– Didžioji dalis Jūsų mokslinių tyrimų sukasi apie prekariškumą – nesaugų, nestabilų gyvenimą. Kas paskatino susidomėti būtent šia tema?
– Šia tema susidomėjau todėl, kad ji buvo labai artima kasdieniam gyvenimui. Mano pačios profesinis kelias vis dažniau skaidėsi į projektus, laikinas veiklas, laukimą, ar bus gautas finansavimas, ar pradėtas darbas galės būti tęsiamas. Kartu mačiau draugus ir kitus žmones aplink save, kurie nuolat skuba, nieko nespėja, įvairiomis veiklomis perpildo ne tik savo darbo dienas, bet ir savaitgalius, patenka į tuos produktyvumo, greičio ir konkurencijos spąstus ir drauge tempia savo vaikus. Pastebėjau, kad daug kas gyvena pavargę, įsitempę, nerimauja dėl darbo, pajamų ar ateities. Norėjosi suprasti, kas gi mums nutiko.
Prekariškumo sąvoka tam pasirodė tinkama, nes ji labai talpi ir leidžia pamatyti, kaip pažeidžiamumas migruoja tarp skirtingų gyvenimo sričių. Kai žmogus nežino, kiek ilgai turės darbą, kokios bus jo pajamos ar kur teks dirbti po pusmečio, darosi sunkiau planuoti, kur gyventi, ar kurti šeimą, kaip derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, kiek laiko skirti artimiesiems. Net paprastas peršalimas tokiomis aplinkybėmis gali tapti problema, nes ne visi gali sau leisti iškristi iš darbo.
Todėl prekariškumas ilgainiui tampa ne vien darbo ar net gyvenimo būdo ypatumu, bet ir platesne egzistencine būsena. Jis pamažu persikelia į kitas sritis, į jas įneša daugiau nepastovumo, nestabilumo ir paviršutiniškumo. Man labai taikliai šią būseną nusako urbanistinio bastūno samprata. Toks žmogus yra po truputį visur, bet beveik niekur iki galo. Jis nuolat juda tarp daugybės darbų, projektų, vietų, žmonių ir tarsi išskaido savo dėmesį į tarpusavyje nebesusijungiančias šukes, todėl jam darosi sunkiau kur nors įsitvirtinti, kurti ilgalaikius ryšius ar tiesiog jausti, kad kur nors iš tiesų priklauso. Nebelieka vientiso gyvenimo paveikslo, tik pabiri jo fragmentai.
Man įdomi ir kita prekariškumo pusė. Šiuolaikinėje visuomenėje labai mėgstame privatizuoti sėkmę ir nesėkmę. Jei žmogui sekasi, manome, kad jis buvo gabus, darbštus ir labai stengėsi. Jei nesiseka, neretai galvojame, kad pats ko nors nepadarė. Tačiau žvelgdamas į žmonių gyvenimo istorijas greitai pamatai, kiek daug lemia šeima, sveikata, pažintys, paveldėjimas, gyvenamoji vieta, aplinkybės ir net paprasčiausias atsitiktinumas. Manau, kad ši tema leidžia mažiau moralizuoti ir daugiau suprasti – ne viską nurašyti charakteriui, pasirinkimams ar gebėjimui susitvarkyti gyvenimą, nes neretai sunkumų priežastis – ne pats žmogus, o sąlygos, kurios jam susiklosto ar į kurias visuomenė jį stumteli.
– Dirbate ir akademinėje, ir kultūros srityje. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Pirmiausia pradėjau dirbti bibliotekose, o akademinė veikla atsirado kiek vėliau. To specialiai neplanavau, veikiau tai buvo atsitiktinumas. Pradėjau dirbti projekte „Bibliotekos pažangai 2“, kuris labai praplėtė akiratį. Atsirado daug naujų pažinčių, pamačiau bibliotekas gerokai plačiau nei iki tol ir apskritai kitaip pradėjau žiūrėti į kultūros institucijų vaidmenį visuomenėje. Kai projektas baigėsi, pajutau, kad norisi daugiau gylio ir geriau suprasti procesus, kurie vyksta aplink. Tada ir įstojau į doktorantūrą.
Dabar šios dvi sritys labai susipynusios ir man sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Galbūt svarbu paminėti, kad į kultūrą pirmiausia žiūriu sociologiškai. Kultūra man – ne vien institucijos, renginiai ar projektų administravimas, bet ir reikšmės, simboliai, santykiai, atmintis, tapatybės puoselėjimo galimybės ir būdai, kuriais žmonės supranta save ir pasaulį. Biblioteka šiuo požiūriu yra labai įdomi vieta, nes joje visa tai galima stebėti gyvai, o universitetas suteikia įrankių ir žinių, padedančių tuos stebėjimus susisteminti.
Tiesa, šiuo metu akademinėje veikloje esu padariusi pauzę. Laukiu vieno projekto finansavimo rezultatų. Jei pasisektų, grįžčiau prie mokslinių tyrimų, o jei ne, teks ieškoti kitų būdų toliau gilintis į mane dominančias temas. Tai, beje, labai gerai parodo, kaip prekariškumas veikia praktiškai – tokie projektiniai darbai neretai žmones įstumia į nežinomybę ir nestabilumą.
– Kaip gimė idėja įkurti pokalbių klubą „Pasibalbatuokim“? Iš kur kilo klubo pavadinimas?
– Po paskaitų universitete ar bibliotekoje žmonės kartais prieidavo ir sakydavo, kad sociologinė gyvenimo analizė ir refleksija jiems yra beveik kaip terapija. Ji, žinoma, problemų neišsprendžia, bet padeda jas pamatyti kitaip. Kaip minėjau, ji padeda suprasti, kad ne viskas, ką išgyvename, yra tik mūsų asmeninė nesėkmė ar sėkmė. Individualios patirtys neretai slepia gerokai platesnius socialinius procesus. Tad vien tai supratus kartais pasidaro šiek tiek lengviau.
Tuomet pagalvojau, kad biblioteka labai tinka pokalbiams apie tai, kas rūpi žmonėms. Norėjosi erdvės, kur socialinį gyvenimą ne vien aiškintume vadinamuoju žinovų požiūriu, bet ir apie jį kalbėtumės vieni su kitais. Nuo pat pradžių įsivaizdavau paprastą, neformalų pokalbį, panašų į kaimynų bendravimą mažame Italijos miestelyje, kai vakare žmonės išsineša kėdutes į lauką ir šnekučiuojasi apie maistą, politiką ar kartų skirtumus.
Iš šio itališkos kasdienybės vaizdinio turbūt ir kilo pavadinimo idėja. Nenorėjau nieko iškilmingo. Ieškojau pavadinimo, kuris informuotų žmones, kad čia galima kalbėtis laisvai, juoktis, nesutikti, mandagiai ginčytis, dalytis asmeniška patirtimi. Mūsų temos kartais būna gana sudėtingos, tačiau pats formatas leidžia prie jų prieiti labai paprastai. Todėl ir atsirado toks nelabai įpareigojantis ir atpalaiduojantis pavadinimas „Pasibalbatuokim“.
– Kaip pasirenkate temas, kurias norite aptarti pokalbių klube?
– Vienos temos kyla iš mano pačios interesų ir klausimų, kurie tuo metu rūpi, kitas pasiūlo kviečiami svečiai, dar kitas – patys klubo dalyviai. Plano, apie ką norėtume kalbėtis, neturime, todėl galime gana laisvai reaguoti ir į tai, kas tuo metu vyksta aplinkui ar kas konkrečiu momentu domina. Dėl to temų spektras gana platus. Esame kalbėję apie nerimą ir perfekcionizmą, vaikystę ir tėvystę, lyčių stereotipus, klimato kaitą, neuroįvairovę, gėdą, mokyklą, religiją ir dvasingumą, savivaldą, technologijų poveikį mūsų gyvenimui, vyrosferą. Temos labai skirtingos, bet visas jas vienaip ar kitaip sieja klausimas – kas gi vyksta su mūsų visuomene?
Apie religiją klube „Pasibalbatuokim“ iš pradžių kalbėti nelabai norėjau, nes tai nėra mano domėjimosi sritis. Be to, pati tema atrodė sudėtinga ir poliarizuojanti. Tačiau diskusija išėjo labai gera. Tokios mažiau ištyrinėtos ar apmąstytos temos turi ir savotišką pranašumą. Į jas galima pasinerti turint mažiau išankstinių atsakymų, todėl ir atradimo galimybės tampa platesnės.
Prie klubo dinamikos labai daug prisideda visi svečiai, kurie ateina pasidalyti savo žiniomis ir patirtimis. Už tai jiems jaučiuosi labai dėkinga. Man svarbu, kad susitikimai neapsiribotų vien pasikalbėjimu. Norisi, kad temos keltų klausimų, žadintų smalsumą ir mokytų mus ne tik išsakyti savo poziciją, bet ir išgirsti kitą žmogų, mokytis kantrybės ir pakantumo. Turbūt čia ir yra didžiausia šio klubo prasmė.
– Ar yra susitikimas, kuris Jums ypač įsiminė?
– Vieną susitikimą išskirti būtų sunku, nes beveik visi įsimena dėl skirtingų priežasčių. Vieni – dėl asmeniškai rūpimos temos, kiti – dėl pokalbio gylio, dar kiti – dėl emocijų, kurios kyla šnekučiuojantis. Mėgstu sakyti, kad kiekvienas susitikimas truputį primena mažą socialinį eksperimentą. Galiu pasiruošti klausimus, medžiagą, pakviesti svečią, bet niekada nežinau, kas įvyks, kai viename kambaryje susės labai skirtingi žmonės. Pokalbis gali pasisukti visai kita kryptimi, nei planuoju ir viliuosi.
Todėl po susitikimų dažniau lieka ne viena konkreti mintis, o jausmas. Kartais tai smalsumas ir atradimo džiaugsmas. Kartais – supratimas, kad būti kartu su labai skirtingai galvojančiais žmonėmis nėra paprasta. Tačiau būtent tai ir atrodo prasmingiausia. Juk susikalbėjimas nereiškia, kad visi turime pradėti galvoti vienodai ir sakyti tuos pačius dalykus. Man atrodo, kad kur kas svarbiau yra išmokti nepritarimą ar kitokią nuomonę priimti kaip normalią bendro gyvenimo dalį, nes tik taip mes galime sugyventi.
– Be „Pasibalbatuokim“, dar rašote tekstus Ąžuolyno bibliotekos svetainės rubrikoje „Sociologijos skrynelė“. Kas šias veiklas sieja?
– Temos neretai sutampa, nes ir vienur, ir kitur jos kyla iš to, kas tuo metu domina. Kitaip tariant, nesistengiu per prievartą ieškoti temų vien tam, kad būtų apie ką rašyti ar apie kalbėti. Jei klausimas visiškai nejaudina, man sunku į jį gilintis.
Šias dvi veiklas sieja panašūs klausimai, tačiau jų pobūdis labai skirtingas. „Sociologijos skrynelė“ reikalauja analizės, susikaupimo, tylos, skaitymo, mąstymo ir laiko pabūti su savo mintimis. Dėl to rašymas man yra gana individuali ir net vieniša veikla. Klube „Pasibalbatuokim“, priešingai, viskas vyksta bendraujant su kitais žmonėmis. Čia reikia mokėti klausytis, stebėti, pajusti grupę, būti jautriai kitiems, bet kartu neprarasti ir tam tikro tvirtumo, nes pokalbiai ne visada būna patogūs ar nuspėjami.
– Kai kurias „Sociologijos skrynelės“ publikacijas rašote kaip analizes, o kai kurias – kaip apsakymus ar pasakas. Nuo ko priklauso, kaip rašysite konkretų tekstą?
– Dažniausiai pasikliauju intuicija ir tuo, kaip tuo metu jaučiu pačią temą. Analizė man padeda susidėlioti mintis ir bent šiek tiek apsitvarkyti mūsų pasaulio chaose. Tiesa, rašydama analitinį tekstą turiu nuolat tikrinti, ar teisingai interpretuoju, ar pakanka argumentų, ar ko nors nesupaprastinu. Kūrybinis tekstas suteikia daugiau laisvės. Jame galiu sau leisti nežinoti atsakymo, nereikia kiekvienos minties pagrįsti faktais, argumentais ar nuorodomis į šaltinius. Galiu sukurti situaciją, veikėją, vaizdą ir per juos kalbėti apie tai, kas rūpi. Beje, dabar pati pastebėjau, kad nuo sociologijos nelabai pavyksta pabėgti. Ji atsiranda ir kūrybiniuose tekstuose, tik jau kitu pavidalu. Pvz., apsakyme „Bandelės“ rašiau apie nerimą, vienatvę ir šiuolaikinio gyvenimo nesaugumą, „Vario saloje“ – apie nelaisvę, nykimą ir destrukciją, „Basoje mergaitėje“ – apie laiką ir jo tėkmę, o „Marukas šypsosi ir jam labai karšta“ yra apie vienatvę, priklausymą ir ryšį su kitais.
Ir analitinis, ir kūrybinis rašymas padeda pasiekti panašų rezultatą, geriau susivokti sudėtingoje kasdienybėje ir savo pačios mintyse. Tik vienu atveju tam labiau pasitelkiu stebėjimą ir analizę, kitu – vaizduotę.
– Kokia tema, apie kurią jau rašėte ar kalbėjote, Jums pačiai atrodo aktualiausia šiandien? Ar yra opių temų, kurias norėtumėte tyrinėti arba aptarti ateityje?
– Pradėjome nuo prekariškumo, tad juo turbūt ir pabaigsiu. Man atrodo, kad tiek politiniame, tiek viešajame lauke vis dar per mažai kalbame apie tai, kaip keičiasi mūsų užimtumas ir kaip tai atsiliepia kitoms gyvenimo sritims. Juk užimtumo sąlygos persmelkia visą gyvenimą. Kai darbas tampa nestabilus ir nenuspėjamas, o žmogus nežino, kas bus po mėnesio ar pusmečio, toks neapibrėžtumas ilgainiui persikelia ir į kasdienybę ar net vidinę būseną.
Dabar prie šio neapibrėžtumo prisideda ir dirbtinio intelekto plėtra. Tačiau noriu pabrėžti, kad darbo rinkos ir technologiniai pokyčiai – ne kokia nors stichinė jėga, prie kurios mums belieka prisitaikyti. Juos kuria žmonės, organizacijos, verslas ir politikai, todėl mes galime spręsti, kaip visa tai turėtų veikti, ką reikėtų labiau kontroliuoti, ką keisti, o ką palikti. Šiuos procesus svarbu ne vien stebėti ir suprasti, bet ir sąmoningai formuoti. Priešingu atveju labai lengva politiką paversti nuolatiniu jau atsiradusių problemų lopymu, o visuomenę palikti chroniško prisitaikymo būsenos, kai vis bandome vytis pokyčius, užuot sprendę, kokių pokyčių apskritai norime.
Čia, man atrodo, atsiranda pats svarbiausias klausimas – kokią visuomenę norime kurti ir kiek joje paliekame galimybių žmogui jaustis saugiam, reikalingam ir galinčiam prasmingai dalyvauti bendrame gyvenime? Norėtųsi, kad įvairaus amžiaus žmonės, ypač jaunimas, jaustų ne vien pareigą prisitaikyti prie esamos tvarkos, bet ir tikėtų, kad ją galima keisti. Kad galime kurti žmonėms, gyvūnams ir gamtai draugiškesnę sistemą, mažiau alinti save ir kitus, labiau tausoti tai, ką turime. Juk kai didelė visuomenės dalis tokio tikėjimo nebeturi ir nebegali viltingai žiūrėti į tai, kas laukia priešakyje, tai jau nėra vien atskirų žmonių problema, o gana rimtas ženklas, kad kažkur stiprokai susimovėme.
Naujausi komentarai