Ryškų pėdsaką scenoje palikę artistai nelieka užmarštyje, jie aukso raidėmis įrašomi į teatro istorijos puslapius, nuolatos prisimenami ir pagerbiami. Viena tokių asmenybių – skaisčia žvaigžde Kauno valstybinio muzikinio teatro spektakliuose ilgus metus spindėjusi solistė Filomena Viržonytė-Domeikienė, šiemet pasitinkanti 90-ąjį jubiliejų.

Prieš devynis dešimtmečius Kelmėje gimusi F. Viržonytė augo vargonininko, chorvedžio ir muzikos mokytojo Jono Viržonio ir mokytojos Stasės Viržonienės šeimoje. Būdama šešiolikos išvažiavo į Vilnių, kur mokėsi groti violončele Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos vidurinėje muzikos mokykloje. Kaune būsimoji solistė atsidūrė sekdama paskui sutuoktinį, skambiu tenoru apdovanotą Aloyzą Domeiką, kuris buvo pakviestas dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. F. Viržonytė tapo teatro choriste, lygia greta studijavo Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir po kurio laiko jai buvo patikėti soliniai vaidmenys teatro spektakliuose. Per darbo teatre laikotarpį talentinga dainininkė sukūrė daugiau nei 60 vaidmenų, tarp kurių ryškiausiais tapo Hana Glavari operetėje „Linksmoji našlė“, Doli miuzikle „Hello, Dolly!“, Bjanka miuzikle „Bučiuok mane, Keit“ ir kt.

Šiuo metu F. Viržonytė ramiai leidžia laiką savo kukliame butelyje ir visada labai apsidžiaugia, kai ją aplanko Švedijoje gyvenantis sūnus Marius Domeika, nuoširdžiai besirūpinantis ne tik savo tėvų, bet ir visos teatro bendruomenės istorijos puoselėjimu.

Su tiek Kaune, tiek Upsaloje žinomu ir gerbiamu Mariumi, karjeros laiptais užkopusiu veterinarijos ir bakteriologijos srityse, bet niekada nepamiršusiu teatro ir muzikos pasaulio, kalbamės apie jo mamos kūrybinį kelią ir dabar jaunajai kartai sunkiai suvokiamas tuomečių artistų gyvenimo peripetijas.

Pora: atvykę į Kauną įsimylėjėliai pradėjo dirbti KVMT chore. Nuotraukoje – F. Viržonytė operoje „Faustas (1955 m.). Greta – vyras A. Domeika Fausto vaidmenyje. / Šeimos archyvo nuotr.

– Filomena – ganėtinai retas vardas, tikriausiai turintis tam tikrą reikšmę?

– Išties, šiuo metu tai nėra populiarus vardas, bet ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis buvo gana dažnas. Vardas kildinamas iš graikų kalbos žodžių „philos“ ir „menos“, reiškiančių „meilė, draugystė“ ir „jėga, tvirtybė tvirta“. Taigi Filomena reiškia mylima ir tvirta. Kai kas šį vardą kildina iš graikiško vardo Philimon, kuris lietuvių kalboje reiškia „prieraišus“. Abejoju, ar mano seneliai domėjosi šio vardo kilme. Taip, šeimoje mamos vardas – pats egzotiškiausias, nes jos brolis – Vytautas, jauna mirusi sesuo – Elena, o dar viena sesuo – Rita. Spėju, kad seneliams tiesiog patiko mažybinė šio vardo forma – Filiutė, kuria mamą dažnai vadindavo ir tebevadina jos artimieji. Mamos tėvų gyvenimas buvo įvairus – visi jų vaikai gimė skirtinguose miesteliuose. Taip nutiko dėl mano senelio būdo – jis dažnai nesutardavo su dvasininkais, kurių kuruojamose bažnyčiose tekdavo vargonininkauti. Jo būdas buvo toks, kad nepasiginčysi – visada turėdavo tvirtą poziciją ir nekintančią nuomonę. Netgi su mumis, anūkais, jis būdavo labai griežtas. Jeigu eidavome žvejoti, tai viskas būdavo sudėliota į vietas – meškerė kabo ten ir ne kitur, reikmenys – ten kur visada, senelis veda, o mes kaip žąsiukai sekame iš paskos. Tas pedantiškumas atsiliepė ir muzikanto gyvenimui, todėl darbo vietą tekdavo keisti gana dažnai. Visas jo gyvenimas buvo muzika. Jis buvo vienas pirmųjų dainų švenčių chorvedžių, visi jo vaikai pasirinko muzikų profesijas. Paradoksas – nė vienas senelio anūkas nepasuko muzikanto keliu, tad galime sakyti, kad muzikinė Viržonių dinastija nutrūko.

Būdavo, kai ateina pavasaris, iš sukaupto grąžos fondo mama nuperka vieną pomidorą, kuriuo šeima mėgaujasi visą savaitę.

– Jūsų mama mokėsi groti violončele, bet persikėlusi į Kauną pasuko dainininkės keliu. Kas lėmė tokį staigų posūkį?

– Viskas labai žemiška ir gyvenimiška. Mama norėjo tapti medicinos sesele, bet į svečius atvykęs sesers Ritos bičiulis Saulius Sondeckis perkalbėjo, pastebėjęs, kad jos pirštai tarsi sutverti groti violončele. Taip dar visai jaunutė mama atsidūrė Vilniuje. Brolis Vytautas Viržonis, tuo metu mokėsi grojimo vargonais ir fortepijonu meno, paskolino sesei instrumentą iš konservatorijos. Na, o keliantis į Kauną violončelę teko grąžinti. Kito instrumento gauti nepavyko, o aplinkybės lėmė, kad teatro chorui prireikė dainuojančių merginų. Kadangi mama iš prigimties turėjo gražų balsą, ją iš karto priėmė. Tada ir atsirado sprendimas tolesnes studijas susieti su vokalu. Taigi, šį posūkį lėmė paprasčiausia buitinė priežastis – instrumentų trūkumas. Nors kita vertus – violončelė pasitarnavo kiek netikėtu rakursu. Ji padėjo mamai susipažinti su mano tėčiu. Jai, nešinai violončele, kasdien tekdavo pereiti per Žvėryno tiltą. O tėčiui, įsižiūrėjusiam jauną dailią merginą, violončelė tapo pretekstu bendravimui – jis nuolatos mielai pasisiūlydavo instrumentą panėšėti.

Amplua: operetė „Vienos kraujas“,teatro scenoje rodyta penkis dešimtmečius, buvo didelė šeimos gyvenimo dalis. Jame vaidino ir vyras A. Domeika (Grafas Cedlau). Nuotraukoje – F. Viržonytė (šokėėja Pepi) ir sūnus Marius (Pikolo). / Šeimos archyvo nuotr.

– O koks buvo jaunos artistų šeimos gyvenimas? Juk laikmetis nebuvo paprastas.

– Taip, regis, viskas turėjo klostytis kuo puikiausiai. Juk tėtis – teatro primarijus, mama – perspektyvi dainininkė. Bet taip paprasta nebuvo. Kai tėveliai režisierės Reginos Senkutės kvietimu atvažiavo į Kauną, jiems buvo pažadėtas butas. Bet maža smulkmena – namas dar nebuvo net pradėtas statyti. Tad tėvai kurį laiką glaudėsi pas teatro solistus Gediminą ir Mariją Šmitus, kur miegodavo jų dukros lovytėje. Vėliau ši galimybė dingo, tad tėvai tiesiog likdavo nakvoti teatre. Pasibaigus spektakliui užkulisiuose pasistatydavo sudedamą lovelę ir ten pernakvodavo. Ryte telikdavo iki ateinant scenos darbininkams lovelę sulankstyti. Finansinė situacija taip pat nebuvo palanki. Prisimindama gyvenimą Vilniuje mama pasakojo, kad dažniausiai maitindavosi menke – tuo metu pigiausia žuvimi, pardavinėjama gatvėse. Pasak jos, po to ilgą laiką net nesinorėjo pažvelgti į menkės pusę. Jai padėdavo brolis Vytautas, o tėtis Aloyzas gudrumu kviesdavo mamą pavalgyti, teigdamas, kad pats yra labai alkanas. Pradėjus dirbti Kauno teatre, pinigais taip pat nelijo. Vienu metu buvo tokia paradoksali situacija: teatro vadovybė nusprendė, kad abiem šeimos nariams dirbant toje pačioje darbovietėje užtenka vieno atlyginimo. Tuomet mama namuose įvedė vadinamąją trijų rublių sistemą. Į seną knygą apie Buratiną ji sudėjo 30 panaudotų vokų ir į juos kiekvieną mėnesį išskirstydavo šeimos pajamas – 90 rublių. Dienai paimdavo tris rublius, o jei likdavo grąžos – suberdavo atgal į tos dienos voką. Būdavo, kai ateina pavasaris, iš sukaupto grąžos fondo mama nuperka vieną pomidorą, kuriuo šeima mėgaujasi visą savaitę. Tuo metu prekyboje nebūdavo smulkios druskos ir maltų pipirų. Pamenu, kad teatrui grįžus iš gastrolių, daugelis artistų parsiveždavo mažus vokelius, kuriuose būdavo viešbučių valgyklose „nusipilta“ druska ir pipirai.

Po kiek laiko tėvai pagaliau gavo butą. Jiems buvo pasiūlyta rinktis: dviejų arba trijų kambarių. Šiais laikais jų pasirinkimas būtų sunkiai suvokiamas: renkamės mažesnį, nes didesniam neturėsim kur gauti baldų. Pozicija paprasta – mums užtenka mažiau.

– Saikingumas gyvenime pats savaime nėra peiktinas dalykas. O kaip su menu? Ar mamai užtekdavo kūrybai tų erdvių, kurias jai suteikdavo teatras?

– Mamai labai patiko dainuoti. Tad ji neatsisakydavo jokios jai pasiūlytos galimybės. Tai ją ir atvedė iki kūrybinės aukštumos – Hanos Glavari vaidmens Franzo Leharo operetėje „Linksmoji našlė“. Estų menininkai Kaune inscenizavo Johanno Strausso „Vienos kraują“, kuriame mama vaidino šokėją Pepi. Tai pačiai kūrybinei komandai atvykus statyti „Linksmosios našlės“, režisierius Paulas Mägis priėjo prie mamos ir pasakė: „Tu dainuosi našlę“. Dabar nieko nestebina, kai šį vaidmenį dainuoja mecosopranai, o tuo metu tai buvo neįprasta praktika, tad mama labai pergyveno ir dvejojo, bet statytojai buvo neperkalbami: „Našlės vaidmenyje matome tik tave“. Ir jai puikiai pavyko, šis vaidmuo tapo mamos karjeros viršūne.

„Vienos kraujas“ mamą lydėjo visą jos kūrybinį kelią. Juk ji buvo ne tik puiki dainininkė, bet ir neprilygstama šokėja. Vis dėlto šis vaidmuo paliko ir ne itin malonių prisiminimų. Dar gyvenant Vilniuje mamai tekdavo į nuomojamą kambarėlį kibirais neštis vandenį. Kartą žiemos metu benešdama vandenį ji paslydo ir susimušė stuburą. Ši trauma jai apie save nuolatos primindavo. Pamenu, gastroliuojant Klaipėdoje jai spektaklio metu surakino stuburą. Atvyko greitoji pagalba, vaistais numalšino skausmą ir spektaklis tęsėsi. Rytojaus dieną mama nebegalėjo pajudėti, bet daugiau vaidinti nebuvo kam. Tad vėl – leidžiami nuskausminamieji, užkulisiuose budi medikų brigada ir vaidinimas tęsiasi. Panaši situacija buvo ir Kaune, kuomet mama, negalinti net pajudėti, guli lovoje, o teatro direktorius vos ne klūpomis maldauja, kad ji ateitų vaidinti anšlaginio spektaklio. Žadėjo aukso kalnus, tad ir vėl – dozė nuskausminamųjų ir į sceną. Tų žadėtų kalnų niekas ir neatnešė, bet ne čia tokios aukos priežastis. Mama tiesiog jautė pareigą scenai, teatrui, žiūrovui, galų gale – menui. Juk menas – specifinė sritis ir su fabriku jo nesulyginsi.

Galbūt mamos karjera galėjo klostytis dar sklandžiau, bet galiu numanyti, kad tiesmukas mano tėčio charakteris galėjo daryti įtaką teatro vadovybės pasirinkimams. Juk jeigu tėtis pastebėdavo kokią neteisybę, rėždavo tiesą į akis. Ir nesvarbu, kad prieš jį koks nors profsąjungos ar partinis vadovas. Šie, savo ruožtu, atkeršydavo mūsų šeimai, neskirdami mamai vaidmenų.

Organizatorių nuotr.

– Mariau, koks tas gyvenimas artistų šeimoje, žvelgiant iš asmeninės retrospektyvos?

– Nuostabus. Gyvenau ir augau teatre. „Vienos kraujyje“ Pikolo suvaidinau lygiai šimtą kartų, tad jau laikiau save tikru teatralu, kol vieną vasarą gerokai ūgtelėjau ir tiesiog nebegalėjau atlikti šio vaidmens. O kasdienybė buvo tokia: po pamokų parbėgi namo, užkandi to, ką paliko pagaminę tėvai, ir dumi į teatrą. Sulauki, kol baigiasi vakarinė repeticija ar spektaklis, ir kartu su tėvais keliauji namo. Ir namuose tas teatras nesibaigdavo – nuolatos gyvenau su muzika. Pamenu, suskamba telefonas, aš pakeliu ragelį: „Sveiki, Pikolo, čia skambina Ministras Pirmininkas. Ar grafas Cėdlau namie?“ Iš karto tampa aišku, koks spektaklis repetuojamas teatre...

Pamenu tradicinius mūsų šeimos Naujuosius metus. Teatre – „Traviata“. Abu tėvai dainuoja spektaklyje. Taigi visos vaišės paruošiamos iš vakaro. Pasibaigus spektakliui aš parlekiu namo ir serviruoju stalą, pašaunu orkaitėn iš anksto paruoštą vištą. Spėję nusivalyti grimą, o kartais ir ne, tėtis su mama grįžta namo dar prieš dvyliktą, uždegame žvakę ir tuomet ateina Naujieji metai. Savitas artisto gyvenimas – nuolatiniame žaidime.

Dabar nieko nestebina, kai šį vaidmenį dainuoja mecosopranai, o tuo metu tai buvo neįprasta praktika.

– Ar mamai tarp spektaklių, gastrolių, koncertų likdavo laiko būti tiesiog mama?

– Mama visada būdavo ir liko mama. Ir laiko tam jai užtekdavo. Kitaip tariant, mamos vaidmuo jai visada buvo pirmoje vietoje. Žinoma, jie puikiai pareigas pasiskirstydavo su tėčiu. Jis buvo puikus kulinaras ir mėgo suktis virtuvėje. Na, iš pasakojimų pamenu, kad būdavo, kad vežimėlį su gulinčiu manimi stumia tas, kas tuo metu laisvas nuo repeticijos. Ir tai – nebūtinai mama ar tėtis. Savo mamą drąsiai vadinu Mama. Iš didžiosios raidės. Kita vertus, turbūt niekur nesu matęs tokios meilės, kuri tvyrojo tarp mano tėvų. Ji liejosi kiekvienoje būties akimirkoje, iš kiekvieno žvilgsnio ar prisilietimo. Tarp tėvų neregėjau jokių pykčio protrūkių, jų santykius pamenu vien nuspalvintus linksmais tonais, o namų duris – nuolatos atvertas visiems svečiams. Mama buvo ir yra itin mėgstanti tvarką ir vaišinga. Netgi dabar, kai pas ją užeina prižiūrinčios ir buityje padedančios moterys, ji kiekvieną pakalbina, apkabina, pavaišina kava ar arbata. Ir nesvarbu, kad jų neatpažįsta. Taip buvo visą gyvenimą – nė vienas žmogus iš mamos namų neišeidavo šiltai nepakalbintas ir nepavaišintas. Lygiai taip ir teatre – mama palaikydavo puikius santykius su visais kolegomis. Ne tik su dainininkais, bet ir su orkestrantais, grimeriais, rūbininkais. Žinoma, ypatinga draugystė mamą siejo su to paties likimo teatralų šeimomis, kitaip tariant, su žmonėmis, vaikus auginusiais teatre.

– Dažnai artistui atsisveikinimas su scena tampa nemenku iššūkiu. Kaip buvo jūsų mamos atveju?

– Taip jau sutapo, kad pablogėjus tėčio sveikatai mama paliko teatrą ir, tam tikra prasme, apsigyveno ligoninėje. Ir vėl tos didžios meilės apraiškos. Ji neapleido tėčio nė akimirkai. Gydytojai net stebėjosi, kaip keturis insultus patyręs ligonis vis dar laikosi. O visa tai – mamos meilė. Laikydavo apsikabinusi, glostydavo galvą ir kartodavo: „Tu mano mylimasis“. Kol pagaliau vienas gydytojų tiesiog paprašė: „Filomena, užtenka. Paleisk“. Taigi, mamos išėjimas iš teatro jai skausmo nesukėlė, nes tuo metu rūpėjo tėčio sveikata. Ji dar tikrai būtų galėjusi dainuoti ir vaidinti, buvo pačiame jėgų žydėjime, bet jos pasirinkimas buvo galutinis ir neskundžiamas. Po tėčio mirties jos ilgai neapleido liūdesys. Kapą lankydavo net po du kartus per savaitę. Taigi, teatro nostalgijai jos gyvenime tiesiog nebeliko vietos.

Organizatorių nuotr.

– Kaip mama gyvena dabar?

– Ji ir toliau gyvena savo meilės rate. Atrodo puikiai, niekaip nepavadinsi jos devyniasdešimtmete. Užplūdus nostalgijai varto nuotraukų albumus arba ima ir užgroja pianinu. Muzika lydėjo ją visą gyvenimą, tebelydi ir dabar. O aš kviečiu visus, norinčius pagerbti mano mamą Filomeną Viržonytę-Domeikienę ir pasveikinti ją devyniasdešimtojo jubiliejaus proga, apsilankyti Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyriuje, kur birželio 5 d. 17 val. vyks jubiliatei skirtas atsiminimų vakaras „Ir juokai, ir daina“.