Kai mano kantrybė trūko, aš jam pasakiau, kad esu lietuvė, tikroji Sąjūdžio įkūrėja, kurią apvogė Landsbergiai sugriaudami kolūkius, ir kad žydai vis dar žudo lietuvius Aušvice. Jis nieko daugiau man nebesakė, tarsi viską būtų supratęs.

Netoli mūsų sėdėjo Antanas Blinkenas, ir aš jau ruošiausi jam rėžti prakalbą apie NATO okupuotas Baltijos šalis, tačiau netikėtai išsijungė šviesos, ir visi renginio dalyviai pastebėjo, kad į salę yra atvežtas milžiniškas butaforinis tortas.

Staiga užgrojo sunkiojo metalo, muzikos žanro, kurio aš negaliu pakęsti nuo sovietmečio, kūrinį. Mano giliu įsitikinimu, būtent šis žanras, vis dar tebevedantis blogio keliu jaunimą, sunaikino mūsų viltis pasiekti šviesų socialistinį rytojų.

Butaforinis tortas suplyšo. Paaiškėjo, kad jame visą šį laiką slėpėsi labai stora baltoji moteriškė, vilkinti šimtasiūlę ir užsimaukšlinusi budionovką su raudona žvaigždute. Ši moteriškė buvo tokia stora, kad jos nukaręs pagurklis užgožė menkas krūtis. Tovarišč Xi ir visi kiti buvusieji salėje kaip mat įsmeigė į ją akis.

Staiga sunkiojo metalo kūrinio tempas sulėtėjo, ir storulė labai lėtai ir gašliai pradėjo judėti muzikos ritmu. Iš pradžių ji atsisegė paltą ir iš lėto nusmaukė jį nuo vieno, o paskui nuo kito peties, apnuogindama jau minėto pagurklio apimtis ir kuklią krūtinę.

Netoliese manęs sėdėjęs Irano ajatola pagyrė šokėjos lašinius ir pasakė, kad jos atstovaujamas tipažas atitinka Tovarišč Xi skonį. Iš karto prisiminiau keletą mūsų kairiųjų politikių ir supratau, kad Lietuva turi visus šansus pagerinti santykius su Kinija. Galiausiai šokėja nusimetė „vatinką“, ir visi sužinojo, kad ji po ja, be kelnaičių su juostele ir Mikės Pūkuotuko atvaizdu (tarybinio, ne amerikoniško), nieko nedėvi.

Ant juosmens ji buvo apsijuosusi diržą, už kurio buvo užkišti du plastikiniai makarovai, veikiausiai pirkti dar „Žaislų planetoje“. Išsitraukusi juos ji nukreipė į B. Gatesą bei A. Blinkeną ir ėmė vaizduoti šaudanti.

Vėliau, kaip įprasta, ji pavaizdavo nuo tų pistoletų pučianti dūmus. Visi salėje, įskaitant ir mane, pradėjo švilpti ir ploti iš pasitenkinimo, o vienas vyras, labai primenantis Jevgenijų Prigožiną (esu tikra, kad tai buvo jis), atsisegęs kelnių užtrauktuką.

„Nušovusi“ B. Gatesą ir A. Blinkeną, mūsų šokėja, žaismingu žvilgsniu nužvelgusi žiūrovus ir įsispitrijusi į Tovarišč Xi, lėtai prie jo priėjo ir atsukusi užpakalį pradėjo kratyti jam prieš nosį savo neišnaudotą, poodiniame sluoksnyje susikaupusį energijos perteklių.

Stebėdama šį pasirodymą, aš prisiminiau senus gerus tarybinius laikus, kai buvau pionierė ir mes kartu su kita mergaite stovėjome ant stalų pasikėlusios sijonus. Berniukai prieidavo prie mūsų, pažvelgdavo mums į sėdmenis, o mes garsiai nusipersdavome jiems į veidus. Vėliau prisiminiau perestroikos laikus, kai mes kartu su kitais komjaunimo aktyvistais įkūrėme savo daugiabučių kieme Sąjūdį ir stovėjome kartu susikibę Baltijos kelyje.

Landsberginė liberastų propaganda įtvirtino mitą, kad žmonės Baltijos kelyje stovėjo trokšdami laisvės ir norėdami išreikšti priešiškumą draugo Stalino ir Vokietijos fašistų sudarytam pacifistiniam paktui. Iš tiesų mes stovėjome ten tam, kad parodytume Baltijos šalių žmonių troškimą likti Sovietų Sąjungoje.

Kam mums ta laisvė? Mes jau buvome laisvi, juk už įstojimą į SSRS, Salomėjos Nėries žodžiais tariant, balsavo visa Lietuva – ir už dešimties mylių, ir už dešimčių tūkstančių kilometrų. Veikiausiai taip nusikėlusi į laikus „prie ruso“, pernelyg užsisvajojau, mat, kas buvo vėliau nebeprisimenu.

Atsimenu, kad vėliau vyko vakarėlis ir mane bei storąją šokėją kartu su Viktoru Orbanu bandė išprievartauti būrys girtų kubiečių ir kad B. Gatesas su A. Blinkenu buvo „pakabinti“ ant lempos, tačiau žmonės man pasakojo, kad aš netekau sąmonės dar šokant storulei, o prieš apalpdama apvėmiau Irano ajatolą ir kinų užsienio reikalų ministrą.

Veikiausiai kartu važiavusi Greta Thunberg kažko primaišė į mano gėrimą – iš tos Sorošų neštos ir pamestos mergos visko galima laukti. Vis dėlto aš Šeimų maršo vardu pažadėjau visapusišką paramą draugui Xi užpuolus Taivaną, o jis atsakė, kad šią mūsų poziciją būtinai įvertins. Jis taip pat pažadėjo, kad Petras Cvirka, Žaliojo tilto balvonai, Klaipėdos kardas bei kitas landsberginių chunveibinų nugriautas paveldas būtinai grįš į savo vietas.

Atsisveikindama aš jam padovanojau seną Selo kasetę, kurios klausydamasi kadaise mylėjausi su bomžu prezidentūros kiemelyje, ir anūko surinktus „kramtoškių“ lipdukus su Songoku.