Kauno Ąžuolyno bibliotekoje pristatytas performansas, sukurtas kartu su idėjos bendraautore Karolina Latvyte-Bibiano, tam tikra prasme gali būti suprantamas kaip neverbalinės psichoedukacijos (2) forma ir erdvė, kurioje nuo traumos nukentėjusių žmonių išgyvenimai yra atpažįstami ir patvirtinami kaip prasmingos reakcijos į patirtą žalą.
Kūrinyje kūno kalba analizuojama, kokią įtaką daro vaikystėje patirtas smurtas, kaip veikia kūne užsilikusi atmintis, keliamas klausimas, kaip žmogų paveikia kaltės ir gėdos jausmai, kylantys dėl situacijos, kurios suvaldyti nebuvo įmanoma.
Toksiškas vyriškumas
Deklaruojamas performanso konfliktas yra stiprumą ir kontrolę nuolat išlaikančio tradicinio vyro portreto susidūrimas su jam prieštaraujančiais potrauminiais išgyvenimais, pasižyminčiais bejėgiškumu ir baime.
Iš šio susidūrimo kyla komplikuotas santykis tarp to, ką vyrui galima leisti patirti, ir to, kas atsitinka, kai kūnas tarsi išduoda, priversdamas išlipti iš tradicinio vyriškumo rėmų. Šią dilemą choreografas ir atlikėjas A. C. Bibiano kildina iš savo asmeninės patirties, kartu nepaversdamas performanso biografiniu pasakojimu.
Kūrinio eskizas pristatytas gruodį per psichikos sveikatos menų festivalį „Ryšiai“, o paskui vyko viešas pokalbis apie vyrų psichikos sveikatą. Tačiau pačiame kūrinyje santykis su toksišku vyriškumu (3) akivaizdžiai nedominuoja. Išlieka į vyriškumą nurodantys ženklai: kaip didžiąją dalimi apnuogintas šokėjo kūnas, kurį dengia subtiliai žvilgantys tamsiai mėlyni Mortos Nakaitės-Digimės kurti šortai ar retkarčiais agresyvūs, fizine jėga pulsuojantys judesiai.
Tačiau šia tema kūrėjas kalba atvirai. Tai, kad trauminės patirtys pateikimos universaliai, yra veikiau kūrinio stiprybė, įrodanti, kad meninėmis priemonėmis tikslingai užčiuoptas bendras traumos veikimo modelis.
Kūnas, kuris atsimena
Šokis prasideda atlikėjui esant ant žemės. Didelė dalis pasirodymo – tai jo pastangos atsistoti visu kūnu. Galva dažniausiai lieka žemiau, akis dengia plaukai, kojos ir rankos susipina. Judesio figūros kūrybiškai žymi susivaržymą, dengimą, nuolankumą, – tai, kas padeda išgyventi susidūrus su stipresne grėsme. Tačiau iš šių pozų – potencialiai apsaugančių, padedančių pasislėpti, nelengva atsistoti į vertikalią, autonomiją ir stabilumą simbolizuojančią poziciją.
Tuo pat metu stovėjimas yra ir pažeidžiama pozicija, nes kūnas yra labiau atviras, mažiau apsaugotas, susiduriama su stipresne gravitacijos jėga. Konfliktas kyla tarp kažkada išmokto, išgyventi padėjusio veikimo modelio ir noro iš jo pajudėti į kitą etapą. Tai išreiškiama per neįprastą judesių seką, demonstruojant atpažįstamas pastangas atsistoti, pvz., sukryžiuota koja ir ranka, kuri stojantis atlieka antrosios atramos funkciją.
Užsitęsus mėginimui atsistoti, atsiskleidžia paradoksas – išmokta nuolankumo pozicija, kuri dažnai traktuojama kaip silpnybės parodymas, reikalauja daug fizinių pastangų, kurios akivaizdžiai matomos, kai bandant išsilaisvinti nevalingai suspazmuoja raumenys. Trauma vaizduojama kaip išmoktas kūniškas veikimo būdas, nepaisantis dabartinių siekių.
Artumas leidžia tikslingai išnaudoti vieną paveikiausių performanso žanro savybių – fizinio kūno buvimą, kuris savaime stipriai veikia matant kvėpavimą, prakaito lašus, raumenų veikimą.
Tarp stebėjimo ir dalyvavimo
Sprendimas žiūrovus susodinti stačiakampio forma arti matomo gyvo kūno sustiprina vaizduojamo vargo įspūdį. Žiūrovams leidžiama priartėti prie kito žmogaus kančios patirties, tačiau jų choreografinis pateikimas išlaiko saugų atstumą.
Kartais atlikėjas priartėja prie vieno ar kito žiūrovo, sugriaudamas tradicinį saugų atstumą, kuris priverčia stebintįjį suabejoti: ar aš nesutrukdysiu šokėjui, o gal jis netyčia trenks man? Taip kuriama metafora, kad vieno žmogaus kančia neišlieka izoliuota, ji paveikia aplinkinius, kurie taip pat turi galimybę ją paveikti.
Artumas leidžia tikslingai išnaudoti vieną paveikiausių performanso žanro savybių – fizinio kūno buvimą, kuris savaime stipriai veikia matant kvėpavimą, prakaito lašus, raumenų veikimą.
Kūrinio atmosfera
Kūrinio aiški struktūra. Ją kuria ne tik be šokis, bet ir muzika (kompozitorius Dominykas Digimas) ir šviesa (šviesų dailininkas Renaldas Bartulis). Abu elementai kūrinio eigoje žymi perėjimą iš grėsmės į saugumą.
Iš pradžių girdimi vien žemi dažniai – jie kuria grėsmės pojūtį. Didžiąją kūrinio dalį jie sąveikauja kartu su simbolizuojančiais saugumą ar bent neutralumą. Taip tarsi sakoma: nors realus pavojus ir praėjęs, jo padariniai vis dar gyvi.
Panašų efektą kuria ir šalta šviesa, iš prieblandos virstanti aiškiai matoma, išlaikant sterilų, žmogui nerimą keliantį apšvietimą.
Retkarčiais girdimas įrašytas šokėjo skaičiavimas gali būti interpretuojamas kaip bandymas nusiraminti, ieškoti tvarkos, stabilumo, susitelkti į esamą momentą. Skaičiavimą galima suprasti ir kaip išmoktų taisyklių ir lūkesčių simbolį. Panašiai kaip kariuomenėje, kur skaičiavimas padeda kūnui prisitaikyti prie bendros disciplinos ir ritmo, kartu slopinant individualumą.
Šokėjo hiperventiliacijos (4) metu šviesa ima nežymiai mirgėti, taip nevalingai žiūrovui sukeldama įtampą, vargindama akis. Šis nuovargis fiziškai sugretina auditorijos patirtį su stebimu performansu. Taip šviesa ir garsas sustiprina ar suteikia choreografijai papildomų reikšmių.
Kelias į gijimą
Kūrinio atomazga – save apglėbęs šokėjas atsistoja. Tai vidinio saugumo, ramsčio, priėmimo atradimas. Intensyvumas virsta ramybe – šokėjas atsikelia, eina, ima sklisti šilta šviesa, užgroja rami, kiek pakili muzika. Žiūrovui suteikiama laiko nusiraminti. Šioje dalyje galima pajusti nedidelį disonansą tarp muzikos ir kuriamos būsenos. Nors muzika tiko tematiškai, ji buvo šiek tiek labiau aktyvinanti nei lėtais judesiais šokėjo kuriama sąmoningo buvimo būsena. Tai kiek trukdė visavertiškai į ją įsijausti.
Šokėjui atsisėdus tarp žiūrovų, įvyksta stipriausias performanso momentas – dingsta skirtis tarp atlikėjo ir žiūrinčiojo. Scenoje nevykstant veiksmui, žiūrovai yra priversti žiūrėti vienas į kitą, atpažinti kitų žmogiškumą, išbūti momente. Trauma ir jos padariniai tampa klausimu apie tai, kaip mes kuriame ryšį, matome vieni kitus ir kaip bendruomenė prisiimame atsakomybę.
Tačiau atlikėjas išlieka kitoks – jį išskiria kostiumas ir plaukais uždengtos akys. Taip tarsi nurodoma, kad traumą patyręs žmogus nėra toks, koks galėtų būti, jei ne skausminga patirtis. Vis dėlto galima sušvelninti jos padarinius, išmokti gyventi su jos pėdsakais ir būti visuomenės dalimi, priėmus savo teisę egzistuoti tokia savęs versija, kuri, nekeldama grėsmės kitiems, jaučiasi saugi, nors ir neatitinkanti stereotipų.
Performansas „man niekada nepriklausiusi kaltė“ nesibaigia pompastiniu triumfu, kuris visiškai ištrina patirtą žalą. Veikiau siūlo nuosaikesnį sprendimą – išmokti priimti trauminę patirtį ir jos padarinius, perdaryti kažkada apsaugojusius veikimo modelius, gebėti visavertiškai gyventi tvarkantis su jos paliktais pėdsakais, ieškant autentiško būvio.
Stebėdami performansą traumą išgyvenę žmonės gali pajusti, kad jų patirtas skausmas ir sunkios pastangos neleisti praeičiai varžyti dabarties yra tikros ir suprastos. Visiems kitiems lieka klausimas, kaip būti šalia kito žmogaus patirties, jos nesumenkinant ir priimant jo galimybę būti savimi, paneigti primestus stereotipus, kurie ribotų jų saugų būvimą su savimi ir kitais.
1 – Informacija pateikta nespecialistams apie psichikos sveikatos sutrikimą ar sveikatos būklę, turinčią psichologinį poveikį.
2 – Žalingas ir ribojantis socialinis elgesys ir požiūris, tradiciškai siejami su vyriškumu.
3 – Neįprastai dažnas ir gilus kvėpavimas, dažniausiai dėl nerimo ar emocinio streso.
4 – Žalingas ir ribojantis socialinis elgesys ir požiūris, tradiciškai siejami su vyriškumu.
Naujausi komentarai