Vertėjo darbas – ne tik taisyklingas vertimas, bet ir tinkamas prasmės perteikimas. Kartais tenka pakeisti teksto toną, kartais – sąmoningai kai ko visai neišversti, kad tekstas atitiktų kalbos stilių ir būtų priimtinas kultūrai.

„Vertėjas yra ne tik tarpininkas tarp dviejų kalbų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. Todėl jo darbas – itin atsakingas. Kaip chirurgas priverčia širdį plakti iš naujo, taip vertėjas suteikia tekstui gyvybės kita kalba“, – sako KTU Socialinių humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Technikos kalbos vertimo programos dėstytoja ir tyrėja Greta Danilavičienė.

Itin svarbus

Pasak „TOFT International“ lokalizavimo įmonės atstovo, lokalizavimo projektų vadovo ir Technikos kalbos vertimo programos absolvento Martyno Stravinsko, vertėjų kompetencijos šiandien tampa dar svarbesnės.

Pirmiausia, svarbu užtikrinti nepriekaištingą vertimo kokybę – kol kas dirbtinis intelektas (DI) nepastebi subtilių semantinių ir stilistinių klaidų,  stokoja specifinių žinių, reikalingų verčiant sudėtingus medicininius, teisinius, finansinius ir kitų sričių tekstus.

Rinkodaros tekstai, prekių ženklų komunikacija ar reklama reikalauja ne tik kalbiškai taisyklingo, bet ir kūrybiškai pritaikyto vertimo. Kalbant apie etiką, tik žmogus gali įvertinti, ar tekstas nepažeidžia socialinių normų, yra etiškai tinkamas konkrečioje kultūroje.

„Nors DI ir mašininio vertimo sistemos sparčiai tobulėja, jos vis dar nesugeba visiškai atkartoti žmogaus gebėjimo suprasti kontekstą, emocinį toną ar kultūrinius niuansus“, – sako M. Stravinskas.

Jungia: G. Danilavičienė pastebi, kad vertėjas yra ne tik tarpininkas tarp dviejų kalbų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. / KTU nuotr.

Paprasta? Ar tikrai?

SHMMF Technikos kalbos vertimo programos dėstytoja G. Danilavičienė kartu su nacionalinio konkurso „Verstuvės“ dalyviais atliko iš pirmo žvilgsnio lengvą užduotį – į lietuvių kalbą išversti angliškus sakinius „Hi.“ ir „My name is John.“

Netrukus paaiškėjo, kad net tokie paprasti sakiniai turi dešimtis galimų variantų: nuo „labas“, „sveikas“ iki „labukas“, „sveikutė“, o kur dar gestai – pakelta ranka, linktelėjimas ar tiesiog žvilgsnis.

Panašiai ir su „My name is John“ – galima versti kaip „Aš – Džonas“, „Vadinkite mane Džonu“, arba gal net „John“ pakeisti į „Jonas“, lietuviams kultūriškai priimtinesnį variantą. Paprasta vertimo užduotis atskleidė, kad kalba – ne formulė ar algoritmas. Ji gyva, priklauso nuo konteksto ir reikalauja  situacijos suvokimo.

Ar galima „išversti internetą“ per aštuoniolika dienų? Galbūt. Tačiau ar galima perteikti viską taip, kaip reikia, – visus kalbinius niuansus, emocijas ir prasmes? Atrodo, kad be žmogaus įsikišimo – ne.

Nors DI ir mašininio vertimo sistemos sparčiai tobulėja, jos vis dar nesugeba visiškai atkartoti žmogaus gebėjimo suprasti kontekstą.

Perspektyvos – plačios

„Humanitariniai mokslai, taip pat ir vertimas, šiandien itin aktualūs – jie ugdo kritinį mąstymą, gebėjimą bendrauti, kultūrinį jautrumą ir technologinį raštingumą. Vertimo studijos – viena iš sričių, kur formuojami šie XXI a. būtini įgūdžiai, reikalingi ne tik kalbų specialistams, bet ir visiems šiuolaikinio pasaulio specialistams“, – sako G. Danilavičienė.

Įsivaizduojama, kad, baigus vertimo studijas, tampama tik vertėju. Tačiau specialistų, turinčių vertėjo ar kitą kalbinį išsilavinimą, laukia daug įvairių galimybių, viena jų – darbas modernioje, technologijomis grįstų vertimų aplinkoje lokalizuojant turinį – pritaikant tekstus įvairioms auditorijoms.

SHMMF absolventas M. Stravinskas sako, kad lokalizavimo procese vertėjo kompetencijos yra svarbiausios. Vertėjas atlieka kultūrinio tarpininko vaidmenį, geba pritaikyti turinį auditorijai, išlaikydamas prekės ženklo toną, intenciją ir siekiamą poveikį.