Didelis perteklius

Vienas iš būdų prisidėti – atsakingas sprendimas dėl gyvūno dauginimosi. Pasirinkimas kastruoti gyvūną turi būti gerai apsvarstytas, individualus ir priimtas kartu su veterinarijos gydytoju.

Ne todėl, kad „taip reikia“, o todėl, kad tai sveikatos, elgesio, gyvūno gerovės ir visuomeninės atsakomybės klausimas. Vienas pagrindinių gyvūnų gerovę Lietuvoje reglamentuojančių teisės aktų – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas – numato, kad gyvūnų augintinių savininkai (išskyrus užsiimančius versliniu veisimu) privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nesidaugintų.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pastebi, kad neplanuotas gyvūnų dauginimasis vis dar išlieka viena pagrindinių priežasčių, kodėl yra didelis beglobių gyvūnų perteklius. Kiekvienas gyvūnas, kuris nebus legaliai veisiamas, turėtų būti kastruojamas – taip išvengiama nepageidaujamų vadų, ligų ir tam tikrų elgesio problemų.

Remiantis Pasaulinės smulkių gyvūnų veterinarijos asociacijos (angl. World Small Animal Veterinary Association – WSAVA) 2024 m. gairėmis, kurias Lietuvoje pristatė Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos (LSGVGA) atstovas dr. Saulius Laurinavičius, kiekvienas sprendimas dėl augintinio kastracijos turi būti priimamas individualiai, pasitarus su veterinarijos gydytoju.

Ne todėl, kad „taip reikia“, o todėl, kad tai sveikatos, elgesio, gyvūno gerovės ir visuomeninės atsakomybės klausimas.

Chirurgijos gali neprireikti

Nėra vieno tinkamo sprendimo visiems gyvūnams – kiekvienas atvejis unikalus, todėl būtina įvertinti gyvūno rūšį, veislę, amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo sąlygas.

Kastracija nebūtinai reiškia chirurginę operaciją – šiuolaikinė veterinarija siūlo ir alternatyvių, nechirurginių būdų, pavyzdžiui, hormoninių implantų, imunokontraceptikų ar cheminę kastraciją. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir galimų rizikų, todėl svarbu tartis su specialistu ir gyvūną įvertinti individualiai.

Nauda ir galimos rizikos

Kastracija gali padėti išvengti šių problemų:

• nepageidaujamo nėštumo,

• gimdos, kiaušidžių, prostatos ligų,

• hormonų sukeltų elgesio problemų,

• kai kurių navikų.

Tačiau kai kuriais atvejais dėl kastracijos gali pasireikšti ir nepageidaujami reiškiniai:

• nutukimas,

• šlapimo nelaikymas (ypač kalėms),

• ortopedinės problemos,

• elgesio pokyčiai, kurie nebūtinai susiję su hormonais.

Priėmus sprendimą kastruoti, pirmiausia rekomenduojama atlikti išsamų gyvūno sveikatos ir elgsenos įvertinimą.

Nesivadovaukite mitais

Nebereikėtų tikėti vis dar gajais mitais, pavyzdžiui, kad „gyvūnas turi turėti bent vieną vadą“ ar kad „po kastracijos jis taps tingus ir apatiškas“. Tokie teiginiai nepagrįsti moksliškai ir trukdo priimti teisingą sprendimą.

Svarbu pažymėti, kad jei vis dėlto nepavyksta išvengti neplanuoto dauginimosi ir augintinis atsiveda palikuonių, atsakomybė už jų priežiūrą tenka savininkui. Jis turi pasirūpinti jaunikliais, surasti jiems naujus atsakingus šeimininkus ir pats perduoti juos naujiems savininkams.

Neatsakinga praktika, kai jaunikliai perduodami gyvūnų globos organizacijoms, tik didina jų krūvį ir prisideda prie gyvūnų gerovės problemų, ypač perpildytuose globos namuose.