Tiesa, tie patys pandemijos laikai parodė ir begalinį išradingumą – žmonės įsigudrino apsikabinti per celofaną. „Pandemija nesutrukdys prisiglausti prie mylimųjų“, – sakė tokią apsikabinimų pirštinę sukūrusi kanadietė Carolyn Ellis. O vienuose Italijos globos namuose buvo įrengti apsikabinimų kambariai, kuriuose be baimės pasidalyti koronaviruso infekcija senyvo amžiaus tėvus galėjo apkabinti jų artimieji.

Apsikabinimų galia seniai įrodyta ir moksliškai. Profesionali apsikabinimų terapija yra pasaulyje pripažintas psichinės sveikatos gerinimo metodas. Ilgiau pabuvus kito žmogaus glėbyje, organizme gaminasi oksitocinas – vadinamasis meilės hormonas. Mokslininkai juokauja: jei kiekvienas planetos gyventojas kas rytą gautų oksitocino – nekiltų jokių konfliktų, nevyktų karų.

Dabar, po beveik keturių dešimtmečių, ji itin prasminga – reikia reabilituoti pandemijos laikais kone numarintą apsikabinimą.

Žmonių pasaulyje apsikabinimas yra meilės, taikos, vienybės žinia. Tokią žinią lietuviai pasiuntė ukrainiečiams, karo pradžioje prie Ukrainos ambasados Lietuvoje surengę apsikabinimų akciją. Ne žmonių pasaulyje yra ir tokių apsikabinimo grimasų: artėjant Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitui į Baltarusiją, šios šalies diktatorius pranešė sergantis gripu, o kai susitikimas nebuvo atšauktas, sergantis Aliaksandras Lukašenka nuoširdžiai apkabino Putiną...

Socialiniuose tinkluose plito itin jautri akimirka, kaip kengūra apkabina ją išgelbėjusią savanorę. Jei net gyvūnijos pasaulyje egzistuoja tokia gerumo kalba, gal turėti vilties, kad rytojus bus taikesnis. Tik iš pradžių padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso: apkabinkime šalia esančius – ne tik artimus, mylimus, bet ir nepažįstamus. Apkabinimas kuria stebuklus.