Tačiau tai neužkirto kelio vienam iš Editos sfinksų pelnyti prestižinį titulą. Jos aštuonerių metų katinas WW'25 NW'24 NW’23 NW’22 NW’21 CH MILKITA*LT Dragon arba tiesiog – Dragon, prieš kelias savaites vykusioje pasaulinėje parodoje, tapo pasaulio čempionu.
Murkiantys radiatoriai
Sfinksų nuogumas, didelės ausys ir daugybė odos klosčių vieniems atrodo kaip trūkumas, tačiau Editai – didelis privalumas.
„Kačių plaukai tikrai gražu, bet kai kasdien reikia nuo drabužių rinkti plaukus... Tai tikrai erzinantis dalykas. Be to, jie labai meilūs, mėgsta šilumą. Supratau, kad jie tokie kaip ir aš“, – nusijuokia E. Jakševičienė, paklausta, kodėl iš gausybės kačių veislių išsirinko būtent sfinksus.
Iki šiol sfinksai sulaukia nemalonių replikų, esą jie negražūs, kai kurie žmonės net bijo juos paliesti. Tačiau dažniausiai apie juos taip atsiliepia tie, kurie sfinkso nėra nei matę, nei glostę, nei laikę rankose. Pirmoji pažintis su šiais nepaprastais gyvūnais, stereotipų atsisakymas leidžia suprasti, kad šios katės yra išties ypatingos: šiltos, meilios, draugiškos – tikri murkiantys radiatoriai!
„Žmonės man sako: „fui kokios negražios“. Bet aš jiems visada patariu – paglostykite. Tada reakcija iškart kita: kokie švelnūs, kaip miela prisiliesti, kokie jie šilti! O paskui tokie žmonės pas mane grįžta ir sako, kad nori tokio katino ir savo namuose“, – kaip keičiasi žmonių požiūris į šias kates su jomis susipažinus iš arčiau, pastebi Edita.
Išsikėlė kelis tikslus
Editos namuose gyvena tik Kanados sfinksai. Pastarieji gerokai skiriasi nuo kitų šios veislės atstovų. „Pavyzdžiui, Dono sfinksai turi labai ilgus ūsus ir jų snukutis pailgesnis, ausys – statesnės. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie piktesni. O Peterburgo sfinksai turi plaukų, tačiau jų plaukuotumas yra kitoks“, – šių kačių skirtumus paaiškina pašnekovė.
Internete apstu nuotraukų, kuriose matyti, kad sfinksų akys gali būti žalsvos, pilkšvos ir ryškiai mėlynos. Tai, anot jų veisėjos, lemia kačių genetika.
„Kai įkūriau veislyną, išsikėliau kelis tikslus. Žinoma, svarbiausia man auginti sveikas kates, bet taip pat labai norėčiau turėti itin retą šokoladinės spalvos sfinksą. Dar vienas noras – išveisti kačiuką, kurio akys būtų skirtingų spalvų“, – savo svajonėmis dalijasi Edita.
Įsimintinas titulas
Per ilgiau nei dešimtmetį Edita su sfinksais ne kartą lankėsi ir pasaulinėse parodose. Tačiau paskutinė, vykusi Rumunijoje – įsimins ilgam. Prieš kelias savaites jos aštuonerių metų katinas (kastratas) Dragon pelnė pasaulio čempiono titulą.
Veisėja prisipažįsta – jai tai buvo labai netikėta. Ne todėl, kad ji netikėjo savo augintiniu, o todėl, kad net ir parodose kai kurie teisėjai į sfinksus žiūri kiek kreivai.
„Sfinksas – ne ta katė, kuri visiems patinka, taip pat ir teisėjams. Daugelis jaučia didelę simpatiją katėms su plaukais. Mūsų kategorijoje esame vieninteliai beplaukiai, o mūsų konkurentai – pūkuoti, išraiškingi. Ar teisėjai visada yra nešališki? Visko būna. Kartais matyti, kad jie simpatizuoja kai kurioms veislėms, bet tik ne sfinksams. Kai paskelbė, kad laimėjo Lietuvos katinas – buvo tikras šokas, riedėjo džiaugsmo ašaros. Negalėjau patikėti... Su Dragon pasaulinėse parodose į finalą patekome jau trečią kartą, bet laimėti iki šiol neteko“, – sunkiai emocijas net ir dabar tramdo Milkita*LT veislyno įkūrėja.
Po laimėjimo Dragon sulaukė daugybės liaupsių, o teisėjas atkreipė dėmesį, kad jis itin jaunatviškas – sunkiai patikėjo, kad murkliui jau aštuoneri metai. Pasaulio čempionui Dragon šeimininkė padovanojo tai, ką jis mėgsta labiausiai – dėmesį, bučinukų ir, žinoma, mėgstamiausių skanėstų.
Šuo, katė ir beždžionė
Šiandien Editos veislynas gali didžiuotis gausa apdovanojimų, o parodos jau tapo savotišku gyvenimo būdu. Į šį kačių ringą ji pirmą kartą žengė su savo pirmąją sfinksų katyte, kurią iš Lietuvos veislyno įsigijo dar gyvendama emigracijoje, Nyderlanduose. Katytė buvo juoda su baltu, dėl to šeimininkė ją pavadino Milka. Juodvi ne kartą jėgas išbandė parodose. Viena, antra, trečia paroda ir taip net nepajautė, kad vienais metais net 22 savaitgalius praleido ringe.
Milka tapo savotiška Editos mūza, paskatinusia įsteigti veislyną. Jis pavadintas Milkos garbei – Milkita*LT.
Veislynas veikia jau dešimtmetį, o per šį laiką į jį kreipėsi daugybė žmonių. Vieni sfinksų nori, nes yra alergiški kačių plaukams, bet gyventi be šių padarėlių – negali, kiti – neturi vaikų, bet nori kuo nors rūpintis, trečius paperka jų charakteris. Nors sfinksų išvaizda gali atrodyti agresyvi, tačiau iš tiesų tai yra be galo mieli naminiai gyvūnai.
„Sfinksus vadina katėmis, šunimis ir beždžionėmis viename kūne. Jie mėgsta aplinką stebėti iš viršaus. Kai gaminu vakarienę, jie užšoka man ant peties ir stebi aplinką“, – apie tai, kad po pikta išraiška, veriančiu žvilgsniu ir rūsčiai susiraukšlėjusiu veidu slepiasi jautri, trapi, kupina meilės būtybė, pasakoja E. Jakševičienė.
Aprengtų sfinksų oda susiriebaluoja ir katė savęs nebegali nuprausti. Svarbiausias dalykas šiai veislei – gera mityba.
Nelaimingas atsitikimas
Kiekvienas augintinio šeimininkas žino, kad su keturkojais namuose tikrai nebūna liūdna. Šie krečia įvairias eibes, tačiau pasitaiko ir liūdnų incidentų. Edita prisimena širdį veriančią istoriją, kuri, laimei, baigėsi laimingai.
Vienąkart namuose, virtuvėje, ant žemės nukritęs daiktas taip išgąsdino kačiuką, kad šis strimgalviais lėkdamas netyčia palindo po kačių bėgimo ratu. Jo galinė kojytė įstrigo ir lūžo. Liūdniausia tai, kad veterinarijos gydytojui galūnės išgelbėti nepavyko – teko ją amputuoti.
„Jis visą laiką buvo drauge su savo broliu. Kadangi jį šeima jau buvo rezervavusi, jie traumą patyrusį kačiuką pasiėmė auginti kartu. Iki šiol bendrauju su šeimininkais, jie man atsiunčia nuotraukų, mano sūnus vis teiraujasi kaip broliukams sekasi. O jis kuo puikiausiai gyvuoja, laksto ant trijų kojyčių“, – istoriją su laiminga pabaiga pasakoja E. Jakševičienė.
Sausam maistui – griežtas ne
Sfinksai itin mėgsta šilumą, todėl kartais tenka matyti, kad kai kurie sfinksų augintojai beplaukius katinėlius rengia įvairiais drabužėliais, tačiau Edita šiuo klausimu griežta – pasak jos, aprengta katė jaučiasi nepatogiai. „Tada katė pati susiriebaluoja ir savęs nebegali nuprausti. Svarbiausias dalykas šiai veislei – gera mityba“, – akcentuoja Edita.
Savo numylėtinėms ji duoda tik žalią mėsą: jautieną, avieną, šiek tiek vištienos, subproduktų (širdelių, kepenėlių ir pan.) Sfinksai negauna kiaulienos, mat ši mėsa per riebi ir jiems netinka.
„Kartais konservais palepinu kates parodose, nes žalios mėsos tiek neatsivežu. Bet sauso maisto neduodu. Bandžiau du metus juo maitinti, bet katėms pasireiškė alergijos, kitoms – oda riebaluotis pradėjo daugiau nei įprastai. Taip pat nuo sauso maisto kačių tualeto kvapas – nepakenčiamas. Nieko panašaus nebūna, kai jos maitinasi žalia mėsa“, – pastebi E. Jakševičienė.
Turėjo sargybinę
Dabar Editos namuose karaliauja dešimt suaugusių kačių ir trys mažyliai. Namuose gyvena ir iš prieglaudos paimtas šunelis. Nors keturkojų daug, pašnekovė užtikrina, kad jie nesipeša, netvarkos nedaro. Sfinksai ypač buvo susidraugavę su Jorkšyro terjere, kuri jau iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus.
„Ji buvo tikra apsauginė. Mamą su kačiukais saugojo, neprileisdavo kitų kačių, kačiukus prausdavo, visi kartu gulėdavo“, – tik gražiuoju ištikimą draugę prisimena Edita.
Sfinksai puikiai sutaria ir su vaikais. Editai ne kartą parodose teko dalyvauti ir su savo mažamečiais vaikais ant rankų. „Per visą laiką katės nei karto neužgavo vaikų. Priešingai, mano mažoji, kai pravirkdavo, iškart pasiimdavo sfinksą ant rankų – kelios sekundės ir praeidavo visi pykčiai“, – pasidžiaugia patyrusi sfinksų augintoja E. Jakševičienė.
Naujausi komentarai