Filmo vertos K. Donelaičio gatvės medinuko istorijos

Šių medinukų istorinei apžvalgai „Archimedės“ autoriai taip pat pasinaudojo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės monografija „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“, kurios skyrelyje „Mediniai miesto namai“ aprašytas ir K. Donelaičio gatvės pradžios medinukų kompleksas – K. Donelaičio g. 1, 1A, 5, 7, 11 („Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 151–152).

Apie šiuos medinukus išsamius straipsnius laikraštyje „Kauno diena“ ir savo tinklaraštyje yra paskelbusi dr. Marija Oniščik (Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centro medinukų likimas (IV) / Marija Oniščik // Kauno diena: Santaka. – 2020, kov. 27, p. 6–7 ir kt.; Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centro medinukų likimas // https://marijosblogas.blogspot.com/2020/01/kaunas-nykstantis-ir-isnykes-centro.html).

Apie medinuko, esančio K. Donelaičio g. 5, likimą, jo savininkus taip pat rašė „Kauno diena“, kalbinusi namo savininkę, Rudolfo Markerio proanūkę, Prano Hiksos dukrą Jūratę Veiverienę (Prikelti namą antram gyvenimui / Vaida Milkova // Kauno diena. – 2009, birž. 27, p. 38).

Visi K. Donelaičio gatvės pradžios medinukai verti išsamios istorinės apžvalgos ir ji daugiau ar mažiau jau pateikta kitų autorių publikacijose, bet iš medinukų komplekso kaip atskirą objektą norėčiau išskirti medinį vieno aukšto namą K. Donelaičio g. 1 / Vytauto prospekto kampas, sovietmečiu įtrauktą į vietinės reikšmės paminklų sąrašą, motyvuojant tuo, kad jame 1925–1965 m. gyveno ir dirbo gydytojas Vladas Kairiūkštis (Namas, u. k. 16945, IV1189, K. Donelaičio g. 1, Kaunas, Kauno m. sav., į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašytas 1993 m. kaip vietinės reikšmės istorijos paminklas).

Kaimynystė

Kaip dažniausiai būna, geriausia apsauga pastatui – patys namo savininkai, jei jie nori išsaugoti vietos, kurioje gyvena, atmintį. K. Donelaičio g. 1 aplinkai dėl atminties išsaugojimo tikrai pasisekė. Šis objektas išskirtinis ir dėl jo savininkų tarpusavio sąsajų iki šių dienų, ir dėl teigiamo pavyzdžio, kaip šis medinukas tvarkomas, prižiūrimas.

Tiesa, panaši istorija galėjo būti su jau minėtu J. Veiverienės prižiūrimu, 1896 m. pagal Vladimiro Serocinskio projektą statytu namu K. Donelaičio g. 5.

Vilniuje gyvenusios J. Veiverienės iniciatyva namas 2009 m. pradėtas tvarkyti, o 2012 m. ant jo atidengta atminimo lenta (Įamžino lakūną ir autolenktynininką / Danutė Marcinkevičienė // XXI amžius. – 2012, geg. 4, p. 7) jo viename bute nuo 1955 m. gyvenusiems lakūnui P. Hiksai ir jo žmonai pedagogei Irenai Salominaitei-Hiksienei (atminimo lentos autorius Balys Gudas).

Inž. Br. Garšva. Prekybos vyr. referentas: [gyveno mediniame name sklypo K. Donelaičio g. 1 kieme]

Ją atidengiant dalyvavo visos keturios Hiksų dukros: Ina Taletienė (gim. 1934), Danutė Vaitiekūnienė (gim. 1937), Rita Šniukienė (gim. 1944) ir Jūratė Veiverienė (gim. 1946). Deja, šį žurnalistės Vaidos Milkovos straipsnyje „Prikelti namą antram gyvenimui“ aprašytą namą (jo didesnę dalį) buvusių savininkų Markerių ir Solominų palikuonys atgavo tik 2009 m.

Verta pastebėti, kad R. Markerio duktė Aleksandra ištekėjo už Bronislavo Solomino – nekilnojamasis turtas K. Donelaičio g. 3, K. Donelaičio g. 5 buvo valdomas abiejų šių giminių. I. Solominaitei 1932 m. gegužės 14 d. ištekėjus už P. Hiksos, Solominai susisiejo ir su Hiksais. Po vestuvių pora gyveno penkių kambarių bute Šančiuose, fabriko „Metalas“ teritorijoje, šalia J. Vailokaičio vilos. Jį bendrovė „Metalas“ buvo suteikusi P. Hiksai.

Tad 5-uoju numeriu pažymėtą namą bandyta tvarkyti nuo 2009 m. – tada J. Veiverienė pasidalijo savo ir tėvų jautriais prisiminimais apie šią vietą. Ar namas tapo geru medinukų tvarkybos pavyzdžiu, galėtų pasakyti paveldosaugininkai, įvertinę dabartinę pastato būklę. Išoriškai namas nedaug tepakito, išsaugoti metaliniai stogeliai su ažūriniais trikampiais skydais ir konsolėmis, dvivėrės įsprūdinės durys ir langinių puošyba, viduje išsaugotos baltų koklių krosnys. Tačiau namo išorės vertingieji elementai taip ir nebuvo prikelti antram gyvenimui. Pasak M. Oniščik, namo restauravimo darbai sekėsi sunkiai ir jis liko apleistas, tarsi smengantis į žemę.

L. Dambrauskas savo namuose K. Donelaičio g. 1. 1997 02 11.

1977 m. buvo nugriautas medinis namas, buvęs kieme už namo K. Donelaičio g. 5, kuriame po 1928 m. rekonstrukcijos, dešimt kambarių padalijus į du butus, gyveno Markerių ir Solominų šeimos. Nors jau 1925 m. pagal Stanislovo Mako projektą jie buvo pasistatę gražų mūrinį namą (dabar K. Donelaičio g. 3), jį buvo išnuomoję. Namo ir sandėlio kieme nugriovimas, galbūt, buvo skausmingas Markerių ir Solominų palikuonims, bet architektūriniu požiūriu buvo išvalyta erdvė nuo menkaverčių pastatų (Kaunas nykstantis ir išnykęs: Centro medinukų likimas / Marija Oniščik // https://marijosblogas.blogspot.com/2020/01/kaunas-nykstantis-ir-isnykes-centro.html).

Pritaikytas gydytojo darbui

„Archimedėje“ rašoma, kad namas K. Donelaičio g. 1 pastatytas 1878 m., jo savininkas tada buvo valdininkas, valstybės patarėjas Berliakovas. Jam nuo 1894 m. priklausė didelė valda K. Donelaičio (anuomet Proviantskaja) gatvės ir Vytauto (anuomet Michailovskaja) prospekto kampe su šešiais mediniais namais ir dideliu sodu. Kai kurie iš tų namų, esančių sklypo gilumoje, buvo statyti apie 1860 m. 1894-aisiais Berliakovui leista prie kampinio namo pristatyti priestatą (KRVA, f. I–61, ap. 2, b. 6087, l. 1).

Dambrauskų šeima: centre A. Dambrauskienė ir jos vaikai: sūnūs Saulius, Vidas, Giedrius ir dukra Dalia

Vėliau šis namas ir visas sklypas priklausė Rudolfui ir Michalinai Markeriams, kurie dabar daugiau žinomi kaip gretimų K. Donelaičio g. 1 valdų savininkai. Pirklys R. Markeris, išsilavinimą įgijęs matininkų mokykloje, XX a. pradžioje buvo miesto dūmos narys.

Dalį valdos su kraštiniu namu iš Aleksandros Solominienės ir M. Markerienės 1925 m. gruodžio 15 d. įsigijo gydytojas V. Kairiūkštis ir 1926 m. balandžio 21 d. šis turtas perrašytas V. Kairiūkščio vardu (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1015, l. 1–5).

Nuo V. Kairiūkščio namo (tiksliau, namų, apimant ir pastatą kieme) gijos veda iki sklypo su medinuku šių dienų savininkų. V. Kairiūkštis (1887 10 21 Seinuose–1965 12 22 Kaune) buvo vidaus ligų gydytojas, vyr. leitenantas, 1920–1922 dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, name gyveno su žmona Polina (Paulina) Cholomova-Kairiūkštiene (1898 09 20–1979 05 02).

V. Kairiūkščio namas iki 2005–2012 m. namo remonto

1926 m. liepą V. Kairiūkštis „išimties keliu“ gavo leidimą namo kapitaliniam remontui su sąlyga, kad naujame priestate, pavadintame laukiamojo veranda, nebus įrengta krosnis.

Inžinieriaus S. Mako parengtame kapitalinio remonto projekte naujas prieangis pažymėtas kaip „laukiamojo veranda“, o visas priestatas – kaip „per pusę veranda, per pusę koridorius, skiriamas ligoniams“.

Savininkas pradėjo statyti prieangį anksčiau, nei gavo leidimą, tad Kauno miesto statybos komisija 1926 m. birželio 16 d. telefonograma buvo nurodžiusi Kauno III policijos nuovados viršininkui darbus sustabdyti, o kaltininkui surašyti protokolą, bet leidimas statyti vis dėlto gautas atgaline data. L. e. statybos komisijos pirmininko pareigas B. Liutykas, inž. l. e. Kauno m. statybos techniko pareigas A. Jokimas 1926 m. birželio 25 d. leido išimties tvarka baigti statybą. S. Mako suprojektuotos dekoruotos įsprūdinės durys su švieslangiais ir šiandien puošia buvusio ligonių priimamojo įeigą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1073, l. 1–7). Beje, S. Makas Kaunui paliko kitą gražų pastatą – 1926 m. pagal jo 1925 m. gruodžio 20 d. projektą pastatytą namą K. Donelaičio g. 3 (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1080, l. 3).

V. Kairiūkščio namo langų modifikavimas iš Vytauto pr. pusės po 2005–2012 m. namo remonto.

1930 m. pagal Algirdo Šalkauskio 1930 m. rugsėjo 30 d. projektą kiemo pusėje prie namo buvo primūrytas priestatas „vonios ir kitų patogumų įrengimui“. Savininko prašymas 1930 m. spalio 18 d. papildytas pastaba, kad, gavęs leidimą statyti, įsipareigoja laiku nugriauti medinį namelį kieme. Leidimas statyti priestatą duotas su sąlyga, kad būtų techninė priežiūra asmens, turinčio teisę statybos darbus vykdyti, ir kad tarp priestato ir kieme esančio medinio namo būtų 4,25 m atstumas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 1074, l. 1–8).

1931 m. „patogumų“ įrengimo projektas tęstas, prižiūrint statybos techn. Jokūbui Rabinavičiui buvo pastatytas betoninis sandėlis ir mūrinė išvietė.

Išsaugotos relikvijos

Vidaus ligų gydytojas V. Kairiūkštis šiame name gyveno ir dirbo iki mirties, po kurios jame liko gyventi velionio žmona Polina (palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse, ten palaidotas ir V. Kairiūkštis, ir jo tėvas mokytojas Juozas Kairiūkštis (1855–1937), taip pat gyvenęs Kaune, Totorių g. 12 (dabar – 14), dukrą Janiną vedusio ministro pirmininko, teisingumo ministro Antano Tumėno namuose). P. Cholomova-Kairiūkštienė paliko asmeninės bibliotekos knygų, kurios autentiškoje tarpukario laikų lentynoje saugomos iki šiol.

Namas K. Donelaičio g. 1, 2021. Inetos Daunytės

K. Donelaičio g. 1 taip pat gyveno Vlado Kairiūkščio dukterys Meilė, Raminta ir Aldona. Gydytoja Aldona Kairiūkštytė liko gyventi tėvų namuose, vėliau susisiejo su Dambrauskų gimine, ištekėjo už Liudo Dambrausko, iš tremties sugrįžusio būsimo garsaus disidento. K. Donelaičio g. 1 ji gyveno iki mirties (2019 m. rugpjūčio 1 d.).

1935 m. V. Kairiūkštis 1935 m. liudijo išlaikąs šiuos šeimos narius: Kairiūkštienę Pauliną, gim. 1890 m. rugsėjo 20 d., Meilę (duktė, gim. 1922 m. rugpjūčio 22 d.), Ramintą (duktė, gim. 1924 m. rugpjūčio 7 d.), Aldoną (duktė, gim. 1927 m. lapkričio 7 d.) (Vlado Kairiūkščio mokestinis pareiškimas. 1935 01 29. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 533, l. 13).

Kaip matyti iš Meilės Elenos Kairiūkštytės metrikų ištraukos (KRVA, f. 66, ap. 1, b. 4050, l. 2), jos krikšto tėvai buvo Juozas Tumas-Vaižgantas ir V. Kairiūkščio sesuo J. Tumėnienė. Pas Saulių Dambrauską yra V. Kairiūkščiui A. Tumėno dovanotas laikrodis, didelis, antikvarinis medinis krucifiksas, prelato Adomo Jakšto-Dambrausko dovana.

K. Donelaičio g. 1 namo vaizdas iš kiemo.

Viešos iniciatyvos

Krokuvos universiteto absolventas V. Kairiūkštis buvo veiklus žmogus, geras vaikų ir vidaus ligų specialistas, nebijojęs autoritetų. 1934 m. pradžioje spaudoje jis apkaltino privačios klinikos V. Putvinskio gatvėje (dabar V. Putvinskio g. 62) vadovą Antaną Gylį dėl VDU matematikos ir gamtos fak. prof. Pilypo Butkevičiaus, mirusio 1934 m. sausio 1 d., nugydymo piktnaudžiaujant klizmomis (Dėl prof. B. mirties (vienas iš daugelio atsitikimų) / Dr. Vladas Kairiūkštis // Lietuvos žinios. – 1934, vas. 13, p. 5).

Rašinys neliko nepastebėtas (Kauno plepalai / D. Tekt. // Sekmadienis. – 1934, vas. 18, p. 9) ir susilaukė A. Gylio griežto atsako. Paties V. Kairiūkščio gydytojo veikla atsidūrė po didinamuoju stiklu. Nenuostabu, kad ir pas jį 1935–1936 m. rasta smulkių finansinių pažeidimų – po naktinio vizito į dienyną likdavo neįrašytas koks kvitas apie iš ligonio gautus pinigus (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 533, l. 41, 46, 50 ir kt.).

V. Kairiūkštis buvo aktyvus, pilietiškas gydytojas, kartais pateikdavęs ir keistokų pasiūlymų. Generolas Vladas Nagevičius, kuriam 1939 m. buvo pavesta tvarkyti Gedimino kalną, 1940 m. liudijo apie V. Kairiūkščio pateiktą iniciatyvą jame laikyti gyvą vilką, kuris primintų tą, kurį sapnavo Gediminas. Tačiau, pasak laikraščio „Kuntaplis“ žurnalisto, prieš tokią iniciatyvą griežtai laišku atsiliepė poetas Petras Vaičiūnas, rašęs, kad daug geriau tiktų kalno viršūnėje lietuvio menininko sukurta statula. Nei V. Kairiūkščio, nei P. Vaičiūno sumanymai nebuvo įgyvendinti (Kuntaplis. – 1940, vas. 10, p. 2 ; XX amžius. – 1940, kov. 5, p. 6).

Namo K. Donelaičio g. 1 autentiška tarpukario komoda.

Vienos šeimos rankose

K. Donelaičio g. 1 kieme esantis medinis namas taip pat priklausė Kairiūkščiams. Jame buvo du butai po du kambarius, kuriuos savininkai iš pradžių nuomojo inž. Broniui Garšvai ir A. Vaitavičiui, paskui – žurnalistui Liudvikui Balvočiui ir Janinai Goštautaitei (garsios didikų Goštautų giminės atstovei).

1938 m. rugpjūčio 31 d. pareiškime mokesčių inspekcijai nurodoma, kad Kairiūkščių valdoje buvo vieno aukšto gyvenamasis medinis namas su kampiniu priestatu, vienas butas ir gyvenamasis medinis namas pirmame aukšte, du butai ir sandėlis. Pirmame gyveno V. Kairiūkštis (septyni kambariai), antrame name – L. Balvočius, J. Goštautaitė (po du kambarius) (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 2384, l. 1). Sovietmečiu namo kieme viename bute gyveno ta pati J. Goštautaitė, o kitame augo apie ją pačius geriausius prisiminimus išsaugojęs S. Dambrauskas.

Kaip jau minėta, name K. Donelaičio g. 1 po V. Kairiūkščio ir jo žmonos mirties gyveno jo dukra gydytoja rentgenologė, keturių vaikų (Vido, Giedriaus, Sauliaus ir Dalios) mama Aldona, mirusi 2019 m. rugpjūčio 1 d. (Žalias namelis mena tvirtos moters kelią. Pro memoria Aldonai Dambrauskienei / šeima // https://alkas.lt/2019/08/13/zalias-namelis-mena-tvirtos-moters-kelia-pro-memoria-aldonai-dambrauskienei).

V. Kairiūkščio namo krosnis iki 2005–2012 m. namo remonto.

Ji buvo ištekėjusi už Lietuvos aktyvistų fronto, antinacinės rezistencijos veikėjo, politinio kalinio, disidento, rezistencinio paveldo bendrijos „Atmintis“ steigėjo ir vadovo, rašytojo, publicisto Liudo Dambrausko (1921 04 25 Kuronyse, Pagirių valsčius,–2003 11 25 Kaune).

L. Dambrauskas 1945 m. buvo suimtas, tačiau išvengė mirties bausmės (buvo nuteistas sušaudyti). Grįžęs po įkalinimo ir tremties 1955-aisiais, 1984 m. vėl buvo įkalintas už disidentinę veiklą, ištremtas į Mordoviją , kur kalėjo iki 1987 m.

Grįžęs L. Dambrauskas iki mirties vėl gyveno K. Donelaičio g. 1. 2000 m. gegužės 18 d. jam buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

Dabar name gyvena jo sūnus advokatas S. Dambrauskas (gim. 1962 liepos 7 d.) su žmona Jolanta, jame yra įsirengęs savo, advokato, kontorą.

2005–2012 m. atliekant namo remontą, rastas iki V. Kairiūkščio buvusio savininko sieninės tapybos pavyzdys – S. Dambrauskas atliko jos fotofiksaciją. Taip pat paliko name buvusios baltų koklių krosnies fragmentą ir atvėrė anksčiau užmūrytas duris.

Laiko paveiktą verandą iš Vytauto gatvės pusės S. Dambrauskas perdarė: ją įstiklino, buvusias dvi poras langų abiejose verandos pusėse sujungė į vieną langą kairėje ir vieną langą dešinėje. Kaip jau minėta, paliktos gražios tarpukario durys, puošiančios įėjimą į buvusį V. Kairiūkščio priimamąjį iš K. Donelaičio gatvės pusės. Pakeistos ir namo apkalimo lentelės, išsaugant buvusią namo išvaizdą.

Išsaugota namo prieangio (įėjus iš kiemo) kolona, daug tarpukariu buvusių baldų (spinta šalia kolonos, knygų lentynos, stalas su meniškais ranktūriais advokato darbo kambaryje, stalas, kėdės, komoda salone ir kt.). Tikėtina, kad šis medinukas su gražiai tvarkoma aplinka, sodeliu kieme dar ilgai džiugins akis, o jo savininkai paliks dar ne vieną su šia vieta susijusią gražią istoriją.