K. Donelaičio gatvės istorijos: Matjošaičių gyvenimo vingiai

Slėgė finansiniai sunkumai

S. Matjošaitis 1936 m. mokestiniame pareiškime apgailestavo, kad visos jo pajamos – tik iš „Spaudos fondo“ už vadovėlius „Sakalėlis“ (1935 m. dar rašė apie „Spaudos fondo“ įsiskolinimus už 1907–1918 m. atliktus darbus), o 1936 08 27 proteste darbo pajamų komisijai minėjo: „Mano darbo pajamos apsiriboja „Spaudos fondo“ išleistų mano paruoštų knygų mokamu honoraru, kurio 1935 m. turėjau gauti už „Sakalėlio“ I d. – 2 514 Lt, II d. – 2 000 Lt, III d. – 3 170 Lt, IV d. – 3 500 Lt, V d. – 1 515 Lt, VI d. – 1 323 Lt, iš viso 14 022 Lt. Iš šios sumos tenka išskaityti saldo 545,13, lieka 13 476,87 Lt. 1935 m. esu gavęs darbo pajamų 15987,13 Lt. 1936 m. mano darbo pajamos sumažėjo, nes šiais metais nespausdina „Sakalėlio“ III laidos, honoraras sumažėjo 3 170 Lt. Šios žinios paimtos iš „Spaudos fondo“ ir dėl jų negali būti abejojama.“ S. Matjošaičio protestas dėl apmokestinamų darbo pajamų sumažinimo iš dalies buvo patenkintas (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 14–15, 23, 40, 41).

J. Janulaitytė–Biliūnienė–Matjošaitienė, paso kortelės nuotrauka. 1934.

1935 01 31 mokestiniame pareiškime prie išlaikomų asmenų S. Matjošaitis įrašė ne tik sūnų Saulių ir dukrą Meilę (Meilę Matjošaitytę-Lukšienę), bet ir savo žmoną Juliją bei pats save (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 2–3).

Mokesčių inspekcijai užkliuvo Stasio išlaikoma žmona, dantų gydytoja, ir 1937 02 12 nutarime dėl S. Matjošaičio mokesčių apskaitos konstatuota: „Mokytojas S. Matjošaitis savo mokestiniame pareiškime įrašė išlaikomą žmoną, kuri vertėsi savarankišku darbu – dantų gydytojos praktika, turėjo pajamų 3 600 Lt. Nubausti pinigine bauda 10 Lt“ (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 61).

Civ. Inž. A. Gordevičius// Lietuvos kooperacijos bankas: [Lietuvos kooperacijos rūmų atidarymo paminėjimui 1924. V. 16]. – Kaunas, 1924, įklij.

Dantų gydytoja, visuomenės ir politikos veikėja Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880 10 01 Malavėnuose, Šiaulių apskr.–1978 10 18 Kaune) Kaune gyveno nuo 1931 m. Nuo 1932 m. ji dirbo ir gyveno K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9). 1936 01 30 mokestiniame pareiškime ji rašė, kad finansinėje ataskaitoje nenurodo anksčiau įsigytų medicinos prietaisų amortizacijos, 1935 m. yra įsigijusi diatermijos aparatą (877 Lt), Solux lemp. (35 Lt), aparatą „smagenims (dantų)“ gydyti (40 Lt), be to, yra išsirašiusi specializuotus žurnalus ir knygas: „Zahnärztliche Rundschau“ (64 Lt), „Diatermijos istorija“ (50 Lt) ir kt. Gydytojos darbą rašė dirbanti daugiau dėl pamėgimo, nes pelno iš to neturinti: ligonių maža teateina, daugiausia iš Ligonių kasos (Matjošaitienė-Biliūnienė Julija, dantų gyd. 1934–1936. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 826, l. 19).

Valstybės teatro solistė Jadvyga Vencevičiūtė (vėliau Kutkuvienė). Apie 1930.

Matjošaičiai iš tikrųjų sunkiai vertėsi. 1937 m. pabaigoje buvo aprašytas ir parduodamas iš varžytinių jų kilnojamasis turtas. S. Matjošaičio-Esmaičio turto aprašymo protokolas: „1937 11 09. Bufetas ąžuolinis (160 Lt), radijo aparatas firmos „Meters“ (190 Lt), stalas gelsvai dažytas ąžuolinis (120 Lt), kėdės ąžuolinės gelsvai dažytos 4 vnt. po 5 Lt (iš viso 20 Lt), sofa su trimis atramomis, išmušta marga medžiaga (140 Lt), spinta gelsvai dažyta su veidrodžiu (140 Lt), elektros liustra (30 Lt), staliukas juodai dažytas dėl radijo (5 Lt), globusas ant medinės kojelės (10 Lt), staliukas gelsvai dažytas (10 Lt), elektros liustra metalinė (15 Lt), knygoms spintelė (6 Lt).“

Apie šio turto pardavimą rašoma ir 1937 12 01 paskelbtose varžytinėse (Matjošaitis-Esmaitis Stasys, literatas. 1935–1938. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 827, l. 70–74).

Kilni siela

Matjošaičiai pasižymėjo ir kaip žydų gelbėtojai: Antrojo pasaulinio karo metais savo name ir ūkyje Apsuonos kaime Kaišiadorių rajone išgelbėjo tris vaikus iš Kauno geto: tai Gita Portnovienė, Fenia Švabaitė ir vėliau žuvusi Ania Rudaickaja; ūkyje kurį laiką buvo slapstomas ir Mironas Ginkas. Už šią veiklą J. Matjošaitienė ir S. Matjošaitis gavo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą (atitinkamai 2002 ir 2023 m.).

Tinklalapyje apie žydus ir jų gelbėtojus Išsigelbėjesvaikas.lt yra pateikti F. Švabaitės atsiminimai, publikuoti dar sovietmečiu išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“, kuriuose ji, be kita ko, liudijo: „[...] Kitai mano seseriai Aniai [Rudaickajai] jau anksčiau pavyko išeiti iš geto ir ji gyveno pas dantų gydytoją J. Biliūnienę-Matjošaitienę. Ten ji išbuvo keletą savaičių ir galėjo gyventi iki karo pabaigos. Bet jai rūpėjo visa mūsų šeima. Ji susisiekė su piliečiu Vanagu, pas kurį buvo mūsų siuvamoji mašina. Sesuo tikėjosi siūdama uždirbti nors truputį pinigų, kad galėtų padėti visai šeimai, nes nebuvo iš ko gyventi. Paprašėme Vanagą, kad mašiną atvežtų pas Serafinienę, ir jis mielai sutiko. Bet kartu su mašina jis atvežė ir gestapininkus. Jie paėmė ir mano seserį, ir Serafinienę. Seserį nužudė. Serafinienė kurį laiką buvo kalėjime, bet vėliau jai pavyko išsigelbėti. Žuvus seseriai, aš persikėliau gyventi pas J. Biliūnienę-Matjošaitienę. Drauge su manimi gyveno ir mano dukterėčia, šešiolikmetė vyresniosios sesers duktė, šiuose namuose mes ir sulaukėme išvadavimo“ (Didvyrių širdys / F. Švabaitė // Ir be ginklo kariai / sudarytoja S. Binkienė. – Vilnius: „Mintis“, 1967, p. 196–199: ištrauka p. 199).

Apie senelius žydų gelbėtojus ir gyvenimą name K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9) žydų gelbėtojų puslapyje Išsigelbėjesvaikas.lt gražiai rašo pedagogės M. Lukšienės dukra Inga Lukšaitė, beje, užsimenanti ir apie Matjošaičių sūnaus Sauliaus likimą: „Iš kaimo, kur tėvai gyveno pusantrų metų, atsikraustėme 1944 m. rudenį į senelių namus Kaune, K. Donelaičio g. 5A (dabar Nr. 9). Seneliai vilniečiai į Kauną persikėlė gyventi 1932–1933 m. 1944-aisiais vėl buvo atidarytas Vilniaus universitetas, kuriame trejus metus (iki 1943 m.) buvo dirbęs mano tėvas Kazimieras Lukša. Jį pakvietė vėl dirbti į Ekonomikos fakultetą, mama Meilė Lukšienė gavo darbą universiteto Filologijos fakultete, kuris veikė Kaune. 1944 m. gruodžio 17 d. gimė Lukšų šeimos trečias vaikas – Giedrė, mama ir trys vaikai likome gyventi pas senelius Kaune, o tėvelis išvažiavo į Vilnių. Prasidėjo pokario gyvenimas. Senelio ilgametis pedagogo ir kultūros veikėjo darbas sovietiniu laikotarpiu buvo nutrauktas, nebebuvo leidžiami jo parengti vadovėliai pradinei mokyklai, jis dar dvejus metus dirbo leidykloje redaktoriumi. Senelė dirbo privačiai dantų gydytoja namie. Aš pas senelius gyvenau iki 1948 m. žiemos, po metų senelis mirė. Bet kai tik susirgdavau ar būdavo atostogos, atsidurdavau pas senelę Kaune.

Seneliai sunkiai išgyveno gimnazisto sūnaus Sauliaus išvykimą į Vakarus 1944 m., jie ilgai nežinojo, ar jis gyvas. [...] Senelis mokytojas mane mokė pradinio mokslo ant savo kelių, kadangi sirgau ir negalėjau eiti į mokyklą. Viso gyvenimo senelio patirtis, jo parengti „Sakalėlio“ vadovėliai, geranoriškumas mokymąsi darė geriausiomis valandomis. Mokiausi greitai. Senelės ryšiai su daugeliu bičiulių, pažįstamų, gimine, jų pasakojimai plačiai vėrė duris į sudėtingą, pavojingą gyvenimą, bet kartu ir ugdė suvokimą, kad aplink daug puikių, draugiškų, geranorių, teisingų ir ryžtingų žmonių. Nuo ankstyvos vaikystės mane lydėjo pasiaukojančių teisingumui ir žmoniškumui pavyzdžiai: namuose suaugusieji gėrėjosi senelės bičiulės Sofijos Čiurlionienės ir mamos draugės Danutės Čiurlionytės-Zubovienės šeima, kuri karo metais slėpė ir ieškojo galinčių paslėpti žydus, pokariu ėmėsi globoti ir leisti į mokslus vieną iš vadinamųjų vilko vaikų, priėmė į savo namus grįžusius iš Sibiro tremties. Maniškiai labai gerbė mamos draugės Giedrės Žmuidzinavičiūtės-Gučienės šeimą, kuri globojo ir leido į mokslus iš Sibiro parbėgusius giminaičius našlaičius vaikus. Vaikystėje klausydamasi suaugusiųjų pokalbių girdėjau, kaip jie domėjosi išgelbėtų vaikų gyvenimu, džiaugėsi jų pasiekimais. Seneliai ir jų bičiuliai dalijosi žiniomis, kaip gyvena Petrauskų išgelbėta nuo holokausto Danutė Pomerancaitė (po kelerių metų pradėjome su ja mokytis toje pačioje Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje, ji tapo puikia smuikininke), apie Rūtos Pomerancaitės-Gorinienės likimą (su ja baigiau Vilniaus S. Nėries mokyklą vienoje klasėje), S. Čiurlionienės šeimoje išgelbėtos talentingos pianistės Esteros Elinaitės mama Dveira (Busia) Elinienė buvo mano fortepijono mokytoja Vilniuje, o kai Esia turėjo laiko (ji labai daug grodavo), retkarčiais kartu pažaisdavome.

Lankiau beveik visus Vilniuje vykusius D. Pomerancaitės ir E. Elinaitės koncertus. Nežinojau, kad senelių namuose Kaune, K. Donelaičio g. 5A, karo metais, kai jų ūkyje Apsuonoje gyveno M. Ginkas ir G. Portnovienė, slėpėsi trys žydės pabėgėlės iš geto. Vaikams girdint apie tai suaugusieji nekalbėjo ir vėliau tėvai nepasakojo. Apie tai, kad senelių namuose kurį laiką slapstėsi A. Rudaickaja, o paskui jos gydytoja F. Švabaitė su dukterėčia, sužinojau iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojos Danutės Selčinskajos. S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ F. Švabaitė nemini, kas buvo tarpininkas, rekomendavęs senelių namus, spėju, kad kas nors iš Kauno gydytojų, nes dauguma jų vienas kitą pažinojo, o senelė jau dešimt metų buvo dirbusi Kaune dantų gydytoja (Atsiminimai apie senelius Stasį Matjošaitį ir Juliją Biliūnienę-Matjošaitienę II pasaulinio karo metais / Ingė Lukšaitė. 2023.02.20 // http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=19939).

Valstybės teatro operos solistas Aleksandras Kutkus prie namo K. Donelaičio g. 5 (dabar K. Donelaičio g. 7). A. Kutkus su žmona 1934–1940 m. gyveno kieme už šio namo, K. Donelaičio g. 5 a (Nr. 9, Matjošaičių name). 1934 03 15.

1990 11 16, minint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų, ant namo K. Donelaičio g. 9 atidengta memorialinė lenta su bareljefu „Šiame name 1932–1949 m. gyveno pedagogas, vadovėlių autorius Stasys Matjošaitis-Esmaitis“. Skulptorius – Vladas Žuklys (Pagarba mokyklos veteranui // Kauno tiesa. – 1990, lapkr. 21, p. 4), o 2004 06 18 ant namo K. Donelaičio g. 9 (kieme) atidengta memorialinė lenta su bareljefu „Šiame name 1932–1949 m. gyveno ir kūrė žymus pianistas, kompozitorius, dirigentas, profesorius Balys Dvarionas“ (skulptorius – Algimantas Šlapikas; Kauno m. saviv. administracijos direktoriaus 2004 06 10 įsakymas Nr. A-1413).

Ištrintos žymės

Dar vieni žymūs namo nuomininkai, Valstybės teatro operos solistai, pedagogai Aleksandras Kutkus ir Jadvyga Vencevičiūtė-Kutkuvienė, K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9) gyvenę 1934–1940 m., atminimo lenta nebuvo pagerbti.

Deja, po namo remonto šiuo metu likusi tik atminimo lenta B. Dvarionui, o iš atminimo lentos namo savininkams Matjošaičiams liko tik žymė ant sienos. Liko ir dalis Matjošaičių puoselėto sodelio (bent kol kas), kuriame 1934 m. nuotraukoje užfiksuota graži šeimos akimirka. Nuotraukoje – S. Matjošaitis su žmona Julija, sūnumi Sauliumi ir jų įdukrinta Meile (Julijos ir Jono Biliūnų dukra), būsimąja garsia pedagoge Meile Matjošaityte-Lukšiene.

Tai, kaip naujieji namo savininkai elgiasi su namu, nepaisydami paveldosaugos reikalavimų dėl namo langų, durų, teikia mažai vilčių, kad atminimo lenta Matjošaičiams ant namo sienos sugrįš.