Ant rankų darbo popieriaus atspaudais kuriamos istorijos

Šie interjero elementai pačią erdvę transformuoja į eksponatą, kurį, smalsumo genamas, žiūrovas apžiūri ne mažiau atidžiai nei čia atidarytos parodos kūrinius. Tačiau šiuo metu ekspozicijų erdvėje veikianti personalinė grafikės Sigutės Bronickienės paroda, kurioje eksponuojami per pastaruosius aštuonerius metus sukurti estampai, miniatiūros ant Baltijos jūros krante rastų akmenų ir objektai – kėdės, užpildo erdvę vizualiomis istorijomis, kurias bangų mėlynumo sienos užsupa, nešdamos tolyn nuo supančios realybės.

Tobulas netobulumas

Žiūrovą su menininkės kuriamomis istorijomis supažindina ne tik metaforiški kūrinių pavadinimai: "Laiko ženklai", "Nieko ritmu", "Dėlionė", "Cirkas", "Ne viskas auksas, kas auksu tviska" ir kt., bet ir medija – popierius – ant kurios (į)vyksta pati istorija. Estampai, eksponuojami parodoje, yra atspausti ant rankomis pagaminto popieriaus naudojant ne tradicines grafikos stakles, o svirtinį odos dekoravimo presą, taip popieriaus paviršiuje išgaunant ryškų reljefą.

Rankų darbo popieriaus gaminimo tradicijos yra labai gilios ir senos, siekiančios senovės Egipto laikus. Nors medžiagos, iš kurių yra gaminamas popierius, ir jo gaminimo technologijos pakito, tačiau rankų darbo popieriaus vertė – liko tokia pati. Tai ne tik medija žiniai perduoti, bet ir savarankiška vizualaus meno rūšis. Kiekvienas, rankomis gaminto, popieriaus lakštas išeina vis kitoks, įdomus savo netobulumu. S.Bronickienė yra meistriškai įvaldžiusi popieriaus gaminimo technologiją ir atradusi savitą jo estetiką: menininkės gaminamo popieriaus lakštai yra gana stori, tvirti, skirtingi savo dydžiais, spalvomis.

Su menininkės kuriamomis istorijomis supažindina ne tik metaforiški kūrinių pavadinimai.

Spalva ne tik estetiškai išbaigia kūrinius. Ji yra kūrybinio proceso, kuris prasideda popieriaus gaminimu ir baigiasi meno kūrinio užbaigimu, dalis, kurianti nuotaiką, jausmą. Vienuose kūriniuose ji žėri auksu, kituose – talpina savyje visus įmanomus vaivorykštės atspalvius ar, priešingai, išsigrynina iki juodos ir baltos spalvų santykio arba giliasluoksnės pilkumos. Vis dėlto vyraujanti spalva S.Bronickienės estampuose – tankaus lietaus sušlapintų rūdžių, kurių tonų ir pustonių variacijos šiek tiek atima žadą.

Atgyjantis reljefas

Sutelkdama dėmesį į harmoningą spalvos ir rankų darbo popieriaus santykį, menininkė tokia pat susitelkusi ir kurdama atspaudą. Kūriniuose vyrauja gana smulkūs, gausūs tiek geometriniais simboliais, tiek rašto ženklais atspaudai, kuriuos grafikė išraižo linoleumo paviršiuje.

Tačiau pačios raižinių kompozicijos, kaip teigia S.Bronickienė, yra nesudėtingos, abstrakčios, kad grubiame popieriaus paviršiuje geriau atsiskleistų reljefas. Būtent reljefas plokščią popieriaus lakštą paverčia 3D kūriniu – istorija. Smulkiausias atspaudas tampa žodžiu menininkės kuriamame pasakojime, kuris atgyja prieš žiūrovo akis: "Cirko" klounai šiepia savo dantis tiesiai į veidą, spalvotos "Dėlionės" dalys, atrodo, tuoj pažirs ant grindų, susimaišydamos į neišprendžiamą galvosūkį, o "Mandaloje" ratu besisukantys žodžiai taps viesulu, įtraukiančiu į nuolatinių pasikartojimų verpetą.

Gyvastis akmenyse

Nuo dinamiškų iškilumų ir įdubimų ritmų menininkė žiūrovui suteikia erdvės atsikvėpti ir pamedituoti žvelgiant į dekoruotus akmenis. Prisitaikydama prie unikalios kiekvieno akmens formos, grafikė kuria linijinius piešinius.

Akmenys įgyja veidus plačiai atmerktomis akimis, mitinius personažus primenančių, gyvybių pavidalus arba tampa paviršiais, kuriuose juvelyriškai sukuriamos abstrakcijos, atkartojančios estampuose vyraujantį formų ritmiškumą. Čia taip pat svarbi spalva, kurios nėra daug, tačiau ji veikia kaip akcentas, suteikiantis ant akmenų piešiamoms kompozicijoms žaismingumo, iliustratyvumo, gyvasties.

Daiktų istorijos

Prieš išeinant iš parodos, grafikė pakviečia žiūrovą dienos skubesį ir nerimstančias mintis visiškai atidėti į šalį ir pasigrožėti objektais – kėdėmis, ant kurių, deja, negalima prisėsti. Antikvarines kėdes menininkė prikėlė naujam gyvenimui jas restauruodama, o sėdimąją kėdžių dalį dekoruodama subtiliais reljefiniais atspaudais. Buitiški kasdieniai objektai tapo ekspozicijos kuriamo pasakojimo veikėjais, atnešusiais į parodą ir dalį autentiškos savo istorijos.

S.Bronickienės personalinė paroda įtraukia žiūrovą tarsi paslėpto lobio ieškoti dar negirdėtų pasakojimų, kurie skirtingais spalvų, formų, kompozicijų ritmais suskamba Kauno valstybinės filharmonijos erdvėje.