Tradicijos pradžia

Iš liaudies dainavimo iškilęs ir XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje tautinio atgimimo skatinamas lietuviškų chorų sąjūdis ugdė Lietuvoje chorinio dainavimo kultūrą. Panašus judėjimas vyko ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje, kur Dainų ir šokių šventės buvo jau senokai įsitvirtinusios, o Lietuvoje jų atsiradimas dėl istorinių aplinkybių gerokai vėlavo.

Vos atkūrus Lietuvos valstybę suskubta tokią šventę organizuoti ir savo krašte. Jos iniciatoriumi tapo kompozitorius ir dirigentas Juozas Žilevičius, įsijungė kompozitoriai Juozas Naujalis, Stasys Šimkus, kurių rūpesčiu buvo apmokomi chorų vadovai, tikrinamas kviečiamų chorų pasirengimas, sudarius muzikų komisiją – patvirtintas šventės repertuaras. Entuziazmo netrūko nei organizatoriams, nei dalyviams.

1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 dienomis Kaune Kariuomenės paradų aikštėje, vėliau pavadintoje Petro Vileišio vardu, pirmą kartą surengta Lietuvos Dainų šventė. Tuo metu ji kukliai vadinosi Dainų diena, sukvietusi tiems laikams gausų chorinio meno mėgėjų būrį – virš 80 chorų, kurių dainininkų, iš visos Lietuvos suvažiavusių tūkstantiniai balsai, lietuviškomis dainomis nuaidėję, davė pradžią unikaliai Dainų švenčių tradicijai.

„Tesuskamba laisvos Lietuvos dainų garsai. Teuždega visų širdis karšta meile ir pasiryžimu ginti tautos laisvę“, – tokiais žodžiais kreipėsi į susirinkusiuosius Prezidentas Aleksandras Stulginskis, lyg nujausdamas šio kultūros reiškinio svarbą ateities kartoms.

Dainų šventė Lietuvai ypač svarbi buvo nepalankių istorinių aplinkybių fone padėjo išsaugoti gimtąją kalbą, tautinę savimonę ir identitetą, stiprino ir budino lietuvių tautą nepriklausomybės siekiams. Todėl Dainų šventės, vėliau pasipildžiusios šokių ir ansamblio dienomis, Lietuvai, o ir visoms Baltijos šalims, yra reikšmingos ne tik kaip tradicija, įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šios Dainų ir šokių šventės okupacijos metais kurstė nacionalinius jausmus ir laisvės viltį, išaugusius į „dainuojamosios revoliucijos“ judėjimą.

„Ši šventė yra svarbi Lietuvos kultūrinės tapatybės dalis, pasižymi išskirtinėmis išraiškos formomis, suburia įvairių sričių ir kartų meno kolektyvus, ugdo visuomenės kūrybines galias, užtikrina tradicijų išsaugojimą ir tęstinumą“, − rašoma Seimo dokumente, skelbiančiame ateinančius metus Dainų šventės metais.

Chorai – lyg būsimos Dainų šventės šaukliai, skelbiantys pasauliui apie puoselėjamą Lietuvos chorinės kultūros tradiciją.

Muzikų kalvės šimtmetis

Augant chorinei kultūrai bei didėjant chorvedžių poreikiui, dar tų pačių 1924 m. rudenį neseniai įsteigtoje Valstybės muzikos mokykloje Kaune buvo atidaryta choro klasė su choro kolektyvu, kuriems vadovauti pakviečiamas operos chormeisteris Julius Štarka, vėliau su choru dirbo kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, chorvedys Nikodemas Martinonis bei kiti muzikai.

Pirmajai Lietuvos muzikos mokyklai peraugus į aukštąją mokyklą, likusi žemesnioji muzikinio ugdymo grandis (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) tęsė veiklą, toliau ugdydama jaunuosius muzikantus ir chorvedžius. Tad šios mokyklos choras ir chorinės muzikos skyrius kitais metais kartu su visos Lietuvos švenčiama Dainų šventės šimtamete sukaktimi pažymės ir savo gyvavimo šimtmetį.

Ta proga, artėjant Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos chorinio skyriaus jubiliejui numatyta visa eilė svarbių renginių. Svarbiausias jų – planuojamas chorinės muzikos koncertų ciklas „Čia mūsų namai“, kas mėnesį pakviesiantis koncertuoti konservatorijoje ir kitose koncertinėse salėse vis kitus chorus, vadovaujamus konservatorijos chorinio skyriaus absolventų. Dalyvaus chorai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų.

Šimtametis, bet jaunatviškas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos choras, vadovaujamas Vilmos Masienės (chormeisterė – Ramutė Štreimikytė, koncertmeisterė – Daiva Maskoliūnienė, Dalia Jatautaitė), intensyviai ruošiasi jubiliejui. Jau koncertuota Tarptautinės muzikos dienai skirtame koncerte, o visai neseniai choras sugrįžo iš ypatingo renginio Paryžiuje, skirto Lietuvos Dainų švenčių tradicijos pristatymui užsienyje.

G. Dainauskienės nuotr.

Chorų kultūros ambasadoriai

Pasitinkant Dainų šventės šimtmetį, Lietuvos chorų sąjungos 2023–2024 metų planuose – surengti keletą koncertų Europos sostinėse, pristatančių pasauliui Lietuvos dainų švenčių tradiciją. Ši idėja kilo Lietuvos chorų sąjungos prezidentei Rasa Gelgotienei, daug energijos ir išmonės skyrusiai idėjos realizavimui bei koncertų programos sudarymui.

Pirmasis koncertas jau įvyko Paryžiuje kovą, kuriame pasirodė aštuoni Lietuvos chorai.

Antrajame, vykusiame Paryžiuje spalio 9-ąją, dalyvavo kiti devyni chorai iš Lietuvos. Koncertas pradėtas dviem solidžiais Juozo Naujalio motetais, pagerbiant šį dainų švenčių tradicijos pradininką, pirmosios šventės vyriausią dirigentą bei Lietuvos chorinės muzikos patriarchą. Kitą koncertinės programos dalį sudarė įvairūs būsimos jubiliejinės Dainų šventės repertuaro kūriniai, kuriuos pasikeisdami dirigavo koncerte dalyvaujančių chorų vadovai: Rimvydas Mitkus („Canticum novum“, Pasvalys), Lina Mačiulienė („Aidas“, Vilnius), Jurgita Jašauskienė („Nona“, Kaišiadorys), Gediminas Ramanauskas („Pavasaris“, Šiauliai), Audrius Petrauskas („Diemedis“, Kaunas), Virginija Junevičienė („Suvalkija“, Marijampolė), Monika Grigaitytė (Kauno berniukų dainavimo mokyklos „Varpelis“), Vilma Masienė (Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mišrus choras, Kaunas), R. Gelgotienė („Pro musica“, Vilnius), akompanavo pianistas ir kompozitorius Rimvydas Mitkus.

Ypač pakiliai bažnyčios skliautuose suskambo J. Naujalio „Lietuva brangi“ bei Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, laikoma neoficialiu Lietuvos chorų himnu. Neatsitiktinai ir jubiliejinės Vilniuje vyksiančios Dainų šventės motto skelbia: „Kad giria žaliuotų“.

Išgirdo ir Paryžius

Koncertas Paryžiuje praėjo sklandžiai, sulaukęs nemažo dėmesio tiek iš lietuvių bendruomenės, tiek ir iš koncertus bažnyčioje mielai lankančių prancūzų, kuriems buvo pristatyti ne tik atliekami muzikos kūriniai, bet ir prancūzų kalba papasakota apie Lietuvoje jau šimtmetį vykstančias Dainų šventes. Dalyvavę chorai – lyg būsimos Dainų šventės šaukliai, skelbiantys pasauliui apie puoselėjamą Lietuvos chorinės kultūros tradiciją.

Koncertas vyko gausiai lankomoje įspūdingos architektūros ir dydžio bei puikios akustikos Šv. Magdalenos bažnyčioje, iš visų pusių apjuostoje korintinio stiliaus kolonų, kurioje vargonininkais dirbo žymūs prancūzų kompozitoriai Camille'is Saint-Saënsas, Gabrielis Fauré ir kiti. Ši bažnyčia įžymi dar ir tuo, kad joje vyksta ne tik pamaldos, bet ir kultūriniai renginiai.

Dėl galimybės koncertuoti tokioje ypatingoje bažnyčioje chorai dėkingi Lietuvos ambasadai Paryžiuje, parėmusiai renginį ir sumokėjusiai bažnyčios salės nuomą. Be to, buvo sudaryta galimybė koncerto išvakarėse chorams iš Lietuvos repetuoti ambasados patalpose ir jos jaukiame kiemelyje, o chorų vadovams ambasadorius Nerijus Aleksiejūnas surengė jaukų priėmimą, kuriame dalinosi mintimis apie Dainų šventės tradicijos reikšmę ir svarbą. Prie renginio sėkmės prisidėjo ir finansinę paramą skyrusi Lietuvos kultūros taryba bei Vilniaus savivaldybė.

Kad konservatorijos mišraus choro kelionė vyktų sklandžiai, ją parėmė ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, kurios istorijos puslapiai ko gero artimiausiai susiję su Lietuvos dainų šventės tradicijos gimimu. Nes būtent šioje muzikos mokykloje dirbę pedagogai buvo pagrindiniai šios chorinės tradicijos plėtojimo iniciatoriai, o jų mokiniai perėmę tęsia jų veiklą iki šių dienų.

Konservatorijos choristai ne tik repetavo ir dainavo. Kruopščiai apgalvotas kelionės planas sudarė galimybes apsilankyti Luvro muziejuje, ekskursijos metu grožėtis Paryžiaus operos teatro interjerais, pasivaikščioti Monmartro kalvomis ir bohemiškų gatvelių labirintais, o kur dar tauriais kvapais garsėjančios „Fragonard“ kvepalų gamyklos muziejus ir Viletės parke esantis Muzikos miestas su šiuolaikinės architektūros naująja Paryžiaus konservatorija, filharmonija bei kiekvienam muzikantui nuostabą keliančiu ypatingais eksponatais turtingu Muzikos muziejumi. Jau nekalbant apie tradicinius, kiekvienam Paryžiuje apsistojusiam privalomus aplankyti objektus.

Įspūdžiai išliks atmintyje ir gausiai fiksuotose akimirkose, o pakilūs jausmai, kilę bažnyčios skliautuose aidint lietuviškai dainai, ilgam įsitvirtins širdyje. Tokius jausmus ir emocijas galima patirti tik dainuojant drauge harmoningame dideliame būryje.