Likimo vardas – Lietuva
Klaipėdos valstybinės jūrų uosto direkcijos vyresnysis specialistas, buvęs vienas Lietuvos karinių jūrų pajėgų kūrėjas, į atsargą išleistas komandoro laipsniu. Tai – Vytautas Kazimieras Urbas: dviejų dukrų – Kristinos ir Dianos – tėvas bei anūkų – Samantos ir Deivydo – senelis.
Kur tas kelelis pilkas
Pasvalio rajone Daglienų kaime yra Vytauto Urbo tėviškė. Prieš karą keliuose šio kaimo kiemuose gyveno pasiturintys ūkininkai Urbai. Iš nelengvo darbo tėvo giminės prakuto. Ir glaudėsi vienas šalia kito. Jiems ir į galvą neatėjo mintis, kad kada nors tokia giminystė gali būti pražūtinga. Tai iš ten vieną 1949-ųjų rytą į Sibirą buvo išvežti gretimuose kaimuose gyvenę tėvo giminaičiai, o kartu ir penkiametis Vytukas, dvejais metais jaunesnis jo brolis Antanas, metais vyresnė sesuo Ada kartu su mama. Tėvo nebuvo namie. Jis buvo miške, tarp pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių. Kai Urbui vyresniajam pasakė, kad žmona su vaikais tremiama į Sibirą, tas užšoko ant žirgo ir iš miško aida į Panevėžį. Saviškius rado jau vagone. „Ne, savo vaikų aš nepaliksiu“, - tarstelėjo ir pasidavė. Taip ir išdardėjo visi iš Lietuvos į Irkutsko sritį devyneriems metams.
Vytauto Urbo tėvai turėjo 27 ha žemės, miško. Juos įskundė kaimynas. Ir tik vėliau, kai jie grįžo iš Sibiro atgal į tėviškę, susitiko akis į akį su kaimynu. Kodėl žmogus padarė Judo darbą? Bijojo, kad paties neišvežtų, mat vaikai gyveno Amerikoje. Lyg atgailaudamas kaimynas sakė, girdi, tokie buvo laikai. Tik tiek.
Kai grįžo po tremties į tėviškę, jų namuose, kuriuos statė Vytauto tėvas su seneliu (dabar tame name gyvena Vytauto sesuo), gyveno svetimi. Bet Urbams savotiškai pasisekė: apgyvendinta mokytojų šeima nenudrengė jų namo, geranoriškai jiems užleido kambarį, o paskui ir namo dalį. Kadangi visi vaikai Rusijoje jau buvo pradėję mokytis rusiškai, tai būtent toji mokytoja Dalia iš tremties grįžusius vaikus pradėjo mokyti lietuviškai rašyti be klaidų.
Tėvų ūkyje jau buvo įsteigtas pieno surinkimo punktas. Buvęs stambus ūkininkas negavo jokio kito – tik piemens – darbo. Ir ganė gyvulius. Jam padėjo ir jau ūgtelėjęs Vytautas. Motina su dukra melžė karves. Kai joms prireikdavo pagalbos, Vytautas išmoko ir karves melžti. Urbų šeima, grįžusi iš tremties, savo tėviškėje mokėsi gyventi iš naujo.
Tetos dosni širdis
Į paauglius išstypęs Vytautas labiausiai norėjo mokytis. Jausmus buvo užvaldžiusi kibernetika ir architektūra. Aistros – dvi, o širdis – viena. Galimybių – nė tiek. Ir tada vieną dieną į svečius atvažiavo iš Marijampolės tėvo sesuo farmacininkė Barbora Steiblienė. Jos vyras buvo akių gydytojas. Judviejų šeima ir pati augino du vaikus. „Na, tai kas nori mokytis?“ - paklausė teta. Taip su ja ir išvažiavo Vytautas. Ten, Marijampolėje, jis baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą (dabar – Rygiškių Jono gimnazija). Tačiau už tai ir šiandien Vytautas Urbas yra labiausiai dėkingas tetai. „Jeigu ne ji, nebūčiau pasiekęs aukštesnio mokslo“, - tikina atsargos komandoras Vytautas Urbas. Ir pagarbiai prisimena dar vieną lietuvių kalbos mokytoją ir klasės auklėtoją Joną Kvederaitį, ugdžiusį lietuvybę ir tetos pastangomis papildomai mokiusį lietuvių kalbos ketvertą metų Vytautą Urbą, būsimąjį komandorą.Toliau leisti sūnėną į mokslus teta neišgalėjo: juk ir savus du vaikus reikėjo ant kojų pastatyti.
Vytautas žinojo, ką nori pasiekti: kibernetikos niekas jam ant lėkštelės neatneš. Lietuvoje, tėvų žemėje, į tremtinius dar kreivokai žiūrėjo. Ir atidavęs dokumentus studijuoti dar negalėjai būti tikras, kad būsi studentas.
Karinė mokykla buvo vienas iš variantų: būsi ir pamaitintas, ir aprengtas, ir stogas virš galvos. Taip ir išvažiavo į Petrodvoreco aukštąją karo laivyno elektronikos mokyklą. Prisipažino, kad buvo tremtyje. Tai parašė ir autobiografijoje. Suklupo rašydamas rusų literatūros rašinį. Atėjo pas mokyklos vadą.
Pastarasis ir pasiūlė vaikinui iš Lietuvos tarnauti kariniame Šiaurės jūrų laivyne.
Vėliau jį išsikviesią. Vytautas paklausė išmintingo patarimo. Iš tiesų po dvejų metų Petrodvoreco aukštoji karo laivyno elektronikos mokykla Vytautą Urbą pasikvietė. Išlaikė egzaminus ir įstojo.
Tremties iškankinta jo mama išgirdusi šią žinią tepasakė: „Nešk žmonėms gėrį“.
Į atsargą
Studijavo Vytautas Urbas savo numylėtąją elektroniką. Jeigu tiksliau, jo specializacija buvo automatikos panaudojimas povandeniniuose laivuose. Septynerius metus Vytautas Urbas tarnavo Šiaurės laivyne. Sovietų sąjungos karo laivyne jis tapo antro rango kapitonu. Ar galėjo Vytautas Urbas tapti laivo vadu?
- Ne, - sako šiandien Vytautas Urbas. - Tremtinys lietuvis toliau profesinės karjeros tiesiog negalėjo siekti.Jokios prasmės nebuvo trankytis po jūras. Ir ambicingas aukštaitis pasiprašė į atsargą.
Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) jį priėmė į darbą mokslo tyrimo institute, kuriame projektavo karo laivus. Vytautas ten dirbo 13 metų. Įvairiose jūrose juos bandė. Ir jeigu taip norėtų Vytautas Urbas jūrmyles sudėlioti, ko gero, jis šiandien būtų ar tik ne dukart Žemės rutulį apkeliavęs!
Mintyse – tėvynė Lietuva
Tiesą sakant, jis ten būtų dirbęs ir toliau, jeigu ne Atgimimas, prasidėjęs Lietuvoje. 1989 metais tuometiniame Leningrade jau buvo susikūrusi lietuvių draugija ir Vytautas buvo išrinktas šios draugijos pirmininko pavaduotoju, o sutuoktinė – iždininke. Jie mokėsi kalbėti ir rašyti lietuviškai. Lietuviškas žodis glostė širdį tarsi medus. Godžiai skaitė lietuviškus laikraščius ir, kaip šiandien pamena Vytautas Urbas, ypač juto žurnalisto Rimvydo Valatkos ištiestą pagalbos ranką.
Iš mokslinio tyrimo instituto pasiprašė atleidžiamas. Taip ir pagrindė savo norą: grįžta į Lietuvą, o tiksliau – į Klaipėdą. Tai reiškė, kad per būsimuosius 15 metų jis turėtų pamiršti, ką dirbo. Šeimoje sutarė: parduoda butą tuometiniame Leningrade: tokia stipri buvo trauka į Lietuvą.
- Aš buvau pasiilgęs lietuvių kalbos, - pagaliau prisipažįsta.
Klaipėdoje pasitaikė gyventi kaimynystėje su gydytojos Gražinos Dobranskienės šeima. Taip Vytauto dukros, bendraudamos su šios gydytojos vaikais, labai greitai išmoko kalbėti lietuviškai. Vytautas gavo darbą tuometiniame Grūdų produktų kombinate (buvęs malūnas Tilžės gatvėje).
kartą 1990-aisiais viename miesto laikraščių perskaitė skelbimą, kuriame buvę Sovietų sąjungos kariškiai buvo raginami prisistatyti į karinį komisariatą, kuriam tada vadovavo šviesios atminties Cirilis Norkus. Vytautas Urbas užsiregistravęs pastebėjo, kad sąraše jis buvo septintas.
Nėra nieko svarbesnio už Lietuvą
Jie, buvę sovietų sąjungos karininkai, dažnai susirinkdavo, tačiau nė vienam iš jų niekada nekildavo mintis atsukti nugarą Tėvynei. Gal tai buvo dėl to, kad vaikystėje dažnam jų Tėvynė buvo ilgai besitęsiantis miražas, kupinas skausmingų išgyvenimų?
Ir kai 1991-aisiais Vytautas Urbas susipažino su Juozapu Algiu Leišiu, tiesiog tada žinojo, kad jiedviem bus lemta pradėti steigti Lietuvos karines jūrų pajėgas. Iš jų juokėsi, gal greičiau tyčiojosi. Juk iki tol Lietuva neturėjo savo karinių laivų.
Ne paslaptis, kad ir tie patys lietuviai anais, pirmaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės, metais buvusius Sovietų sąjungos karininkus užgauliodavo juos vadindami „raudonaisiais pulkininkais“. Šiandien aštrialiežuviai Vytautui Urbui patys tiesia rankas.
Tačiau tada vyrai tiksliai žinojo, ko reikia nepriklausomai valstybei.
1991-ųjų birželio 6-ąją buvo pateiktas Lietuvos karinio jūrų laivyno atkūrimo planas. Algis Leišis, kaip šiandien tikina Vytautas Urbas, tada parašė koncepciją. Joje, kaip dabar atrodo, labai paprastos formuluotės: Lietuva – jūrų valstybė. Jeigu Lietuva nori apginti savo interesus, ji turi turėti sukarintą arba karinį laivyną. Toje koncepcijoje buvo įrašytas ir karinis bendravimas tarp valstybių. Tad nieko nuostabaus, kad nuo 1993-iųjų prasidėjo tarptautiniai kariškių mokymai ir juose plazdėjo Lietuvos trispalvė.
Vytauto Urbo žinios, patyrimas buvo labai reikalingas jaunos nepriklausomos valstybės sukurtam Lietuvos kariniam jūrų laivynui.
Ir gavęs komandoro laipsnį Vytautas Urbas išėjo į atsargą.
Išeidamas pasakyk sudie
Tiesą sakant, net nežinau, ar Vytautas Urbas bent retkarčiais atsigręžia į praeitį. Ko gero, jis yra vienas iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma, kad gyvena šiandien, dabar ir čia. Tikra yra viena: kur likimas nusviesdavo Vytautą Urbą, jis niekada nepamiršdavo, kad yra lietuvis ir kad jo tėvynė – Lietuva. Pavydėtina savybė!
Jis visą savo sudėtingą gyvenimą stengėsi gerai dirbti. Padaręs darbą iki galo, paspausdavo ranką ir išeidavo: juk yra kam tęsti! Neturi jis nepakeičiamo žmogaus savybių. Nesijaučia jis nei nuskriaustas, nei kankinys. Likimas, vaikystėje pagailėjęs saulėtos ir sočios vaikystės, įkopus į brandos kalnelį, Vytautui Urbui dosniai atsilygino. Už ką? Už ištikimybę Tėvynei ir gimtajai kalbai.
Žinoma, kad liko bičiulių Sankt Peterburge. Tačiau tie ryšiai pamažu trūkinėja. Nė viena pusė, regis, to nenori. Juos skiria skirtingas gyvenimo suvokimas. Ir čia jau niekas negali padėti. Vytautas Urbas, kaip man regis, turi vieną puikų bruožą: nesunaikinamą laisvės jausmą. Tėvynė ir laisvė kaip tik ir yra tai, ką sunkiausiu išbandymu gali skirti likimas.
Naujausi komentarai