Kitas vasaros miesto kultūrinis veidas

Paradoksalu, tačiau vasara gali tapti palankiausiu metu menui palikti jam įprastas erdves ir išbandyti kitokius santykius su miestu ir žiūrovu, kartu formuojant šiuolaikiško miesto veidą. Tokias galimybes šį rugpjūtį išbandė Kaune jau aštuntus metus vykęs tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Viešąsias miesto erdves jis pavertė meninio eksperimento teritorija – vieta, kurioje išbandomos kitokios scenos meno formos ir kitoks žiūrovo buvimas mieste. Festivalis leido vasarą patirti miestą ne vien pagrindinėse jo gatvėse, aikštėse ar parkuose, bet ir vietose, į kurias paprastai nepatenkame ar tiesiog neturime priežasties užsukti, pavyzdžiui, „Drobės“ ar „Kauno grūdų“ kiemuose.

„ConTempo“ miestą atvėrė ne tik kaip netikėtų ar iki galo neatrastų erdvių žemėlapį. Užsienio kūrėjų pasirodymai kelioms dienoms Kauną priartino prie tarptautinio šiuolaikinių scenos menų lauko ir leido pasitikrinti jo panašumus ir skirtumus Lietuvoje ir už jos ribų. Festivalyje scenos menų žanrų ribos neretai sunkiai apčiuopiamos: cirkas artėja prie šokio ir performanso, teatras atsisako įprasto pasakojimo, žiūrovo dėmesį perkeliant į kūną, erdvę, objektą, veiksmą ar patį buvimo kartu faktą.

Prancūzų trupės „Gratte Ciel“ spektaklyje „RoZéO“ akrobatinis meistriškumas tapo ne triuku, skirtu greitam efektui, bet meditatyvaus reginio priemone – dešimties metrų aukštyje siūbuojantys kūnai keitė ne tik žiūrovo žvilgsnio kryptį, bet ir įprastą santykį su „Kauno grūdų“ industrine aplinka. Tuo tarpu prancūzų šiuolaikinio cirko kolektyvo „Collectif Protocole“ pasirodyme „ONE SHOT #“ išjudino žiūrovą iš stabilios stebėtojo pozicijos: beveik kilometro ilgio maršrutas miestą pavertė besikeičiančia spektaklio teritorija.

Tarptautinė festivalio programa svarbi ne vien todėl, kad leidžia Kaune pamatyti Europos kūrėjus. Ji leidžia kartu pastebėti, kaip keičiasi pati spektaklio samprata ir žiūrovo vieta jame. Čia būtų galima įžvelgti vieną ryškiausių atsvarų įprastiems vasaros renginiams. Pastarųjų rengėjai dažniausiai gerai žino, ko tikisi publika, ir stengiasi tuos lūkesčius patenkinti. Šiuolaikinis scenos menas nebūtinai suteikia tokį komfortą. Jis gali būti vizualiai įspūdingas, juokingas ar net pramoginis, tačiau kartu kelti šiandien aktualius klausimus, trikdyti nusistovėjusius žiūrėjimo įpročius ar net palikti žiūrovą nežinioje.

Nors itin skirtingi savo forma – nuo šiuolaikinio cirko, šokio iki bufonados, performanso ar sunkiai vienam žanrui priskiriamų darbų, – šių metų pasirodymai leido pastebėti bendras temines gijas. Ryškiausia jų – žmogaus santykis su kitu žmogumi ir aplinka, lydimas klausimo, kaip ir kur apskritai įmanoma užmegzti ryšį. Kartais jis buvo kuriamas tiesiogiai, įtraukiant žiūrovą ir panaikinant saugų atstumą tarp stebinčiojo ir atlikėjo.

Miestas juk ir yra buvimas greta nepažįstamųjų – dalijamės tomis pačiomis gatvėmis, aikštėmis ir parkais, tačiau nebūtinai tampame bendruomene.

Briuselyje gyvenančio amerikiečių menininko Daviso Freemano darbuose žiūrovo buvimas apskritai tapo viena iš sąlygų tam, kad įvykis galėtų vykti. O aktorės bei bufonės Gabrielės Penčylaitės provokatyviame pasirodyme „Nulis“ dalyvavimas virto gerokai nepatogesniu klausimu apie asmenines ribas, grupės elgesį ir mūsų reakciją stebint kitą žmogų. Skirtinguose darbuose vis iš naujo tikrinama, kas mus sieja su kitu.

Ryškios buvo kūno ir tarpusavio priklausomybės temos. „RoZéO“ žmogaus kūnas atsiduria aukštai virš žemės, belgų trupės „Cie des Chaussons Rouges“ spektaklyje „Épiphytes“ – balansuoja, priklauso nuo kitų kūnų ir konstrukcijų, o airių kūrėjo Darragho McLoughlino darbuose pats fizinis veiksmas tapo priemone tikrinti žmogaus galimybių, ištvermės ar buvimo ribas. Kūnas čia priklausomas nuo aplinkos ir kitų žmonių, nuolat rizikuojantis prarasti pusiausvyrą. Net tuomet, kai matome vieną atlikėją, žvilgsnis dažnai krypo ne į jo autonomiją, o į santykį su kitu žmogumi, grupe, objektu ar aplinka.

Šių metų festivalio temos gana organiškai įsirašė ir į paties Kauno kontekstą. Kaip šiandien esame kartu? Mieste, minioje, spektaklyje, santykyje su svetimu žmogumi ar net su nežmogiška aplinka. Šis klausimas nuskambėjo dar aktualiau iš teatro salės persikeliant į miestą, kuriame buvimas tarp kitų yra ne meninė metafora, o kasdienė patirtis. Miestas juk ir yra buvimas greta nepažįstamųjų – dalijamės tomis pačiomis gatvėmis, aikštėmis ir parkais, tačiau nebūtinai tampame bendruomene. „ConTempo“ pasirodymai šį kasdienį buvimą greta pavertė labiau matomu ir kartais nepatogiu: žiūrovui tenka spręsti, kiek jis pasirengęs priartėti prie kito, dalyvauti, reaguoti ar prisiimti atsakomybę už savo žvilgsnį.

Žinoma, vien spektaklio perkėlimas iš teatro salės į gatvę savaime dar negarantuoja kitokio santykio su miestu. Kaip ir nemokamas ar viešojoje erdvėje vykstantis renginys nebūtinai reiškia, kad šiuolaikinis menas tampa prieinamas tiems, kurie įprastai jo nesirenka. Lieka klausimas, kiek festivalis iš tiesų sutinka atsitiktinį miestietį, o kiek paskui jį iš vienos miesto erdvės į kitą keliauja jau susiformavusi kultūros renginių auditorija. Tačiau būtent ši įtampa tarp siekio išeiti į miestą ir galimybės pasiekti kitą žiūrovą – vienas įdomiausių festivalio aspektų.

Ne mažiau reikšmingas ir santykis su pačiu miestu. Po „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metų Kaunas ir toliau siekia įtvirtinti kultūrą kaip svarbią savo tapatybės dalį. Kultūros renginių čia nestinga, tačiau didelis jų skaičius savaime dar neatsako į klausimą, kokį santykį su miestu jie formuoja. Ar kultūra padeda miestą ne tik užpildyti veiklomis, bet ir kitaip jį pamatyti?

Šiuo požiūriu „ConTempo“ pasirinktos erdvės tampa ne mažiau svarbios už pačius kūrinius. „Kauno grūdų“, „Drobės“ teritorijos, Santaka, fontanai, žaidimų aikštelės leido bent trumpam pakeisti įprastą miesto vietų paskirtį. Todėl festivalis gali būti suvokiamas ir kaip savotiškas pratimas miestiečio žvilgsniui – pažįstama vieta trumpam tampa svetima, o nepastebima – verta sustojimo.

Tai ir yra viena svarbiausių „ConTempo“ funkcijų – ne sukurti dar daugiau renginių, kurių ir taip gausu, bet pasiūlyti alternatyvų būdą patirti miestą. Kartu festivalis užpildo unikalią Kauno kultūrinio gyvenimo nišą: primena, kad pasibaigus įprastam sezonui šiuolaikinis scenos menas neatostogauja – vasara jam gali tapti kitu sezonu.