Sumedžiojama mažiau
Lietuvos ūkininkų sąjungos Anykščių rajono skyriaus pirmininkas, avių augintojas Žilvinas Augustinavičius sako, kad anksčiau šiame rajone būdavo fiksuojama po 40–50 vilkų išpuolių ūkiuose. Šiemet kol kas užfiksuoti vos keli atvejai. Tokį drastišką atvejų sumažėjimą Ž. Augustinavičius sieja su sėkmingu vilkų sumedžiojimu ankstesniais metais. „Užpraėjusį sezoną mūsų rajone buvo sumedžiota septyniolika vilkų, o praėjusį – jau tik keturi“, – sako avių augintojas. Jis įsitikinęs, kad medžioklė yra vienintelis patikimiausias būdas šių plėšrūnų populiacijai sureguliuoti. Aišku, statistikai įtakos galėjo turėti ir kiti faktoriai, pavyzdžiui, mažesnis varyminių medžioklių skaičius ar kt.
Ž. Augustinavičiaus ūkyje – 1 200 avių. Pernai šiame ūkyje taip pat buvo apsilankę vilkai, kurie išpjovė aštuoniolika avių. Šiemet tokių nuostolių ūkininkas dar nepatyrė. Anykščių rajonas gana miškingas, todėl manoma, kad vilkams ateiti į ūkius netoli, be to, jiems atstumai nelabai svarbūs. Avininkystė ir apskritai gyvulininkystė šiame rajone klesti, nes augalininkystei žemės čia per mažai derlingos.
Skiriama parama
Vilkai – laukiniai gyvūnai, priklausantys valstybei, todėl už jų padarytą žalą ir kompensuoja valstybė (ši misija deleguota savivaldybėms). Valstybė skiria ir paramą apsaugos priemonėms nuo plėšrūnų, kurią galima panaudoti elektriniams aptvarams ir kitiems apsaugos įrenginiams ir šunims įsigyti. Ž. Augustinavičius paramos kol kas nesikreipė. „Tiesiog iš anksto pats buvau nusipirkęs daug tvoros. Naudoju kilnojamąjį elektrinį aptvarą, – pasakoja avių augintojas ir neigia kalbas, kad ūkininkai kartais to elektrinio piemens neįjungia. – Kad elektra neveikia, labai greitai supranta ir avys, todėl niekas nerizikuoja, kad jos pačios nuklystų į pamiškes.“
Anykščių rajone dabar yra ir kita grėsmė – meškos, kurios kopinėja medų, laužo avilius ir, matyt, tik laiko klausimas, kada jos įsibraus pas gyvulius. Pasak Ž. Augustinavičiaus, dėl meškų kol kas tik bitininkai patyrė nuostolių, o šios, kaip skelbiama viešai, jau vaikšto ir su mažais jaunikliais.
Apsaugo ir nuo žvėrių
Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) praėjusią savaitę išplatino pranešimą su vaizdo įrašu, kaip Čepkelių raiste sieną iš Baltarusijos į Lietuvą kirto devynių vilkų gauja. Pasipylė komentarų, kad mūsų šalyje padaugės vilkų, nors ir dabar jų populiacija sunkiai valdoma. Vilkai ne tik pjauna gyvulius laukuose, bet ir įsiveržia į ūkių tvartus, sudrasko savo turtą bandančius ginti šunis.
Paklaustas, ar pasienyje su Baltarusija nutiesta koncertina ir įrengta apsauginė tvora nesulaiko ir žvėrių migracijos, VSAT patarėjas Giedrius Mišutis mums paaiškino, kad Lietuvos siena su Baltarusija siekia 678 km, o koncertina ir tvora įrengta kiek daugiau nei 500 km ilgio. „Likusiuose kilometruose tvoros įrengti neįmanoma dėl kraštovaizdžio ypatumų – pelkių, – sako G. Mišutis. – Šios vietos ypač atidžiai stebimos, vaizdo stebėjimo technikos kokybė labai gera.“
Žinome, kad, pavyzdžiui, ganyklose vilkai įveikia net ir aukštas tvoras, elektrinius piemenis, tad ar negali įveikti pasienyje pastatytos tvoros, peršokti ar išsikasti po ja? G. Mišutis sako, kad šios tvoros jiems nepavyktų įveikti, ji aukšta ir labai tvirta. Tačiau pelkėtoje vietovėje, kur nėra tvoros, jie randa kelią į Lietuvą. Tai ne pirmas atvejis, kai vilkų gaujos ar kiti žvėrys migruoja į Lietuvą.
Tvora sumažino srautus
Ar situacija dėl vilkų populiacijos tikrai tokia katastrofiška, klausėme Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) lektorės dr. Renatos Špinkytės, atlikusios daug tyrimų su vilkais. Ji ramina, kad situacija tikrai nėra katastrofiška, populiacijos augimas stabilizavęsis. Taip teigia, remdamasi ilgalaikiais vilkų populiacijos būklės stebėjimais ir genetiniais tyrimais. Ji atkreipia dėmesį, kad labai svarbūs populiacijos būklės rodikliai yra ne tik vilkų skaičius, bet ir jų genetinė įvairovė, įvairių barjerų (kelių, tvorų, miestų, plačių upių ar pan.) neapribota laisva migracija. „Jau septintus metus atliekami sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje gyvenančių vilkų genetinė įvairovė sėkmingai papildoma iš kitų šalių atklystančiais vilkais, nes jie yra visiškai negiminingi gyvenantiems mūsų šalyje, – sako mokslininkė. – Iki tvoros pastatymo su Baltarusija kasmet buvo registruojama stipri vilkų migracija šiaurės rytinėje šalies dalyje. Atsiradus sienai, šis srautas buvo nutrauktas. Pastarųjų dvejų metų tyrimai atskleidė naujai atsiradusią migraciją iš Pietų ir Pietvakarių. Taigi susiformavo naujas vilkų srautas iš Lenkijos, kur ilgą laiką vilkai nebuvo medžiojami, todėl jų populiacija ten auga.“
Skaičiuojama įvairiai
Mokslininkė neigia visuomenėje gajų įsitikinimą, kad vilkų populiacija skaičiuojama miške tik žiemą pagal sniege įspaustas jų pėdas. „Tai tik maža dedamoji vilkų tyrimuose, – sako dr. R. Špinkytė. – Vilkų apskaita vykdoma kompleksiškai, be to, skaičiuojami ne pavieniai vilkai, o šeimos. Šeima registruojama tada, kai vienoje vietoje pastebimi ne mažiau kaip keturi suaugę vilkai arba jaunikliai. Jei pastebėta suaugusių vilkų grupė mažesnė – ji, tikėtina, bus atsitiktinė, laikina. Tap vilkai skaičiuojami visoje Europoje.“
Pasak mokslininkės, svarbiausi duomenys gaunami iš sumedžiotų vilkų. Skaičiuojant šeimas, analizuojami tik tais metais sumedžiotų jauniklių duomenys, iš kurių genetiškai nustatoma, į kiek giminingų (brolių, seserų) grupių jie dalijasi, tada galima tiksliai pasakyti, kiek tais metais buvo šeimų (vadų). Kad būtų gauta kuo išsamesnė informacija, papildomai sumuojami kitais būdais gauti duomenys: šiems jaunikliams negiminingos, bet jauniklius vedusios patelės, žiemos apskaitos sniege ir visus metus vykdomi stebėjimai. Visi veiklos pėdsakai turi būti pagrįsti dokumentais: nuotraukomis ar vaizdo įrašais. Vadovaujantis per metus sukauptais duomenimis, kasmet atliekami nauji skaičiavimai. Šiemet genetiškai įrodyta, kad Lietuvoje buvo 70 vilkų šeimų, dar dvylika šeimų įrodyta kitais tyrimais, tad oficialiai teigiama, kad iš viso šiuo metu yra 82 šeimos. Dr. R. Špinkytė sako, kad tikėtina, jog vilkų šeimų yra daugiau, tačiau nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, kad šią nuomonę būtų galima pagrįsti.
Kiek vilkų telpa Lietuvoje
Ar 82 vilkų šeimos Lietuvoje yra daug? „Šiandien neturiu pakankamais tyrimais pagrįsto atsakymo. Kaip mokslininkai, dar nesame ištyrę vieno svarbaus rodiklio – kokio dydžio teritoriją užima viena šeima Lietuvos gamtinėmis sąlygomis, – sako dr. R. Špinkytė. – Tiesa, kitų netolimų šalių skaičiavimai rodo, kad viena šeima užima apie 200 kv. km teritoriją. Turime tikslą: uždėti GPS sekimo antkaklius keletui vilkų, kad sužinotume jų gyvenamos teritorijos dydį. Tik atlikus tokius tyrimus būtų galima perskaičiuoti, kiek vilkų šeimų tilptų visoje Lietuvoje. Vilkų apsaugos plane nustatyta, kad Lietuvoje gali būti iki 62 šeimų, tačiau jau šiandien matome, kad naujai gaunami duomenys įpareigoja šį skaičių koreguoti.“
Įveikia net plačias upes
Labai dažnai yra kalbama apie tai, kad ūkininkų gyvulių ganyklų nuo vilkų neapsaugo net elektriniai piemenys – vilkai juos lengvai įveikia. Mokslininkė patvirtina, kad vilkai lengvai juos peršoka, nes įprastas elektrinis piemuo yra skirtas tam, kad gyvuliai neišsivaikščiotų, o ne apsaugai nuo plėšrūnų. Plėšrūnai yra pastabūs ir atkaklūs, todėl, turėdami tikslą, jie gana taikliai įvertina grėsmes ir suranda silpnąsias apsaugos vietas.
Lygiai taip pat lengvai vilkai įveikia upelius ir net upes. Yra žinoma, kad šie žvėrys plaukia per Nemuną net plačiausiose upės vietose. Genetiniai tyrimai atskleidžia, kad genetiškai artimų vilkų randama ir vienoje Nemuno pusėje, ir kitoje. Tai aiškiausias įrodymas, kad jie sėkmingai perplaukia upes. Šią informaciją papildo ir kiti tyrimai, atlikti su GPS antkakliais pažymėtais danieliais, kurie sėkmingai net keletą kartų perplaukė Nemuną ties Vilkija, kur upė yra labai plati.
Pasikartojantys vilkų išpuoliai turi tendenciją koncentruotis vis tose pačiose vietovėse.
Galbūt trūksta teritorijos
Vis dėlto, kad Lietuvoje įsiveisė pernelyg daug vilkų ir kad jie kelia realią grėsmę žmonėms, vienareikšmiškai sakyti negalima. „Plačiai nuskambėjo atvejis iš Kupiškio rajono, kai ūkininką apkandžiojo vilkas, išbėgdamas iš jo avių aptvaro, – prisimena dr. R. Špinkytė. – Žmogus nudūrė tą vilką. Mūsų laboratorijoje ištyrus žuvusio gyvūno kūną, paaiškėjo, kad tai visai ne vilkas, o didelis šuo. Beje buvo ir daugiau tokių atvejų, kai teko suabejoti, ar tikrai grėsmę žmogui sukėlė vilkai.“
Kasmet nustatomi nauji šio plėšrūno sumedžiojimo limitai (vilkai Lietuvoje medžiojami nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d., kitu metų laiku jie veda ir augina jauniklius.) Tarkime, prieš dešimtmetį buvo leista sumedžioti 60 vilkų, o pastaraisiais metais skaičiai gerokai viršijo 300 (341), tačiau pernai ir užpernai nebuvo išnaudoti limitai. Šiemet nustatytas 307 vilkų sumedžiojimo limitas. Ar tai reiškia, kad vilkų sumažėjo?
„Gamtoje taip jau yra, visų gyvūnų rūšių individų skaičiai didėja, pasiekia gamtinės talpos limitus, ir jų ima mažėti, kartais prisideda ir ligos, parazitai, maisto šaltinių stygius ar perteklius. Pastaruoju metu išgyvenome tarpsnį, kai vilkams buvo labai palankios sąlygos mūsų miškuose, buvo daug grobio, – sako dr. R. Špinkytė. – Elninių populiacija išaugo ne procentais, o kartais. Taigi vilkų populiacija augo, o dabar, tikėtina, ji pasiekė ribą. Grobio netrūksta, bet reikšmingas limituojantis veiksnys yra ir laisvos teritorijos trūkumas. Vilkai yra labai socialūs gyvūnai, jie gyvena šeimomis pagal savitas taisykles.“
Ieško lengvesnio grobio
Kodėl vilkai eina į ūkius, jeigu grobio užtenka miške? Mokslininkė sako, kad susirungti su elniu ar briedžiu vis dėlto ne tas pats, kas papjauti avį ar veršiuką. Be to, žmonių ir jų veiklos gausu visur, įskaitant ir miškus, – vilkai neišvengiamai priprato prie artimos žmonių kaimynystės. Taigi, kai kuriems vilkams, matyt, nebėra esminio skirtumo, ar potencialus grobis ganosi pamiškėse, ar visai prie sodybos. Pirminiai tyrimai rodo, kad naminius gyvulius įpranta pjauti tik pavieniai individai, deja, dėl jų nukenčia visa vilkų giminė. Tikslingiausia būtų sumedžioti būtent tuos pavienius, nepageidaujamą elgseną suformavusius individus, tačiau sumedžioti vilką yra gana sunku. Kiekvienas vilkas pasižymi individualiu charakteriu ir elgsenos specifiškumu. Vilkas labai įžvalgus ir atsargus žvėris. Laikoma, kad savo protiniais sugebėjimais jį pralenkia tik lokys. Jų, beje, Lietuvoje jau vėl registruojama.
Ar ir meškos, arba kaip patikslina mokslininkė, rudieji lokiai, taip pat kelia grėsmę ūkininkams? Dr. R. Špinkytė sako, kad lokys yra klasikinis visaėdžio gyvūno pavyzdys – jis ėda viską: augalinį maistą, mėsą, gali misti ir dvėseliena. Pastebėta, kad lokiai ėda miškuose, medžiotojų įrengtose žvėrių šėryklose, kuriose paprastai būna grūdų. Lokiai yra labai stiprūs ir labai greiti, jų grobiu gali tapti net taurusis elnias. Tad akivaizdu, kad ir ūkininkų gyvuliai gali nuo jų nukentėti. Kol kas nefiksuojama tokių atvejų galbūt tik dėl to, kad gyvūnai paprastai ėda tai, kas jiems yra įprasta. Beje, šiuo metu laikoma, kad į Lietuvos teritoriją užklysta tik pavieniai lokių individai, ir beveik visos lokių registracijos susitelkusios tik rytinėje Lietuvos teritorijos dalyje.
Kartais neregistruoja
Nors miškuose žmogų vilkas aplenkia pagarbiu atstumu, tačiau ūkiuose nevengia parodyti nasrų – dėl to labiausiai kenčia nuostolių patiriantys ūkininkai. „Oficialiais duomenimis, atvejų, kai gyvuliai užpuolami vilkų, mažėja. Deja, tenka išgirsti, kad ne visi atvejai registruojami, ir tai lemia įvairūs faktoriai. Todėl kalbėti apie žalos atvejų pokytį gana keblu. Vadovaudamiesi duomenimis, registruojamais Biologinės įvairovės duomenų bazėje, matome, kad pasikartojantys vilkų išpuoliai turi tendenciją koncentruotis vis tose pačiose vietovėse. Pastaraisiais metais priskaičiuojama apie dešimt tokių vietovių per visą šalies teritoriją. Kitur plėšrūnų išpuoliai būna labiau atsitiktiniai“, – teigia dr. R. Špinkytė.
Vilkų populiacija
2025–2026 m. medžioklės sezonui Aplinkos ministerija (AM) patvirtino vilkų sumedžiojimo limitą – bus leidžiama sumedžioti 307 vilkus. Tai mažiau, nei buvo nustatyta pernai ir užpernai, – 341, tačiau tuomet kvotos nebuvo išnaudotos, sumedžiota tik 281 ir 326 vilkai, įskaitant ir vilkus, paimtus iš gamtos pagal specialius leidimus pasibaigus medžioklės sezonui, partrenktus automobilių ar žuvusius dėl kitų priežasčių.
Per praėjusį medžioklės sezoną atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 82 vilkų šeimos, o 2022–2023 m. jų buvo ne mažiau kaip 91 šeima. Vilko apsaugos plane nustatyta, kad jeigu vilkų yra daugiau kaip 62 šeimos, nustatomas sumedžiojimo limitas, lygus metiniam prognozuojamam populiacijos prieaugiui, arba didesnis.
AM skelbia, kad vilkų ūkiniams gyvūnams daroma žala pastaraisiais metais išlieka gana didelė. Iki 2025 m. spalio 1 d. atlyginant vilkų ūkiniams gyvūnams padarytą žalą šiemet išmokėta 151 tūkst. eurų kompensacijų ūkinių gyvūnų augintojams. Manoma, kad iki metų pabaigos šis skaičius turėtų padidėti ir susilyginti su praėjusiais metais išmokėta suma – daugiau nei 200 tūkst.
Per dešimtmetį situacija stipriai kito. Pavyzdžiui, 2015 m., kai ėmė rastis vilkų daromos žalos ūkiuose problema, vilkų sumedžiojimo limitas tesiekė 60, o išmokėta kompensacijų buvo tik kiek daugiau nei 60 tūkst. eurų.
Naujausi komentarai