Katinas Vicka – feniksas, pakilęs iš pelenų

Šeimininkė tikėjo stebuklu

Prieš pusantrų metų priglaustas benamis kačiukas išaugo į gražuolį katiną Vicką, kuris mėgo kada panorėjęs išeiti iš namų. Kartą sumanė ištrūkti iš sodybos į svečius pas savo gentainius, gyvenančius kitoje gatvės pusėje. Tačiau tas jo sumanymas baigėsi tragiškai – Vicka atsitrenkė į dideliu greičiu gatve važiavusį automobilį.

"Jį, katiną, radusi ant kelio kaimynė pranešė apie įvykį Vickos šeimininkei. Ši, nieko nelaukdama, nuvežė šoko ištiktą gyvūną į artimiausią gyvūnų kliniką, kur budėjęs veterinarijos gydytojas konstatavo: "Būtų stebuklas, jei liktų gyvas, o jei ir liks, tai vargu ar vaikščios". Mat buvo sumaitota dalis Vickos dubens kaulų, pažeisti vidiniai audiniai, o gal ir nervai. Užpakalinės kojos buvo nejudrios. Gydytojas nepatarė operuoti, tačiau nelaimėlio šeimininkė po kelių dienų visgi nuvyko su Vicka į LSMU Veterinarijos akademijos dr.L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų kliniką. Ten gulintis krepšyje katinas pateko į veterinarijos gydytojų ortopedės, rentgenologės Ligitos Zorgevicos-Pockevičos ir chirurgės Dovilės Žakaitienės rankas.

Būtų stebuklas, jei liktų gyvas, o jei ir liks, tai vargu ar vaikščios.

Dėkingumui nebuvo ribų

"Pamačiusi, kaip šios dvi veterinarijos gydytojos atidžiai apžiūrėjo Vicką, jo rentgenogramą, kaip rūpestingai elgėsi su sužalotu gyvūnu, buvau labai to sujaudinta. O kaip nudžiugau išgirdusi, kad gydytojos nutarė operuoti Vicką. Po ilgos, bet sėkmingos operacijos ir trijų savaičių gydymo universiteto klinikos stacionare, atsiėmiau jau pradėjusį vaikščioti Vicką į namus. Viena užpakalinė jo koja, tiesa, dar silpna – jis ja remiasi į grindis silpnai, bet vaikščioja, nors ir šlubuodamas! Mano džiaugsmui ir dėkingumui klinikos darbuotojams nebuvo ribų. Grįžęs iš klinikos namo, Vicka čia gyvena lyg kiaušinis – laikomas uždaroje erdvėje, kurioje nėra nei ant ko užšokti, nei nušokti. Matot, bijau dar vienos nelaimės iki sugis visi jo kauliukai", – kalbėjo katino šeimininkė, braukdama neklusnią ašarą.

Po pokalbio su Vickos šeimininke, nutarėme pašnekinti dr.L.Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojas, išgelbėjusias Vicką nuo tikros pražūties. Domino ne tik Vickos atvejis, bet ir kitos, dažniausiai pasitaikančios kačių ir šunų traumos, šeimininkų daromos klaidos keturkojį ištikusios nelaimės akivaizdoje bei kt.

Sužalojimų sunkumo įvairovė

Pasak L.Zorgevicos-Pockevičos, katės dažniausiai patiria traumas, krisdamos iš didelio aukščio, o po automobilio ratais patenka ir katės, ir šunys. Dėl susidūrimų su automobiliais patirtos traumos savo gausa konkuruoja su sužalojimais, kurie atsiranda įkandimų metu. Retais atvejais pasitaiko traumų, kurias patiria gyvūnai, grauždami įvairių prietaisų laidus, įjungtus į elektros tinklą.

Po visų minėtų traumų gyvūno sveikata sutrikdoma įvairiai – sužalojimo sunkumas priklauso nuo jo pobūdžio: sumušimų, žaizdų minkštuosiuose audiniuose (odoje, poodyje, raumenyse), kraujavimo į išorę arba į organizmo vidų (krūtinės ląstą, pilvo ertmę, virškinamąjį traktą ir pan.), kaulų lūžių, pilvo sienos arba krūtinės ląstos vientisumo pažeidimo.

Šoko ir skausmo santykis

Per traumas gali plyšti kepenys, šlapimo pūslė, plaučiai, diafragma ir kiti organai – to dažniausiai neįmanoma pastebėti iš išorės. "Atsitrenkęs, pvz., į pravažiuojančio automobilio ratą, gyvūnas dažniausiai pakyla ir nubėga, nes, patyręs šoką, nejaučia skausmo. Nubėga, bet netoli. Tada žmonės nešasi partrenktą gyvūną namo, neįtardami galimų didelių, nematomų iš išorės, sužalojimų. Todėl bet kuriuo atveju automobilio partrenktą gyvūną reikia nedelsiant vežti į gyvūnų gydyklą", – pabrėžė D.Žakaitienė.

Po šeimininko vizito keturkojo ligoniuko nuotaika labai pasitaiso, jis tampa energingas, linksmas. Tai faktas.

Gali būti, kad, pavyzdžiui, plyšo šlapimo pūslė. Plyšus šlapimo pūslei, šlapimas teka į pilvo ertmę, akumuliuojasi ir gali sukelti cheminį peritonitą, o jei šlapimas nesterilus – septinį peritonitą. Laiku nediagnozavus šios patologijos, gyvūnas gali net nugaišti.

Kas ta displazija?

D.Žakaitienė pastebėjo, kad chirurgų įsikišimas būtinas ne tik traumų atveju: "Pavyzdžiui, klubo sąnario displazija – skausmingas, paveldimas poligeninis kompleksinis susirgimas, dėl kurio klubo sąnaryje atsiranda jį sudarančių kaulų ir sąnarių paviršių anatominiai defektai. Šio susirgimo išsivystymui daro įtaką ne tik genetiniai veiksniai, bet ir greitas gyvūno augimas, antsvoris ir kt. Esant dideliems sąnario defektams, šlaunikaulio galvutė išstumiama iš gūžduobės. Išskiriami keturi displazijos laipsniai, todėl kai kuriais atvejais displazija gali ir nekelti jokių problemų gyvūnui. Ji dažniausiai pasireiškia 4–10 mėn. šuniukams arba pagyvenusiems šunims. Dažniausiai displazija yra stambių veislių šunų problema. Pagrindiniai šios kompleksinės ligos požymiai: sumažėjęs gyvūno aktyvumas, staigiai atsirandantis šlubavimas, gyvūnas pradeda sunkiai keltis ir pan."

Tikisi – nervas sugis

Kai pasidomėjome, kaip sunkiai buvo sužalotas Vicka, abi gydytojos lyg susitarusios ištarė: "Sunkiai. Labai sunkiai". Mat skeveldriniai dubens kaulų lūžiai – o taip atsitiko būtent su Vicka – yra labai pavojingi. "Vickai diagnozuoti kairės pusės gūžduobės skeveldrinis lūžis, gaktikaulio lūžis, klubakaulių dislokacija. Dėl to buvo pažeistas ir tarp lūžių įstrigęs sėdimasis nervas. Nors minėtas nervas nėra visiškai nutrūkęs, tačiau sunku prognozuoti, ar visiškai atsistatys galinės Vickos kojos funkcija. Žinoma, yra tikimybė, kad tas nervas sugis, tačiau po traumos likę randai minkštuosiuose audiniuose gali trukdyti tam nervui suaugti. Tada Vicka smarkiai šlubuos, vilkdamas vieną užpakalinę koją, tačiau tikėkimės, kad katinas galės remtis visomis keturiomis kojomis. Beje, Vicka po jį ištikusio šoko, kai susidūrė su automobiliu, dar mėgino stotis, ir tai dar labiau pažeidė sėdimąjį nervą", – apgailestavo D.Žakaitienė.

Neužmirškime lankyti

Pasak L.Zorgevicos-Pockevičos, gyvūnui po operacijos labai svarbu jo ryšys su šeimininku, jo meilė savo augintiniui. "Gyvūnai labai reaguoja į jų lankymus stacionare. Po šeimininko vizito keturkojo ligoniuko nuotaika labai pasitaiso, jis tampa energingas, linksmas. Tai faktas. Gal todėl ir Vicka taip gerai sveiko – jį labai dažnai lankė šeimininkė. Be to, šis katinas iš prigimties draugiškas žmonėms, "šnekus", – tai irgi padėjo jam gyti", – šyptelėjo L.Zorgevica-Pockeviča, kartu akcentavo, kad tai, jog Vicka buvo atiduotas šeimininkei jau vaikščiojantis – nėra vien jos ir kartu operavusios D.Žakaitienės nuopelnas.

"Tai darnaus komandinio darbo rezultatas. Juk Vicką dieną ir naktį prižiūrėjo kuruojantys stacionaro ligonius veterinarijos gydytojai – jie stebi keturkojų ligoniukų būklę, skiria jiems vaistus, injekcijas, apžiūri kiekvieną rytą ir vakarą, o veterinarijos felčeriai rūpinasi, kad netrūktų maisto, vandens, kad būtų švaru, šilta, sausa", – vardijo pašnekovė.

Kam pavojingi vaistai nuo skausmo?

Pasak specialisčių, gyvūnui, kuris serga gastritu, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (vaistai nuo skausmo) gali sukelti skrandžio opaligę, ir gyvūnas gali pradėti kraujuoti į virškinamąjį traktą. Tada gyvūno gyvybė gelbėjama atlikus kraujo perpylimą. Po to gydomas gastritas ar opaligė.

Labai sunkios yra keturkojų galvos traumos. Ypač išsiliejus kraujui į smegenis. Po tokių traumų dažnai reikalingas magnetinis rezonansas, bet toks aparatas yra kol kas tik Vilniuje. Jei specialistai Kaune mato, kad yra indikacija vežti galvos traumą patyrusį gyvūną į Vilnių atlikti magnetinį rezonanso tyrimą, tai ir daroma, prieš tai stabilizavus nukentėjusio keturkojo būklę.

"Taip. Operuojame gyvūnus ir naktį, ir švenčių dienomis, nes klinikoje tokias atvejais dirba ne tik gydytojas, bet ir felčeris, rezidentas ar praktiką atliekantis studentas. Esant skubiam reikalui, iškviečiamas iš namų budintis chirurgas. Ne, beglobių gyvūnų, jei jį atvežęs asmuo nenori būti už jį atsakingas, mes nepriimame. Tuo Kaune rūpinasi, t.y. teikia reikiamą tokiems gyvūnams pagalbą, "Nuaras", sudaręs su miesto savivaldybe sutartį dėl tokių paslaugų teikimo ir gaunantis už tai pinigus", – aiškino Vicką operavusios veterinarijos gydytojos.