Sovietų karinių lakūnų klaidos, kainavusios kai kuriems žmonėms gyvybę, Lietuvoje dešimtmečiais buvo nutylimos
Pernai Lietuvoje nukritęs Rusijos naikintuvas Su-27 sukėlė tarptautinį atgarsį, nors aukų ir didelių nuostolių išvengta. Tuo tarpu sovietinės okupacijos metais neatsargūs lakūnų veiksmai Lietuvoje ne kartą baigėsi tragiškai, tačiau kai kurios nelaimės iki šiol užmirštos.
Priminė karą
Siaubinga nelaimė įvyko Vilkaviškio rajone, anuometiniame Gudkaimio tarybiniame ūkyje. Tikslios datos įvykių liudininkai negali pasakyti, tačiau jų parodymai ir užrašai ant antkapių leidžia spėti, kad tai įvyko 1958 metų liepos mėnesį tarp 10 ir 19 dienos.
Vėl prasideda karas - tokia buvo pirmoji mintis, - pasakojo Gudkaimio senelių namuose gyvenanti 89 metų Izabelė Kresninkevičienė.
Buvo graži saulėta diena, aš ūkio laukuose laisčiau skystas trąšas iš autocisternos. Staiga pastebėjau didžiulį dūmų ir dulkių debesį. Iki Kaliningrado srities yra keli kilometrai, nuo ten netoli ir poligonas. Pavažiavau du kilometrus nuo Gudkaimio ir sužinojau baisią naujieną, - pasakojo kaunietis aviacijos veteranas Juozas Kučiauskas.
Tą dieną ant taikių žmonių buvo išmesta apie 30 bombų. Juozas Vaičelionis prisimena siaubingą dieną, kai stebėjo iš dangaus mirtį nešančias bombas. Mačiau lėktuvus, o iš jų kažkas krito. Kai lėktuvai nuskrido, įšokau į vieną išmuštą maždaug metro gylio duobę ir joje pasislėpiau - galvojau, kad gali pasirodyti kiti lėktuvai. Niekas nesuprato, kas vyksta, todėl žmonės ir pagalvojo apie karą, - sakė jis.
Bombos krito ant galvų
Anot J.Kučiausko, po kelių dienų paaiškėjo, kas atsitiko. Iš Kaliningrado Lietuvos link skridusi rusų lėktuvų grupė mokėsi mėtyti bombas į poligone esančius taikinius. Nežinau, kodėl taip atsitiko, - ar vadas grupei per anksti davė komandą, ar blogai apskaičiavo trajektoriją, bet rezultatas buvo baisus. Bombos nukrito 5-7 kilometrai nuo poligono į ūkio laukus. Buvo pietų metas, didelis darbininkų būrys statė karvides, laimei, kad tuo metu irgi pietavo, - sakė jis.
Tačiau laukuose traktoriumi dirbo vokiečių kilmės traktorininkas Otas Titas ir prikabinėtojas Zigmas Norkaitis, jie pietavo. Pastarasis žuvo vietoje, O.Titą su aukščiau kelio nukirsta koja dar nuvežė į ligoninę. Iš gydytojo grįždama Ona Kresninkevičienė taip pat žuvo tame lauke. Likimas pasigailėjo senuko Mačioko, kuris sėdėjo sodelyje ant suoliuko. Nuo galvos skeveldra nuplėšė kepurę, tarp kojų prašvilpusi kita skeveldra suplėšė kelnes, tačiau jo stebuklingai nesužeidė. Vėliau valdžia sumokėjo už senuko iškapotą sodą, Z.Norkaičio ir O.Tito našlės gavo po 160 rublių, - pasakojo J.Kučiauskas.
Jis teigė, kad spėjo suskaičiuoti 30 duobių. Lauke radome užmuštą gandrą ir dvi karves. Mano mokyklos draugas Vitas Mačiulaitis išsigelbėjo, nes, išgirdęs kažką švilpiant, įšoko į melioracijos griovį, - sakė J.Kučiauskas.
Ne visi tiki liudytojais
Po įvykio rusų kariškiai savaitę važinėjo po kaimą, suremontavo traktorių. Lyg ir vyko teismas, tačiau niekas nežino, kuo jis baigėsi, - pasakojo J.Kučiauskas.
I.Kresninkevičienė prisimena, kad pro ją prašvilpė kelios šukės, tačiau neužkliudė. Kaimynams suremontavo subombarduotą stogą, o mums išdaužtų langų nesudėjo. Sumokėjo kitiems už karves, bet už žuvusius žmones - nieko. Rusams žmogus buvo šuns vietoje, - kalbėjo guvi senolė.
Tragedijai atminti buvo pastatytas paminklėlis. Kartu su Gudkaimyje gyvenančiu Valiumi Kučiausku, ilgai ieškojome tos vietos. Čia stovėjo daug vienkiemių. Dabar šie laukai priklauso norvegams, kurie augina kviečius, - pasakojo jis. Žuvusio Z.Norkaičio tėvų pastatytą paminklėlį - metaline tvora apjuostą metalinį kryžių - radome kiečiais apžėlusiame lauke. Ant jo pritvirtinta lentelė, tačiau užrašas jau seniai nusitrynęs.
Kodėl iki šiol niekas šiuo įvykiu nesidomėjo? Nežinau. Kai aš kam nors pasakoju, manimi netiki, klausia, ar nebūsiu sukvailėjęs ar girtas, - nusijuokė V.Kučiauskas. Ir šiandien ne visi noriai pasakoja apie praeities nelaimę. Gyventojai pridūrė, kad apie šį įvykį anuomet pranešė tik Amerikos balso radijas.
Neėmė rusų pinigų
Žuvusios O.Kresninkevičienės sūnus Mindaugas iki šiol gyvena Stulgeliuose, šalia kurių įvyko nelaimė. Mamai buvo 55 metai, kai žuvo. Jai skeveldra sudraskė krūtinę. Į laidotuves atvykę kariškiai pasakojo, kad bombas pavėlavo išmesti pusę minutės. Jie paliūdėjo prie mano mamos, bet aš neėmiau jų siūlytų pinigų, - teigė 80 metų M.Kresninkevičius.
Žuvusysis Z.Norkaitis buvo vienturtis sūnus. Tėvai po jo mirties pasiėmė auginti mergaitę iš vaikų namų. Apie vokiečių kilmės O.Tito šeimos likimą gyventojai nieko negalėjo pasakyti. Visi žuvusieji yra palaidoti Kudirkos Naumiesčio ir Kybartų kapinėse.
Pataikė į namą
1967 metų spalį įvyko nelaimė Kaune - Yliškėse, netoli Aleksoto aerodromo, ant medinio namo nukrito sraigtasparnis Mi-6. Įgula nežuvo, name buvęs 63 metų Jurgis Urbanskas mirė dėl sunkių sužalojimų.
J.Urbansko sūnus Algimantas Urbanskas mirė šių metų vasario mėnesį po sunkios ligos. Kauno diena nespėjo su juo pasikalbėti, tačiau šiek tiek to įvykio detalių vyras buvo užsirašęs.
Po remonto bandomojo malūnsparnio skridimo metu užsidegė vienas variklių. Lakūnai išjungė, bet ne užsidegusį, o sveikąjį variklį, nes signalizacija buvo sujungta neteisingai. Tėvas buvo sugniuždytas tarpduryje ir mirė greitosios pagalbos mašinoje nuo daugkartinių stuburo ir galvos traumų, - prieš keliolika metų rašė A.Urbanskas.
Jo tėvas palaidotas Seniavos kapinėse. Laidojimo išlaidas padengė kariškiai, surinkę iš karininkų po 5-6 rublius, nes kitų lėšų neskirta. Buvo paaiškinta, kad karinio lakūno laidotuvėms galima skirti 25 rublius, tačiau civiliams - nieko nenumatyta. J.Urbansko anūkui Arianui tuo metu buvo penkeri, jis apie nelaimę nelabai prisimena. Griūvant sienai jis išnėrė laukan per stiklus, atsipirkęs įbrėžimais ir mėlynėmis.
Po katastrofos namas greitai buvo sunaikintas. Jis buvo pastatytas savavališkai, todėl niekam nereikėjo mokėti kompensacijos. A.Urbansko turėtomis žiniomis, malūnsparnis buvo suremontuotas ir dar skraidė, o vėliau iškeliavo į Kaliningradą ir pastatytas netoli miesto centro. Jame buvo įrengta kino salė vaikams.
Nufotografavo katastrofą
Aviacijos veteranas Saulius Prialgauskas pasakojo gyvenęs apie 250 metrų nuo katastrofos vietos. Neprisimenu, ar tai buvo vakaras, ar jau naktis, tuo metu litavau elektroschemą, kai staiga sudrebėjo namas. Įsidrąsinau išeiti į lauką, užlipti ant stogo ir fotografuoti. Padariau kelis kadrus, paskui priėjau arčiau, - pasakojo jis, tačiau nenorėjo pateikti nuotraukų.
Anot jo, atvykę kariškiai variklį išmontavo ir išsivežė. Bet jie turėjo problemų su fiuzeliažu. Tempė jį per Yliškes, orlaivio ratai buvo nuo vieno kelio krašto iki kito, išlaužė ten augusius topolius. Nutempė į malūnsparnių bazę, kur dabar yra Helisota, - sakė S.Prialgauskas.
Autobuso nekliudė
Vos keletą mėnesių prieš šį įvykį Kaune nutiko dar viena tragedija. 1967 m. liepos mėnesį Aleksote sudužo reaktyvinis naikintuvas MiG-19, juo skridęs lakūnas žuvo.
Majoras, skrisdamas virš debesų, radijo kompaso parodymus įvertino kaip teisingus, tačiau pamatęs žemę atpažinti vietovės nesugebėjo. Pamatęs Karmėlavos ir Aleksoto aerodromus, nusprendė tūpti Aleksote. Tai daryti privertė nedidelis kuro likutis. Lėktuvas tupdytas pavėjui, ratai nusileidimo juostą palietė jos viduryje. Matydamas, kad tako neužteks sustoti, pilotas įtraukė važiuoklę. Įtraukus priekinį ratą, lėktuvas čiuoždamas užsikabino už geležinkelio bėgių, fiuzeliažas lūžo, užsidegė ir gabalais perlėkė per gatvę.
Laimei, lėktuvas neatsitrenkė į tuo metu Veiverių plentu važiavusį keleivių pilną autobusą. Žinoma, tais laikais niekas nieko apie tai nesužinojo. Įvykis gyvas tik jį mačiusių žmonių atmintyje, - pasakojo aviacijos istorikas Gytis Ramoška.
Kauno aerodromo interneto svetainėje yra nuotrauka, neva vaizduojantį šį įvykį. Tačiau Karinių oro pajėgų Skrydžių saugos departamento direktorius plk. ltn. Eugenijus Raubickas, pateikęs nuotrauką, paaiškino, kad tai nėra vaizdas iš šios avarijos.
Ieškojau kažko panašaus. Nemanau, kad tada kas nors fotografavo katastrofą. Nuotraukos būtų daug baisesnės, nes lėktuvas sudužo į šipulius, - sakė E.Raubickas.
Pūkštelėjo į Kauno marias
Tai įvyko 1985 metų birželio 26 dieną 15.45 val., - niekada šios datos neužmirš kaunietis Valdas Zavedskas, likęs gyvas po to, kai rusų karinis sraigtasparnis nukrito į Kauno marias. Tuomet žuvo šeši žmonės, dviem - V.Zavedskui ir kariškiui Nikolajui Valočiajevui pavyko išsigelbėti. Žuvo gamtos apsaugos inspektorius Arsenijus Korsakovas, inspekcijos darbuotojas Raimundas Brukas ir keturi kariškiai.
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamente dirbantis V.Zavedskas sakė, kad jam pavyko laimingai iškristi iš sraigtasparnio. Nei prispaudė, nei prigėriau. Tai nebuvo pramoginis skrydis. Gauta informacijos, kad Aleksote yra išpilta dyzelinio ar aviacinio kuro, todėl prašėme kariškių, kad nuskristume ir apžiūrėtume. Skrydis nebuvo suderintas su kariškių vadovybe Rygoje, todėl turėjome skristi žemai, kad neužfiksuotų radarai. Skrendant 250 km/val. greičiu, sraigtas užkabino vandenį ir skilo į tris dalis, - pasakojo laimės kūdikis. Anot jo, tuomet įvykio kaltininkai nebuvo įvardyti, viską stengtasi sutvarkyti tyliai.
Naujausi komentarai