Keli tipai

Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto neuromokslininkė dr. Karolina Armonaitė teigia, kad atmintį galima skirstyti į kelis tipus, tačiau dažniausiai išskiriami du pagrindiniai – darbinė (trumpalaikė) ir ilgalaikė.

„Darbinė atmintis leidžia trumpam išlaikyti ir apdoroti informaciją – pavyzdžiui, prisiminti telefono numerį ar vienkartinį PIN kodą, kol atliekame tam tikrą veiksmą. Ją galima palyginti su kompiuterio RAM atmintimi, kuri naudojama laikinoms operacijoms ir skaičiavimams – informacija čia saugoma tik tol, kol yra reikalinga“, – pasakoja ji.

Ilgalaikė atmintis nėra tiesiog panaši į kompiuterio kietąjį diską, kuriame saugome dokumentus.

„Be šių dviejų pagrindinių tipų mokslas išskiria ir procedūrinę atmintį, susijusią su įgūdžiais ir automatizuotais veiksmais (pavyzdžiui, važiavimu dviračiu), taip pat semantinę atmintį, kurioje saugoma bendroji informacija apie pasaulį – faktai, žodžių reikšmės, taisyklės. Kokio tipo atmintis susiformuos, priklauso nuo to, kokie aplinkos stimulai ir kurios smegenų struktūros dalyvauja jos formavimosi procese“, – dalijasi K. Armonaitė.

Ten, kur emocija

Formuojantis prisiminimui, smegenyse vyksta sudėtingi neuroniniai procesai.

„Kai gauname naują stimulą – informacijos srautą iš aplinkos, pavyzdžiui, pamatome tam tikrą vaizdą, – informacija pirmiausia apdorojama oksipitalinėje žievėje (regimojo apdorojimo srityje). Vėliau įsitraukia prefrontalinė žievė, susijusi su darbine atmintimi, reikalinga šio vaizdinio analizei. Jei vaizdui nesuteikiame reikšmės, neuroniniai tinklai, dalyvaujantys jo apdorojime, nesudaro tvirtų naujų ryšių, todėl toks vaizdinys, tikėtina, išliks atmintyje tik trumpą laiką“, – sako ji.

Tačiau jei vaizdas sukelia emociją – teigiamą ar neigiamą, yra naujas, netikėtas – aktyvuojasi daugiau smegenų sričių, įskaitant ir hipokampą, svarbų ilgalaikės atminties formavimui ir konsolidacijai. Jei vėliau šis vaizdinys mintyse atkartojamas, suaktyvėja tas pats neuroninis tinklas, kuris jį kodavo. Jų aktyvacija vėliau leidžia mums tą prisiminimą atkurti.

Šiuolaikinis gyvenimo būdas daro reikšmingą poveikį mūsų atminčiai, dažniausiai neigiamą.

„Pavyzdžiui, jei einant per pėsčiųjų perėją automobilis mus ramiai praleidžia, tikėtina, po valandos neprisiminsime nei jo spalvos, nei modelio. Tačiau jei automobilis lėkė dideliu greičiu ir vos spėjo sustoti, situacija sukelia stiprią emociją, tampa reikšminga, o vėliau dar ir papasakojama artimajam – toks įvykis turi daugiau veiksnių, lemiančių ilgalaikės atminties formavimąsi. Todėl jį prisiminsime gerokai ilgiau“, – papildo K. Armonaitė.

Atmintis – dinamiškas procesas, kuriame neuroniniai ryšiai nuolat persitvarko, priklausomai nuo mūsų patirties, emocijų ir dėmesio. Nors negalime tiksliai pasakyti, ar tam tikra situacija taps prisiminimu, tikėtina, kad jei ji buvo nauja, turėjo emocinį krūvį arba buvo kartojama, hipokampas prisidės prie to, kad susiformavusi neuroninė grandinė būtų sutvirtinta ir išliktų ilgalaikėje atmintyje.

Miego reikšmė

Miegas, pasak neuromokslininkės, atlieka itin svarbų vaidmenį atminties konsolidacijoje. Ypač reikšmingas yra lėtųjų bangų miegas (angl. Slow-Wave Sleep, SWS), kurio metu naujai susiformavusios neuronų grandinės pakartotinai aktyvuojamos, taip sustiprinant ryšius tarp neuronų.

„Vėliau, greitų akių judesių (angl. Rapid Eye Movement, REM) miego fazėje, šie tinklai „pertvarkomi“ – naujai įgyta informacija integruojama su anksčiau sukaupta patirtimi, taip formuojant stabilesnius ilgalaikės atminties pėdsakus. Todėl, kai mokomės vakare ir iš karto einame miegoti, ryte dažnai pastebime, kad išmoktą informaciją lengviau prisiminti. Taip yra todėl, kad miego metu smegenys, kol mes ilsimės, aktyviai perorganizuoja, sustiprina ir integruoja naujus prisiminimus su jau turima informacija“, – sako ji.

K. Armonaitė šmaikščiai pastebi, kad studentai, regis, puikiai išmano neuromokslą – juk jie dažnai mokosi vakarais ar net vėlai naktį, tikėdamiesi, kad visa pusmečio medžiaga „įsirašys“ per vieną vakarą. Vis dėlto informacijos įsisavinimas bus kur kas efektyvesnis, jei po mokymosi ar pasikartojimo iš karto eisime miegoti, o ne leisime laiką prie ekranų.

„Šiuolaikinis gyvenimo būdas daro reikšmingą poveikį mūsų atminčiai, dažniausiai neigiamą. Ekranai prieš miegą, ypač telefonai ir kompiuteriai, skleidžia mėlynąją šviesą, kuri slopina melatonino – miegą reguliuojančio hormono – gamybą. Nereguliarus miego grafikas trukdo smegenims palaikyti stabilų dienos ir nakties ritmą, todėl joms tampa sunkiau sinchronizuoti darbo ir poilsio laiką“, – pabrėžia ji.

Tačiau stresas, neuromokslininkės teigimu, nėra vien neigiamas reiškinys – tinkamas kortizolio kiekis padeda išlaikyti dėmesį ir net gali skatinti naujų sinapsių formavimąsi hipokampe. Vis dėlto nuolatinis stresas turi priešingą poveikį – mažina neuroninių jungčių skaičių ir gali lemti šios smegenų dalies atrofiją.

„Kai miegame per mažai, smegenys neturi pakankamai laiko atlikti atminties konsolidacijos procesų – tai reiškia, kad dienos metu išmokta informacija lieka trumpalaikėje atmintyje ir nebūtinai sėkmingai perkeliama į ilgalaikę. Miego trūkumas ypač silpnina hipokampo veiklą, todėl tampa sunkiau įsiminti naują medžiagą, mažėja dėmesio koncentracija ir gebėjimas susieti naują informaciją su jau turimomis žiniomis“, – dalijasi ji.