– Labai paprasta yra, labai žymus grafikas. Kai 1971 m. vyko konferencija, kur buvo atsisakyta aukso standarto ir buvo pradėti spausdinti pinigai. Iš tiesų, pinigai suplaukia pas tuos, kurie valdo kapitalą. Ir spausdinami pinigai reiškia, kad jeigu žmogus dirba nuo algos iki algos, jo perkamoji galia praktiškai nesikeičia. Jeigu jis pradeda investuoti, valdyti kapitalą – plačiąja prasme t. y. nekilnojamą turtą, akcijas pirkti, įmones steigti – jo galimybės uždirbti tampa daug didesnės. Ir ta turtinė nelygybė nuo to laiko tik didėja ir visi priimti sprendimai neveikia.

– Organizacijos „Oxfam“ teigimu, penki turtingiausi pasaulio gyventojai padvigubino savo turtus, o štai 5 mlrd. žmonių nuskurdo. Tada kyla klausimas, kaip vienas multi milijardierius gali nuskurdinti milijardą žmonių?

– Aš nemanau, kad tas milijardierius nuskurdina tuos žmones. Atvirkščiai, jis sukuria gerai apmokamas darbo vietas. Problema yra ta, kad prieš 100 metų pasaulyje gyveno 2 mlrd. žmonių, šiuo metu jau gyvena virš 8 mlrd. žmonių. Tai tie 5 mlrd. gimė, kaip ir mes visi, nuogi ir pliki. Ir jie nesugebėjo sukurti sau turto, čia yra problema. Skurstantys žmonės negali, nesugeba arba nenori kai kuriais atvejais susikurti sau pridėtinės vertės. Na, o turtingieji juda į priekį, nes valdo kapitalą.

– Bet ar tiesa, kad po kiekvienos krizės, turtuoliai tampa dar turtingesni? Ir kaip jie tai padaro?

– Labai paprasta. Visų pirma, greičiausiai jie turi patirtį, greičiausiai jau yra ne vieną krizę išgyvenę, kurioje yra nudegę ir išmoko elgtis jų metu. Na, o tas žmogus, kuris nevaldo kapitalo, patirties neturi ir nesugeba pasinaudoti krize. Kitaip sakant, krizės yra ir galimybės. Kiekvienoj situacijoj reikia mokėti elgtis. Jie tiesiog nemoka elgtis krizinėj situacijoj ir dėl to nukenčia vis stipriau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet taip pat yra pažymima, kad turtuoliai tampa tarsi valstybė valstybėje ir patys pasireguliuoja mokesčius. Atrodytų, Afrikoje ar kokioje skurdžioje Lotynų Amerikos šalyje tai įmanoma, bet tie turtuoliai ne Afrikoje gyvena, tad kaip jie gali pasireguliuoti sau mokesčius vakarų demokratinėse šalyse? Ar čia tarsi tokia turtuolių mėgstama frazė „Esu turtingas, nes nemoku mokesčių“?

– Sakyčiau, žvelgiant į istoriją, ta praktika egzistavo visais amžiais. Mes ne tik apie turtuolius turėtume kalbėti, bet ir įtakos turėtojus, žmones, kurie buvo kariškiai, diplomatai. Kodėl jie turi įtaką? Todėl, kad savo rezultatais jie gali parodyti, kad gali kažką pateikti. Kitas dalykas, turėdami turtus, žmonės turi teisinę galią t. y. gali analizuoti, kur mokesčius mokėti labiausiai apsimoka. Ir, kaip bebūtų gaila, kapitalas vis tik yra lakus dalykas ir jeigu kažkurioj pasaulio vietoj yra mažesni mokesčiai – turėjome Airijos pavyzdį, kur didžiosios korporacijos suplaukė mažų mokesčių dėka – jie tai ir padaro, nes turi galimybę analizuoti.

–  Bet tada įdomu, kiek tie turtuoliai iš tikrųjų sumoka mokesčių, o gal kaip žymus investuotojas Vorenas Bafetas yra pasakęs, kad mokesčius turi mokėti darbuotojai?

– Aš manau, kad mokesčius moka kiekvienas vartotojas ir čia atsiranda tokia problema, kad yra milijardai žmonių, kurie gyvena pasaulyje, kurie moka mokesčius nuo kiekvieno savo suvartoto euro. Problema su turtuoliais yra tokia, kad turtuolis yra tiesiog vienas žmogus su viena burna ir dvejomis rankomis. Esmė tame, kad jis nesuvalgo, neišleidžia tiek pinigų, procentaliai žiūrint, nuo savo turto ir tie mokesčiai tampa mažesni. Tai čia yra tas logiškas paaiškinimas, kodėl mokesčių tas efektyvus tarifas yra gerokai mažesnis – nes jis vartoja taip, kaip paprastas žmogus.

– Bet tada kyla klausimas, gal valstybės jau yra nebeįgalios susitvarkyti su turtuoliais?

– Susitvarkyti su turtuoliais tai reiškia atimti turtą. Sakyčiau, kad valstybių, o tiksliau vyriausybių pagrindinis uždavinys būtų ne iš kažko atimti, bet kaip įgalinti tuos žmones, kurie turi per mažai, kad galėtų uždirbti daugiau. Tai čia didžiausias pasaulio uždavinys, kurio kol kas nelabai pavyksta išspręsti. Gyvenimo lygis gerėja, vienareikšmiškai, pagalvokime apie savo prosenelius ir senelius, ką jie turėjo. Bet greičiausiai tas augimo greitis dar yra nepakankamas ir reikalinga edukacija, kad žmonės galėtų valdyti savo likimus ir būti turtingesniais. Žiūrėjimas į viršų neišspręs šitos problemos.

– Tada, kaip jūs sakote, reikia didinti kitų žmonių pajamas. Bet jeigu jos ir toliau nedidės, kas bus toliau ir kas nutiks, kai turtuoliai taps turtingesni už pačias valstybes?

– Na, nemanau, kad už valstybę galima būti turtingesniu, nes valstybės kapitalas yra daug platesnis negu tik biudžetas. Žmonių kiekis, žmonių balsai turi neįkainojamą vertybę, kurios neįmanoma pralenkti. Problema tame, kad jeigu takoskyra toliau didės, o ji, ko gero, didės, istorija mus moko, kad kai atsiranda labai didelė takoskyra tarp turtingųjų ir tų, kurie nėra turtingi, paprastai kyla įvairūs perversmai, maištai, politiniai užsakymai atimti turtus iš turtingųjų ir panašiai. Tai čia galime kalbėti apie tai, kad tokioje sekoje pagrindinė rizika yra vis tik politiniai neramumai, kuriuos kai kuriais atvejais ir matome.