A. Garbenčiūtė-Bučienė: apie meilės spalvas gyvenime ir ant scenos

– Na ir gudruolė jūs. Puikiai atsakėte į mano klausimą, nors tradiciškai tikėjausi Paryžiaus...

– Aišku, norėčiau pabuvoti ir Paryžiuje – dėl melodingos kalbos, dainų, kultūros. Bet jei galėčiau pasirinkti savo meilės miestą, tai turėtų būti kažkokia ypatinga vieta gamtoje. Galbūt vieniša trobelė Škotijos kalnų apsuptyje... Sunku man dabar į šį klausimą atsakyti. Viena žinau: meilės vieta yra ta, kurioje įvyksta kažkas stebuklingo.

– Dabar jau žinau, kad judviejų su Mariumi meilės lizdelis, kuriame čiulba du paukšteliai – devynerių metų Liepa ir dvejų metų Lauras – yra visai netoli Kauno. Dar žinau, kad po truputį statotės nuosavus namus. Lipdote po šapelį kaip tie skruzdėliukai, o rūsyje rengiatės muzikos studiją, į kurią jau susitempėte daug muzikos instrumentų.

– Na, matote, kiek jau daug apie mus žinote (juokiasi). Ateityje ten norime kurti muziką, dainuoti, groti, įrašinėti. Kartais su Mariumi ir koncertuojame drauge. Prieš keletą metų buvo toks gražus muzikinis projektas "Šviesos misterija". Marius grojo gitara (tai jo širdies instrumentas), perkusija. Nors šiaip jis yra tūbininkas. Dirba Kauno pučiamųjų instrumentų orkestre "Ąžuolynas", taip pat moko groti Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestro vaikus. Puikus pedagogas. Dažnai stebiuosi, kaip jis moka skleisti aplink save ramybę, toleranciją.

Kai turi gražų gyvenimą, kai gali kasdien džiaugtis žmogumi, kurį labai myli, kai du mieli kleckučiai vaikučiai sukiojasi šalia, tai kiekvieną dieną gali švęsti kaip tą Valentiną!

– Kažkodėl įtariu, kad dėl tos pačios ramybės, tolerancijos ir pamilote Marių. Juk nuotraukose atrodote tokie skirtingi – tarsi ugnis ir ledas!

– Atspėjote, mes labai skirtingi. Aš daugiau esu toji ugnis – impulsyvi, plepi, o Marius – vanduo, kuris, reikalui esant, labai gerai atvėsina ir nuramina. Taip, visų pirma Marius mane sužavėjo savo tolerancija, santūria laikysena, orumu. Nes jau tie studentėliai (mes abu mokėmės Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje) tik ir nori pasirodyti – jie daug šneka, daug demonstruojasi… O Marius nuo pat pradžių buvo kitoks: orus, tylus, santūrus. Žodžiu, visiška jų priešingybė. Jau tada pamaniau, kad už to vyriško orumo bet kuri moteris galėtų jaustis saugi. Kadangi jis man patiko, tai pirmoji jį ir užkalbinau "Kaunas Jazz" festivalyje. O muzika atvėrė daug bendrų temų.

– Ir tos bendros temos išsirutuliojo į abipusę dviejų meniškų sielų meilę, kuri truko ilgus septynerius metus ir baigėsi vestuvėmis?

– Tai buvo liepos 25-oji, šeštadienis. Pamenu, prieš tai buvo labai labai karšta, o dar dieną prieš – labai šalta. Tad pirmiausia sukau galvą, koks oras išpuls mano vestuvių dieną. O viskas buvo tobula: saulė pro debesiuką, net ir lietučio truputį gavome. Kodėl taip rūpinausi oru? Ogi dėl to, kad savo vestuvinę suknelę mezgiau pati. Tai nerimavau, kad su ja neperkaisčiau. Darbas truko metus.

– Tai iškart po sužadėtuvių jūs kaip koks laimingas vorelis puolėte nerti savąjį iškilmių drabužį?

– Na… sužadėtuvių nebuvo. Ta proga vyras padovanojo žiedelį. Bet mes ilgai prieš tai draugavome. Tad tuos pačius aštriausius kampelius jau buvome nugludinę. Mokėmės drauge. Aš studijavau chorinį dirigavimą, o Marius – pučiamąjį instrumentą, tūbą. Pradėjus draugauti, kaip ir visiems, visko buvo – ir pykčių, ir išsiskyrimų, bet kai jau vieną dieną nusprendėme, kad norime būti kartu, tai šventai savo priesaikos ir laikomės.

Ypatinga: kičo ir šablonų nepakenčianti Akvilė suknelę vestuvėms panoro nusimegzti. Kai mezgė suknelės apačią, ant virbalų reikėjo sutalpinti net 8 tūkst. akių! 

– Man, kaip moteriai, labai smalsu sužinoti, kodėl nusprendėte savo vestuvinį drabužį nusimegzti pati?

– Sakykite, ką norite, bet vestuvinė suknelė kiekvienai nuotakai yra pati pačiausia. Į ją sudedamos visos vaikystės svajonės apie princą ant balto žirgo. Kadangi labai nemėgstu kičo ir šablonų, tai norėjau tą ypatingą drabužį susikurti pati. Mat nuo vaikystės mama buvo išmokiusi megzti tiek vąšeliu, tiek virbalais. Tuomet jau dirbau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai, vos tik gaudavau algą, kaipmat skubėdavau į vieną siūlų parduotuvėlę Kauno senamiestyje. Siūlai taip pat buvo nepaprasti: pirkdavau šilkinius su plonyčiu sendinto aukso siūleliu ir moheriu. Suknelės modelis buvo toks, kad visa jos apačia turėjo būti megzta virbalais (įsivaizduokite, ant virbalų – net 8 tūkst. akių!), o kad numegzčiau vieną ar dvi tos apačios eiles, man prireikdavo viso siūlų kamuolėlio.

– Tuos siūlus pirkdavote dėžėmis?

– Tikrai taip. O megzdavau darbo metu, per spektaklių pertraukas. Suknelės viršų dėliojau kaip kokią dėlionę iš penkialapių gėlių, kurios mezgamos su penkiais virbalais. Kai dabar pagalvoju, tai tikrai kaip tas darbštus vorelis nėriau savo voratinklį ištisus metus tai vienai vienintelei dienai. Ne juokais buvo apėmęs azartas, ar aš įveiksiu šitą reikalą – betgi žemaitiškas užsispyrimas paėmė viršų. Kai įdomumo dėlei išmatavau savo suknelės apačios plotį – buvo lygiai 35 m. Vestuvių dieną atrodžiau tarsi undinėlė: aptemptu ažūriniu viršumi, nuoga nugara ir plačiomis banguotomis padalkomis. Beje, mano suknelė vėliau buvo įvertinta 16 tūkst. litų. Tik jos nepardaviau. Kadangi auginu dukrelę – padėjau jai: užkonservavau, iš maišo ištraukiau orą ir laukiame Liepos vestuvių (juokiasi). Dabar jai devyneri. Aišku, gal ir mados pasikeis, bet, manau, Liepa tikrai norės turėti kažką mamos rankomis kurtą… Ji pratusi nešioti mano kūrybos drabužėlius. Kaip ir aš savo vaikystėje mamos buvau apmegzta nuo galvos iki kojų. Nes metas buvo sunkus finansine prasme, o mamos nagingos rankos padėjo man visuomet atrodyti originaliai.

– Akvile, o ką manote apie Visų įsimylėjėlių dieną – vasario 14-ąją?

– Na, man ji tokia plastmasinė... O kičo ir plastmasės aš nemėgstu. Aišku, galima tą dieną išsikepti skanų pyragą, įsipilti taurę vyno ir pabūti su šeima. Bet, mano galva, kai turi gražų gyvenimą, kai gali kasdien džiaugtis žmogumi, kurį labai myli, kai du mieli kleckučiai vaikučiai sukiojasi šalia, tai kiekvieną dieną gali švęsti kaip tą Valentiną!

– Trumpam grįžkime į tuos laikus, kai su Mariumi susipažinote. Ar jau tuomet buvote tokia ugniaplaukė gražuolė?

– Ne visada aš buvau tokia ugninė. Iš tiesų esu paprasta lietuviška pilkoji, kaip ir dauguma lietuvių moterų. O kardinaliai užsimaniau pasikeisti po vieno liūdno įvykio. Matyt, užvaldė kažkokia vidinė tuštuma ir norėjosi spalvos, iššūkio, pokyčio. Taigi 2005-aisiais – po tėčio mirties – tapau skaisčiai raudona, vėliau – oranžinė, auksinė. Tokia esu iki šių dienų. Manau, gana sėkmingai, nes mano gana balta veido oda, turiu keletą strazdanų, tad daug kas galvoja, kad tokia plaukų spalva man yra prigimtinė.

– Ar daug personažų – įsimylėjusių, kankinamų nelaimingos meilės – esate sukūrusi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Oi, tie mano personažai, kaip dabar atsimenu, nebuvo labai laimingi... Arba tekdavo vaidinti laisvo elgesio moterį, arba moterį, jau apdegusią nuo meilės sparnus. Turbūt labiausiai iš jų visų jaučiausi mylima "Adamsų šeimynėlėj", kurdama Mirtišės vaidmenį. Gomesas mane mylėjo labai ir besąlygiškai (juokiasi).

– Visada buvo įdomu, kaip antrosios aktorių pusės reaguoja į jų žmonų ar vyrų bučinius su scenos partneriais. Ar grįžusi namo negaunate pylos?

Mano vyras yra santūrus. Bet jeigu jis ką pasako, aš žinau – tai šimtaprocentinė tiesa!

– Hmm... Sykį, kai "Domino" teatro spektaklyje "Paryžiaus katedra" vaidinau Esmeraldą, pasitaikė toks atvejis. Kadangi toji moteris buvo tarsi visų spektaklio vyrų traukos centras, tai mano Marius tąkart sureagavo truputį jautriau, nei įprastai. Grįžęs namo sakė: tave visi ten taip glaudžia... Pamenu, raminau jį tuomet, kad nieko tiems scenos partneriams nejaučiu, kad tai tik darbas. Visuomet stengiuosi teatrą palikti teatre – į namus jo neparsinešti. Aišku, kad tai nėra lengva... Betgi stengiuosi, kiek galiu. Ypač sunku sugrįžti į save, atgauti emocinę pusiausvyrą, kai spektaklio metu mano personažui, į kurį giliai įsijaučiu, tenka numirti. Namo grįžtu labai stipriai paveikta tos emocijos.

– O kaip susidorojate su intymiomis scenomis, kurių spektakliuose irgi neretai pasitaiko?

– Nepamirškime, kad tai teatras – ne kinas. Kino kadre viskas yra labai arti, tikroviška, matoma. Kameros tave tiek pritraukia, kad nieko negali pasimuliuoti. O teatre yra galimybė teatrališkai apžaisti žiūrovą, t.y. kad jam atrodytų, jog tarp scenos partnerių yra glaudus fizinis kontaktas, bet iš tiesų jo nėra. Be to, aš visuomet stengiuosi įsijausti į savo vyro kailį – ar aš norėčiau, kad Marius taip elgtųsi scenoje. Kaip tada jausčiausi? Ir kai žinau atsakymą – viskas galvoje labai greitai susitvarko. Dažnai pagalvoju apie tuos holivudinių filmų aktorius – visa geltonoji spauda mirgėte mirga jų skyrybų ir naujų vedybų istorijomis. Džiaugiuosi, kad teatre to nėra.

– Svarbiausia dviem žmonėms, mylintiems vienas kitą, yra…

– Klausyti ir girdėti vienas kitą. Dar – kalbėtis vienam su kitu. Jokiu būdu netylėti ir nelaikyti nieko užantyje. Stengtis vienam dėl kito. Kad ir kiek metų po santuokos praeitų, aš vis tiek noriu žavėti savo vyrą – būti jam patraukli, pasitempusi. Nes iš tiesų buitis žiauri – ji nubukina žmones. Todėl svarbu neapsileisti. Nesakau, kad kiekvieną dieną turite darytis makiažą ir per naktį su plaukų suktukais miegoti, kad, vyrui pabudus ir jums abiem kavą geriant, jau būtumėte graži... Ne. Ne apie tai kalba. Bet mes, moterys, turime būti pasitempusios. Turime atrasti laiko sau. Negalime dangstytis vaikais – esą, jei juos auginu, tai neturiu laiko išsiplauti galvą, susitvarkyti nagus ir pan. Jei pačios savęs nemylėsime, tai kažin ar ir vyrai mus mylės...

– Ar pasikeitė meilės suvokimas gimus vaikams? Ar kartais bandote trumpam pabėgti nuo savo mažųjų išdaigininkų ir pabūti tik dviese?

– Neslėpsiu – tikrai norisi kartais pabėgti nuo vaikų ir pabūti su vyru dviese. Kita vertus, gimus vaikams, į mūsų šeiminį gyvenimą atėjo kitos meilės spalvos, kiti tonai. Savotiška branda. Aš net ėmiau kitaip suvokti spektaklius, savo vaidmenis juose. Atsirado visai kita prasmė, kiti prioritetai, kitas atlikimas. Po antrojo vaikelio gimimo (dabar Laurui – dveji) net kolegės pastebėjo, kad tą patį Mirtišės vaidmenį ėmiau atlikti visiškai kitaip – pasidariau kur kas švelnesnė, plastiškesnė. Mano kūnas ėmė natūraliai skleisti visiškai kitokią informaciją – juk taip ilgai buvau namų aplinkoje su vaikeliu, kad nori nenori tapau kitokia!

– Ar, auginant vaikus, būdavo tokių akimirkų, kai norėdavosi ištrūkti iš namų ir pabėgti į teatrą?

– Žinoma. Ne aš pirma, ne aš paskutinė. Ilgėliau pabuvusi namuose kartais įsisvajodavau – o kad gaučiau bent trumpą akimirką meninio peno, po kurio galėčiau vėl kantriai mylėti, auginti, kurstyti namų židinį. Taip trokšdavau dainuoti… O sykį, dar būnant motinystės atostogose, paskambino teatro vadovas ir paprašė manęs padainuoti "Karmen" spektaklyje Katariną. Tai buvo toookia gera žinia! Į spektaklį aš skridau kaip į kokią premjerą. Buvo taip smagu suvokti, kad esu ne tik mama, moteris, žmona, bet ir teatrui reikalinga artistė. Gavau tą savo kūrybos dozę ir vėl galėjau auginti vaikus namuose. Panašus jausmas mane aplanko ir dabar, karantino metu. Juk teatralams dabar visos durys uždarytos. O siela tai nori dainuoti! Ji tiesiog klykia nuo tos spengiančios tylos… Ir tuomet gelbsti tie kad ir nedideli įrašai garso studijoje. Nueini, įrašai dainą ir jautiesi kaip sudainavusi spektaklyje. Tam kartui gauni savirealizacijos dozę.

– Ar dažnai mylimas žmogus jums dovanoja dovanas, sako komplimentus?

– Oi (juokiasi)… Mano vyras yra santūrus. Bet jeigu jis ką pasako, aš žinau – tai šimtaprocentinė tiesa! Tai nėra žodžių svaidymas į orą. Bet galgi kitos moterys nori jų girdėti daugiau ir dažniau?

– Girdėjau, kad labai mėgstate gaminti. Tad kokią Įsimylėjėlių dienos šventinę vakarienę paruoštumėte savo vyrui ta proga?

– Tikrai mėgstu skaniai pavalgyti. Ir gaminti gerą maistą. Eksperimentuoti. O gaminčiau ta išskirtine proga paeliją su jūrų gėrybėmis (tik nedėčiau austrių). Saldžiam stalui iškepčiau tortą "Marakešas", kurio visą gardumą sudaro trapi mandarinų skonio tešla su mandarinų skonio pertepimais. Daug prie jo darbo, bet, patikėkite, verta. Sykį jau buvau jį iškepusi savo dukrytės krikštynoms ir pasižymėjusi, kad super (uždėjusi prie recepto varnelę). O "Marakešą" turbūt gamino kažkokioje kulinarinėje TV laidoje, kurias aš be proto mėgstu žiūrėti. Turiu net atskirą sąsiuvinį, į kurį rašausi patikusius receptus. Beje, šį tortą gaminau ir Kalėdoms – šeima liko sužavėta.