvos, aiški formų geometrija sukuria estetizuotus pasaulio vaizdinius, išreiškia savąją pasaulio sampratą. Daugiausia dėmesio ji skiria linijų, formų, spalvų, juodos ir pilkos spalvos koloritams. Ženklas ir spalva sudaro vizualų I.Gūžienės paveikslų pasaulį.

Išspręsti kodus

U.Motiejūnas, piešimo ir tapybos pradmenis įgijęs pas žinomą Kauno tapytoją Rimvydą Jankauską-Kampą, žinias gilinęs pas Arvydą Brazdžiūną-Dusę, Joną Maldžiūną, Gintarą Zubrį ir A.Obcarską, pristato paveikslus iš ciklo „Ratilai“.

Ugnius Motiejūnas. Liepsnabangis. / Organizatorių nuotr. 

Jam tapyboje svarbiausia stebėti, tapyti ir atrasti vaizdus gamtoje ir kasdieniniame gyvenime, atrasti vaizdus, kurie žiūrovą stumteli abejoti, ką iš tiesų mato. "Akmuo, mestas vandenin, sukelia taisyklingas bangas, kurios tolsdamos išnyksta... Atidžiai žiūrėdamas į augalą saulėje galiu pamatyti siaurą šviesos aureaolę aplink jį. Seniai sukurti objektai paveikūs ir šiandien. Kokių dar ratilų pavyks atrasti pačiam, kokių atras žiūrovas?“ – retoriškai klausia U.Motiejūnas.

Šio autoriaus darbai išsiskiria įvairove: autorių inspiruoja gamtos motyvas, darbų koloristika įvairi ir dinamiška, o formos sujungia geometrinius linijinius motyvus su abstrakcija.