K. Donelaičio gatvės istorijos: skirtingi likimai

Atminimo lentos klaidina

1979 m. rugsėjo 17 d. prie namo (K. Donelaičio g. 7a) atidengta memorialinė lenta lietuvių ir rusų kalbomis skelbė: „Šiame name 1924–1940 m. gyveno literatūros, filosofijos mokslų daktaras, profesorius Pranas Augustaitis“. 2017 m. gruodžio 8 d. pakabinta nauja lenta su užrašu: „Čia 1924–1940 m. gyveno literatas, profesorius, filosofijos mokslų daktaras Pranas Augustaitis“.

Ant šiuo adresu esančio namo 2023 m. birželio 12 d. 100-ųjų gimimo metinių proga taip pat atidengta Algirdui Augustaičiui skirta atminimo lenta: „Čia 1924–1990 m. gyveno KPI (KTU) vyr. dėstytojas, vienas iš Lietuvos elektros energetikos sistemos kūrėjų, elektrifikuoto geležinkelio nacionalinių specialistų rengėjas Algirdas Augustaitis“.

Ši atminimo lenta įrengta Kauno technologijos universiteto veteranų klubo „Emeritus“ iniciatyva, o informaciją apie Praną ir Algirdą Augustaičius ir jų įamžinimą galima rasti virtualiame Kauno Ąžuolyno bibliotekos žinyne atminimas.kvb.lt. Jame yra nuoroda ir į pastatų komplekso K. Donelaičio g. 7 ir 7a paveldosauginę informaciją (Namų komplekso Prano Augustaičio namas. Prieiga internete: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/9FBFAA71-65D9-4F61-8B8B-6B8974493264).

Iš tikrųjų tiek P. Augustaitis, tiek 1923 m. birželio 12 d. gimęs A. Augustaitis 1924–1930 m. gyveno gretimame name (dabar K. Donelaičio g. 7), o dabar 7a pažymėtame name gyveno nuo 1931 m. Tad atminimo lentos informacija, pateikiama tik apie vieną namą, šiek tiek klaidina. Turėtų būti nurodytas arba pastatų kompleksas, arba informacija tik apie namą K. Donelaičio g. 5 (dabar K. Donelaičio 7a), kurią galima rasti interneto puslapyje atminimas.kvb.lt ir šiuose archyviniuose dokumentuose: P. Augustaičio statybos darbai K. Donelaičio g. 5/7, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1085, l. 1–12; KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1024, l. 8; Augustaitis Pranas. K. Donelaičio g. 5. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 183.

Inž. K. Dušausko nupieštos gonkos tuo metu P. Augustaičiui priklausiusiam namui, kurias reikalauti nugriauti. 1932.

Architektūriniai virsmai

P. Augustaičio namas iš pradžių pastatytas vieno aukšto (leidimas pastatyti namo pirmą aukštą duotas 1930 m. vasario 13 d., pastatytas 1931 m.), po to pagal namo architekto Klaudijaus Dušausko–Duž 1931 m. spalio 22 d. projektą (leidimas duotas 1931 m. spalio 29 d.) namui pristatytas antras aukštas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1085, l. 5).

Pristatant namo antrą aukštą padaryta pakeitimų, nukrypstant nuo pradinio projekto: fasade nėra piliastrų, vietoje antro įėjimo durų padarytas langas, laiptų pirmo ir antro aukšto narvelis padarytas bendras, ilgesnis už namo plotį ir šiek tiek pakeltas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1085, l. 11). 1938 m. rugpjūčio 31 d. Kauno miesto statybos skyrius leido P. Augustaičiui pristatyti prie namo mūrinę verandą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1085, l. 10).

Kultūros paveldo departamento informacijoje aiškiai apibrėžtas pastatų kompleksas K. Donelaičio g. 7 ir 7a, tai matyti ir nekilnojamojo kultūros paveldo pastatų komplekso (unikalus kodas 31066) 2009 m. specialiajame plane, patvirtintame 2010 m. liepos 9 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Visos abiejų namų (Soboro statytojų namas ir Namų komplekso P. Augustaičio namas) paveldo vertybės išdėstytos 2023 m. rugsėjo 28 d. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/9FBFAA71-65D9-4F61-8B8B-6B8974493264).

Verta prisiminti šio akto ir virtualios medinės architektūros duomenų bazės „Archimedė“ informaciją apie Soboro statytojų namą (http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/100): jį (dabar K. Donelaičio g. 7) statė Įgulos Soboro statybos rangovas Loginas Ščerbakovas.

Valdą Ščerbakovai įsigijo 1895 m., perstatė anksčiau čia buvusį Iciko Danovskio namą. Vėliau namas priklausė L. Ščerbakovo sūnui Fadiejui. Valda priklausė Ščerbakovams iki 1924 m. 1924–1930 m. name gyveno P. Augustaitis, Antrojo pasaulinio karo metais poetė Juzė Augustaitytė–Vaičiūnienė.

Namas K. Donelaičio g. 7 priklauso pastatų kompleksui K. Donelaičio g. 7, 7a. 1931 m. P. Augustaitis su žmona Aleksandra persikėlė į mūrinį namą kieme, kurį pasistatė pagal inžinieriaus K. Dušausko-Duž projektą (dabar K. Donelaičio g. 7a).

Namas K. Donelaičio g. 7 su kaimyniniu medinuku Nr. 5 sujungtas ugniasiene, puikuojasi trimis sluoksniais drožinėtų pokarnizinių juostų nėrinių, tebeturi langų sandrikus, įsprūdines duris ir langines; rodos, išliko ir nemažai autentiškų vidaus detalių: vyriai, rankenos, profiliuoti langų rėmai, koklių krosnys.

Po rytine namo dalimi yra rūsys su cilindriniais skliautais. Kadaise turėtą atvirą prieangį su kolonėlėmis namas prarado dar tarpukariu: 1932 m. vasarį seniems prieangiams buvo surašytas griovimo aktas, nes jie „išsikišę į gatvę per statybos liniją ir trukdo sutvarkyti gatvę, judėti šaligatviu“. Liko tik puošnaus trikampio frontonėlio, paremto stulpelių poromis, akcentas, kurį 1932 m. suprojektavo architektas K. Dušauskas-Duž pertvarkydamas prieangį.

Namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jau dešimtmetį stovi apleistas. Minėtame 2023 m. rugsėjo 28 d. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte nurodyta, kad tik 1993 m. prof. P. Augustaičio palikuonims buvo atstatytos teisės į šį kompleksą, ir tik 2007 m. namas esantis K. Donelaičio g. 7 jiems buvo grąžintas.

P. Šniukšta, paso kortelės nuotrauka. 1935 10 28.

Garsūs savininkai

P. Augustaitis (1883 04 25 Mažučiuose, Vilkaviškio valsč. – 1941 08 11 Vilniuje) buvo Lietuvos universiteto anglų kalbos ir literatūros katedros docentas (1922), nuo 1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto sekretorius, 1940–1941 m. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius, bendradarbiavo žurnaluose „Vaga“ (1931), „Literatūra“ (1936–1937), buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos narys.

Energetikos ir elektrotechnikos specialistas Algirdas Augustaitis (1923 06 12 Kaune – 1990 04 09 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse), kaip rašoma atminimas.kvb.lt, 1932 m. įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, kurioje mokėsi iki aštuntos klasės. 1940 m. rugsėjį, tėvą paskyrus atkurto Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu, persikėlė į Vilnių. 1941 m. birželį baigė Vilniaus I gimnaziją, o 1942 m. lapkričio 23 d. pradėjo studijuoti Kauno universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriuje, bet metų pabaigoje dėl ligos mokslus nutraukė.

1944 m. vėl tęsė mokslus, 1950 m. su pagyrimu baigė Kauno valstybinį universitetą ir buvo paskirtas dirbti į Elektros stočių ir tinklų katedrą vyresniuoju dėstytoju. Po trimetės aspirantūros Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) politechnikos institute (1952–1955) grįžo į Kauną, dirbo Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektros stočių ir tinklų katedroje vyr. dėstytoju. Name K. Donelaičio g. 7a gyveno iki mirties.

J. Liandsbergis. Apdraudimo draugijos „Lietuva” valdytojas

Aistrų verpetuose

Iš garsių namo K. Donelaičio g. 5 (dabar K. Donelaičio g. 7a), nuomininkų paminėtini brigados gen., inž. Stasys Dirmantas, kariuomenės teismo pirmininkas, gen. leiten. Petras Šniukšta, bankininkas, Lietuvos prekybos ir pramonės banko kontrolierius, Lietuvos banko vyriausias buhalteris Juozas Landsbergis, figūravęs garsioje Lietuvos banko byloje, po jos dirbo Finansų ministerijoje patarėju, draudimo bendrovės „Lietuva“ direktoriumi (1932–1940).

J. Landsbergis į šį namą atsikėlė apie 1932 m. 1929 m. vykusioje Lietuvos banko byloje jis buvo išteisintas, tačiau byla paliko pikantiškų detalių šleifą, ne tik paveikusį tolesnę jo karjerą, bet ir kardinaliai pakeitusį asmeninį gyvenimą.

J. Landsbergio bute, buvusiame banko tarnautojų name V. Putvinskio g. 20, neatlaikiusi įtampos dėl parodymų Lietuvos banko byloje, nusinuodijo tarnaitė Paplauskaitė. Be to, bylos eigoje išaiškėjo slapti J. Landsbergio ryšiai su Ona Cvirkaite–Lozoraitiene, kuriai bankininkas net buvo sumokėjęs už buto nuomą (600 litų už tris mėnesius). O. Lozoraitienė dirbo Lietuvos banke ir turėjo tarnybinį butą, bet išėjus iš Lietuvos banko ir įsidarbinus Žemės banke tą butą reikėjo apleisti, tad J. Landsbergis ne tik parūpino kitą butą, bet ir sumokėjo nuomą už butą Ukmergės pl. 46 a.

Paaiškėjo, kad tuos slaptus santykius J. Landsbergis planavo įteisinti, vesti O. Lozoraitienę, bet byla šiuos planus pakeitė. Moteris liko su vyru Juozu Lozoraičiu ir kurį laiką gyveno tame pačiame bute, kurį jai buvo išnuomavęs J. Landsbergis. Santuoką dar iki bylos nutraukęs J. Landsbergis, po bylos netekęs ir tarnybos Lietuvos banke, buvo priverstas ieškotis naujo gyvenamojo ploto.

Dirbdamas Finansų ministerijoje patarėju kurį laiką gyveno Kęstučio g. 6, b. 6, o nuo 1932 m. tapęs draudimo bendrovės „Lietuva“ direktoriumi apsigyveno K. Donelaičio g. 5a. (Landsbergis Juozas, tarnautojas. 1934–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 727) Tiesa, O. Lozoraitienė 1937 m. taip pat persikėlė iš šeimos buto Ukmergės pl. 46 a, b. 5 į Maironio g. 18, b. 8, o 1939 m. į Karo ligoninės g. 5, b. 2, taigi, tikėtina, šeimos taip pat neišsaugojo (nes tuose butuose gyveno be vyro).

J. Janulaitytė–Biliūnienė–Matjošaitienė, paso kortelės nuotrauka. 1934.

Slėgė finansiniai sunkumai

Galinę sklypo K. Donelaičio gatvėje dalį Pranas Augustaitis pardavė Stasiui ir Julijai Matjošaičiams, kurie 1932 m. ten pasistatė mūrinį inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuotą namą (dabar Nr. 9). Medinukai prie gatvės (dabar K. Donelaičio g. 7 ir 11) atiteko rusų gimnazijos direktoriui, iškiliam pedagogui Aleksandrui Timinskiui (1884–1959).

S. Matjošaitis 1936 m. mokestiniame pareiškime apgailestavo, kad visos jo pajamos – tik iš „Spaudos fondo“ už vadovėlius „Sakalėlis“ (1935 m. dar rašė apie „Spaudos fondo“ įsiskolinimus už 1907–1918 m. atliktus darbus), o 1936 08 27 proteste darbo pajamų komisijai minėjo: „Mano darbo pajamos apsiriboja „Spaudos fondo“ išleistų mano paruoštų knygų mokamu honoraru, kurio 1935 m. turėjau gauti už „Sakalėlio“ I d. – 2 514 Lt, II d. – 2 000 Lt, III d. – 3 170 Lt, IV d. – 3 500 Lt, V d. – 1 515 Lt, VI d. – 1 323 Lt, iš viso 14 022 Lt. Iš šios sumos tenka išskaityti saldo 545,13, lieka 13 476,87 Lt. 1935 m. esu gavęs darbo pajamų 15987,13 Lt. 1936 m. mano darbo pajamos sumažėjo, nes šiais metais nespausdina „Sakalėlio“ III laidos, honoraras sumažėjo 3 170 Lt. Šios žinios paimtos iš „Spaudos fondo“ ir dėl jų negali būti abejojama.“ S. Matjošaičio protestas dėl apmokestinamų darbo pajamų sumažinimo iš dalies buvo patenkintas (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 14–15, 23, 40, 41).

S. Matjošaitis su šeima savo namų Kaune sodelyje. Iš kairės: S. Matjošaitis, J. Janulaitytė – Biliūnienė – Matjošaitienė, sūnus Saulius Matjošaitis ir dukra Meilė Matjošaitytė. 1934.

1935 01 31 mokestiniame pareiškime prie išlaikomų asmenų S. Matjošaitis įrašė ne tik sūnų Saulių ir dukrą Meilę (Meilę Matjošaitytę-Lukšienę), bet ir savo žmoną Juliją bei pats save (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 2–3).

Mokesčių inspekcijai užkliuvo Stasio išlaikoma žmona, dantų gydytoja, ir 1937 02 12 nutarime dėl S. Matjošaičio mokesčių apskaitos konstatuota: „Mokytojas S. Matjošaitis savo mokestiniame pareiškime įrašė išlaikomą žmoną, kuri vertėsi savarankišku darbu – dantų gydytojos praktika, turėjo pajamų 3 600 Lt. Nubausti pinigine bauda 10 Lt“ (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 61).

Dantų gydytoja, visuomenės ir politikos veikėja Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880 10 01 Malavėnuose, Šiaulių apskr.–1978 10 18 Kaune) Kaune gyveno nuo 1931 m. Nuo 1932 m. ji dirbo ir gyveno K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9). 1936 01 30 mokestiniame pareiškime ji rašė, kad finansinėje ataskaitoje nenurodo anksčiau įsigytų medicinos prietaisų amortizacijos, 1935 m. yra įsigijusi diatermijos aparatą (877 Lt), Solux lemp. (35 Lt), aparatą „smagenims (dantų)“ gydyti (40 Lt), be to, yra išsirašiusi specializuotus žurnalus ir knygas: „Zahnärztliche Rundschau“ (64 Lt), „Diatermijos istorija“ (50 Lt) ir kt. Gydytojos darbą rašė dirbanti daugiau dėl pamėgimo, nes pelno iš to neturinti: ligonių maža teateina, daugiausia iš Ligonių kasos (Matjošaitienė-Biliūnienė Julija, dantų gyd. 1934–1936. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 826, l. 19).

Civ. Inž. A. Gordevičius// Lietuvos kooperacijos bankas: [Lietuvos kooperacijos rūmų atidarymo paminėjimui 1924. V. 16]. – Kaunas, 1924, įklij.

Matjošaičiai iš tikrųjų sunkiai vertėsi. 1937 m. pabaigoje buvo aprašytas ir parduodamas iš varžytinių jų kilnojamasis turtas. S. Matjošaičio-Esmaičio turto aprašymo protokolas: „1937 11 09. Bufetas ąžuolinis (160 Lt), radijo aparatas firmos „Meters“ (190 Lt), stalas gelsvai dažytas ąžuolinis (120 Lt), kėdės ąžuolinės gelsvai dažytos 4 vnt. po 5 Lt (iš viso 20 Lt), sofa su trimis atramomis, išmušta marga medžiaga (140 Lt), spinta gelsvai dažyta su veidrodžiu (140 Lt), elektros liustra (30 Lt), staliukas juodai dažytas dėl radijo (5 Lt), globusas ant medinės kojelės (10 Lt), staliukas gelsvai dažytas (10 Lt), elektros liustra metalinė (15 Lt), knygoms spintelė (6 Lt).“

Apie šio turto pardavimą rašoma ir 1937 12 01 paskelbtose varžytinėse (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 70–74).

Kilni siela

Matjošaičiai pasižymėjo ir kaip žydų gelbėtojai: Antrojo pasaulinio karo metais savo name ir ūkyje Apsuonos kaime Kaišiadorių rajone išgelbėjo tris vaikus iš Kauno geto: tai Gita Portnovienė, Fenia Švabaitė ir vėliau žuvusi Ania Rudaickaja; ūkyje kurį laiką buvo slapstomas ir Mironas Ginkas. Už šią veiklą J. Matjošaitienė ir S. Matjošaitis gavo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą (atitinkamai 2002 ir 2023 m.).

Tinklalapyje apie žydus ir jų gelbėtojus Išsigelbėjesvaikas.lt yra pateikti F. Švabaitės atsiminimai, publikuoti dar sovietmečiu išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“, kuriuose ji, be kita ko, liudijo: „[...] Kitai mano seseriai Aniai [Rudaickajai] jau anksčiau pavyko išeiti iš geto ir ji gyveno pas dantų gydytoją J. Biliūnienę-Matjošaitienę. Ten ji išbuvo keletą savaičių ir galėjo gyventi iki karo pabaigos. Bet jai rūpėjo visa mūsų šeima. Ji susisiekė su piliečiu Vanagu, pas kurį buvo mūsų siuvamoji mašina. Sesuo tikėjosi siūdama uždirbti nors truputį pinigų, kad galėtų padėti visai šeimai, nes nebuvo iš ko gyventi. Paprašėme Vanagą, kad mašiną atvežtų pas Serafinienę, ir jis mielai sutiko. Bet kartu su mašina jis atvežė ir gestapininkus. Jie paėmė ir mano seserį, ir Serafinienę. Seserį nužudė. Serafinienė kurį laiką buvo kalėjime, bet vėliau jai pavyko išsigelbėti. Žuvus seseriai, aš persikėliau gyventi pas J. Biliūnienę-Matjošaitienę. Drauge su manimi gyveno ir mano dukterėčia, šešiolikmetė vyresniosios sesers duktė, šiuose namuose mes ir sulaukėme išvadavimo“ (Didvyrių širdys / F. Švabaitė // Ir be ginklo kariai / sudarytoja S. Binkienė. – Vilnius: „Mintis“, 1967, p. 196–199: ištrauka p. 199).

B. Dvarionas, paso kortelės nuotrauka. 1939 10 26.

Apie senelius žydų gelbėtojus ir gyvenimą name K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9) žydų gelbėtojų puslapyje Išsigelbėjesvaikas.lt gražiai rašo pedagogės M. Lukšienės dukra Inga Lukšaitė, beje, užsimenanti ir apie Matjošaičių sūnaus Sauliaus likimą: „Iš kaimo, kur tėvai gyveno pusantrų metų, atsikraustėme 1944 m. rudenį į senelių namus Kaune, K. Donelaičio g. 5A (dabar Nr. 9). Seneliai vilniečiai į Kauną persikėlė gyventi 1932–1933 m. 1944-aisiais vėl buvo atidarytas Vilniaus universitetas, kuriame trejus metus (iki 1943 m.) buvo dirbęs mano tėvas Kazimieras Lukša. Jį pakvietė vėl dirbti į Ekonomikos fakultetą, mama Meilė Lukšienė gavo darbą universiteto Filologijos fakultete, kuris veikė Kaune. 1944 m. gruodžio 17 d. gimė Lukšų šeimos trečias vaikas – Giedrė, mama ir trys vaikai likome gyventi pas senelius Kaune, o tėvelis išvažiavo į Vilnių. Prasidėjo pokario gyvenimas. Senelio ilgametis pedagogo ir kultūros veikėjo darbas sovietiniu laikotarpiu buvo nutrauktas, nebebuvo leidžiami jo parengti vadovėliai pradinei mokyklai, jis dar dvejus metus dirbo leidykloje redaktoriumi. Senelė dirbo privačiai dantų gydytoja namie. Aš pas senelius gyvenau iki 1948 m. žiemos, po metų senelis mirė. Bet kai tik susirgdavau ar būdavo atostogos, atsidurdavau pas senelę Kaune.

Seneliai sunkiai išgyveno gimnazisto sūnaus Sauliaus išvykimą į Vakarus 1944 m., jie ilgai nežinojo, ar jis gyvas. [...] Senelis mokytojas mane mokė pradinio mokslo ant savo kelių, kadangi sirgau ir negalėjau eiti į mokyklą. Viso gyvenimo senelio patirtis, jo parengti „Sakalėlio“ vadovėliai, geranoriškumas mokymąsi darė geriausiomis valandomis. Mokiausi greitai. Senelės ryšiai su daugeliu bičiulių, pažįstamų, gimine, jų pasakojimai plačiai vėrė duris į sudėtingą, pavojingą gyvenimą, bet kartu ir ugdė suvokimą, kad aplink daug puikių, draugiškų, geranorių, teisingų ir ryžtingų žmonių. Nuo ankstyvos vaikystės mane lydėjo pasiaukojančių teisingumui ir žmoniškumui pavyzdžiai: namuose suaugusieji gėrėjosi senelės bičiulės Sofijos Čiurlionienės ir mamos draugės Danutės Čiurlionytės-Zubovienės šeima, kuri karo metais slėpė ir ieškojo galinčių paslėpti žydus, pokariu ėmėsi globoti ir leisti į mokslus vieną iš vadinamųjų vilko vaikų, priėmė į savo namus grįžusius iš Sibiro tremties. Maniškiai labai gerbė mamos draugės Giedrės Žmuidzinavičiūtės-Gučienės šeimą, kuri globojo ir leido į mokslus iš Sibiro parbėgusius giminaičius našlaičius vaikus. Vaikystėje klausydamasi suaugusiųjų pokalbių girdėjau, kaip jie domėjosi išgelbėtų vaikų gyvenimu, džiaugėsi jų pasiekimais. Seneliai ir jų bičiuliai dalijosi žiniomis, kaip gyvena Petrauskų išgelbėta nuo holokausto Danutė Pomerancaitė (po kelerių metų pradėjome su ja mokytis toje pačioje Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, ji tapo puikia smuikininke), apie Rūtos Pomerancaitės-Gorinienės likimą (su ja baigiau Vilniaus S. Nėries mokyklą vienoje klasėje), S. Čiurlionienės šeimoje išgelbėtos talentingos pianistės Esteros Elinaitės mama Dveira (Busia) Elinienė buvo mano fortepijono mokytoja Vilniuje, o kai Esia turėjo laiko (ji labai daug grodavo), retkarčiais kartu pažaisdavome.

Valstybės teatro operos solistas Aleksandras Kutkus prie namo K. Donelaičio g. 5 (dabar K. Donelaičio g. 7). A. Kutkus su žmona 1934–1940 m. gyveno kieme už šio namo, K. Donelaičio g. 5 a (Nr. 9, Matjošaičių name). 1934 03 15.

Lankiau beveik visus Vilniuje vykusius D. Pomerancaitės ir E. Elinaitės koncertus. Nežinojau, kad senelių namuose Kaune, K. Donelaičio g. 5A, karo metais, kai jų ūkyje Apsuonoje gyveno M. Ginkas ir G. Portnovienė, slėpėsi trys žydės pabėgėlės iš geto. Vaikams girdint apie tai suaugusieji nekalbėjo ir vėliau tėvai nepasakojo. Apie tai, kad senelių namuose kurį laiką slapstėsi A. Rudaickaja, o paskui jos gydytoja F. Švabaitė su dukterėčia, sužinojau iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojos Danutės Selčinskajos. S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ F. Švabaitė nemini, kas buvo tarpininkas, rekomendavęs senelių namus, spėju, kad kas nors iš Kauno gydytojų, nes dauguma jų vienas kitą pažinojo, o senelė jau dešimt metų buvo dirbusi Kaune dantų gydytoja (Atsiminimai apie senelius Stasį Matjošaitį ir Juliją Biliūnienę-Matjošaitienę II pasaulinio karo metais / Ingė Lukšaitė. 2023.02.20 // http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19939).

1990 11 16, minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ant namo K. Donelaičio g. 9 atidengta memorialinė lenta su bareljefu „Šiame name 1932–1949 m. gyveno pedagogas, vadovėlių autorius Stasys Matjošaitis-Esmaitis“. Skulptorius – Vladas Žuklys (Pagarba mokyklos veteranui // Kauno tiesa. – 1990, lapkr. 21, p. 4), o 2004 06 18 ant namo K. Donelaičio g. 9 (kieme) atidengta memorialinė lenta su bareljefu „Šiame name 1932–1949 m. gyveno ir kūrė žymus pianistas, kompozitorius, dirigentas, profesorius Balys Dvarionas“ (skulptorius – Algimantas Šlapikas; Kauno m. saviv. administracijos direktoriaus 2004 06 10 įsakymas Nr. A-1413).

Valstybės teatro solistė Jadvyga Vencevičiūtė (vėliau Kutkuvienė). Apie 1930.

Ištrintos žymės

Dar vieni žymūs namo nuomininkai, Valstybės teatro operos solistai, pedagogai Aleksandras Kutkus ir Jadvyga Vencevičiūtė-Kutkuvienė, K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9) gyvenę 1934–1940 m., atminimo lenta nebuvo pagerbti.

Deja, po namo remonto šiuo metu likusi tik atminimo lenta B. Dvarionui, o iš atminimo lentos namo savininkams Matjošaičiams liko tik žymė ant sienos. Liko ir dalis Matjošaičių puoselėto sodelio (bent kol kas), kuriame 1934 m. nuotraukoje užfiksuota graži šeimos akimirka. Nuotraukoje – S. Matjošaitis su žmona Julija, sūnumi Sauliumi ir jų įdukrinta Meile (Julijos ir Jono Biliūnų dukra), būsimąja garsia pedagoge Meile Matjošaityte-Lukšiene.

Tai, kaip naujieji namo savininkai elgiasi su namu, nepaisydami paveldosaugos reikalavimų dėl namo langų, durų, teikia mažai vilčių, kad atminimo lenta Matjošaičiams ant namo sienos sugrįš.