Dešimtmečius žmonija žvelgė į naktinį dangų, ieškodama bet kokių nežemiškų civilizacijų ženklų, tačiau galbūt nuolat praleisdavome jų bandymus užmegzti kontaktą. Naujas tyrimas kelia abejonių dėl šiuolaikinių radijo signalų aptikimo metodų ir teigia, kad vadinamieji kosminiai orai gali smarkiai iškraipyti gaunamus perdavimus.
Apie tai rašo „The Daily Mail“.
Siaurai nukreiptų signalų problema
Iki šiol dauguma eksperimentų, ieškančių ateivių, buvo sutelkti į radijo bangų pliūpsnių aptikimą – signalus, kurių, tikėtina, negalėtų sukelti jokie kiti natūralūs procesai kosmose. Tačiau ekspertai atkreipė dėmesį į komplikaciją, kuri anksčiau tiesiog buvo ignoruojama. Net jei hipotetinis ateivių siųstuvas skleidžia idealiai siaurą radijo signalą, jis gali tokiu nebelikti iki momento, kai palieka savo gimtosios žvaigždės atmosferą.
Šis iškraipymas, vykstantis netoli signalo kilmės taško, gali išsklaidyti signalo dažnį. Dėl to mūsų detektoriai, sukonfigūruoti ieškoti labiau fokusuotų radijo bangų, gali jo nepastebėti.
„Jeigu signalas plečiasi per savo žvaigždės aplinką, jis gali nukristi žemiau mūsų aptikimo slenksčių, net jei signalas iš tiesų egzistuoja, kas galbūt padeda paaiškinti tam tikrą radijo tylą, kurią stebėjome ieškodami technosignatūrų“, – pažymi SETI instituto astronomas ir pagrindinis tyrimo autorius dr. Vishal Gajjar.
Kaip žvaigždžių plazma keičia pranešimus?
Savo tyrimui komanda analizavo radijo transliacijas iš mūsų erdvėlaivių Saulės sistemoje. Naudodamiesi zondų matavimais, jie nustatė, kaip turbulentinė plazma, kurią išskiria tokios žvaigždės kaip Saulė, veikia radijo signalus. Tada jie panaudojo šiuos duomenis, kad nustatytų, kas gali nutikti įvairiose kosminėse aplinkose.
Mokslininkai paaiškino, kad M klasės nykštukinės žvaigždės, kurios sudaro apie 75 procentus Paukščių Tako žvaigždžių, turi didžiausią signalo iškraipymo tikimybę. Šis atradimas galėtų padėti sukurti geresnius aptikimo metodus, kuriuose būtų atsižvelgta į šį veiksnį. Tai reiškia, kad net kai signalai, pasiekę Žemę, nėra visiškai subtilūs, jie vis tiek gali kilti iš nežemiškos gyvybės.
Kaip pažymi tyrimo bendraautorė Grace S. Brown, kiekybiškai įvertinę, kaip žvaigždžių aktyvumas gali keisti siaurajuosčius signalus, mokslininkai galės sukurti paieškos sistemas, kurios geriau atitiktų tai, kas iš tikrųjų pasiekia Žemę. Tyrėjai teigia, kad ateityje astronomai turėtų atsižvelgti į jų išvadas, kad užtikrintai nepraleistų technosignatūros.
Kur ieškoti tikrosios gyvybės?
Apskritai mokslininkai mano, kad geriausiais nežemiškos gyvybės kandidatais yra Žemės tipo pasauliai, besisukantys aplink tolimas žvaigždes kitose galaktikos dalyse. Vienas iš tokių kandidatų yra Žemės dydžio planeta TRAPPIST-1e, esanti vos už 40 šviesmečių nuo mūsų ir randanti saugioje gyvybei savo žvaigždės zonoje. Kitas perspektyvus kandidatas yra planeta K2-18b, kuri, pagal kai kuriuos tyrimus, gali būti pilna gyvybės.
NASA veteranas dr. Gentry Lee, dirbantis agentūroje nuo 1968 m., teigia, kad ateiviai egzistuoja, bet jie tiesiog dar neaplankė Žemės. Pasak eksperto, kiekvienu tariamo NSO stebėjimo ar susitikimo su ateiviais atveju šiems reiškiniams greičiausiai yra paprastas paaiškinimas. Tačiau kalbant apie tolimas planetas, tikimybė, kad kažkur tikrai rasime kažkokią gyvybės formą, yra neįtikėtinai maža.
Atkreipiamas dėmesys, kad pažangios nežemiškos civilizacijos gali perduoti signalus ne radijo bangomis, o trumpais šviesos blyksniais – panašiai kaip jonvabaliai bendrauja Žemėje. Šią hipotezę mokslininkai iškėlė naujame tyrime, ragindami permąstyti požiūrį į nežemiškos gyvybės paieškas.
(be temos)
(be temos)