Teismas buvusiems „Snoro“ banko savininkams už akių skyrė daugiau nei 10 metų laisvės atėmimo

Teismo duomenimis, V. Antonovo šeima Rusijoje prašo jį pripažinti mirusiu.

Nuosprendį teismas paskelbė baigęs nagrinėti dar 2019 metais, po kiek daugiau nei septynerius metus trukusio ikiteisminio tyrimo, Generalinės prokuratūros perduotą baudžiamąją bylą.

„Teismas nustatė, kad V. Antonovas, būdamas akcinės bendrovės banko „Snoras“ akcininku, stebėtojų tarybos pirmininku, turėdamas administracinius įgaliojimus, tai yra, būdamas valstybės tarnautoju prilygintu asmeniu, valdydamas savo žinioje buvusį svetimą turtą, (...) kartu su akcininku, valdybos pirmininku ir prezidentu R. Baranausku (...) organizavo ir pasisavino bankui priklausančio turto“, – teismo posėdyje sakė Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis.

V. Antonovas ir A. Baranauskas nuteisti kalėti už aštuonis tyčinius nusikaltimus. V. Antonovas taip pat pripažintas pagrindiniu nusikaltimų organizatoriumi.

„Visi nusikaltimai buvo padaryti veikiant organizuotoje grupėje bendrai tiek su R. Baranausku, tiek su V. Antonovu. Tie patys straipsniai yra inkriminuojami ir R. Baranauskui ir bausmės yra paskirtos tokios pačios“, – teigė G. Dzedulionis.

Abiem kaltinamiesiems, pagal civilinį ieškinį, taip pat priteista atlyginti 375,18 mln. eurų žalą.

Patenkinus ieškinį, teismas iš abiejų nuteistųjų taip pat priteisė konfiskuoti 105 mln. eurų kaip nusikalstamu būdų įgytą turtą. Jiems išduoti Europos arešto orderiai.

Be to, bylos metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turtui Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, jos bus taikomos tol, kol nebus atlyginta priteista žala.

„Privedė banką prie bankroto“

Rusijos pilietis V. Antonovas ir R. Baranauskas nuteisti „už akių“ – tai leidžia dar 2017 metais priimtos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, išplėtusios galimybes nuteisti asmenis jiems nedalyvaujant dėl nusikaltimų, kuriais padaryta didelė žala.

Anot Vilniaus apygardos teismo teisėjo, prieš savaitę V. Antonovo advokatai informavo, jog vyrui Maskvoje buvo terminuotai taikoma liudytojų apsaugos programa, tačiau pasibaigus jos terminui, kaltinamasis dingo.

Teisėjas aiškino, kad V. Antonovo tėvui paprašius, Rusijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl kaltinamojo nužudymo. Spalį V. Antonovo tėvas paprašė Rusijos teismo pripažinti jį mirusiu.

Pasak G. Dzedulionio, nuteistieji iš viso pasisavino turto už 509,18 mln. eurų, „Snorui“ ir jo kreditoriams padarė žalos už 466,67 mln. eurų, dar 14,5 mln. eurų iššvaistė.

Skirtos bausmės atitiko tas, kurių prašė prokuratūra.

V. Antonovas ir R. Baranauskas buvo kaltinami didelės vertės „Snoro“ turto pasisavinimu, jo iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu, apgaulingu banko buhalterinės apskaitos tvarkymu, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu.

„V. Antonovo ir R. Baranausko veikla pripažinta kaip sąmoninga pasireiškė tuo, kad jie pasisavindavo nelegaliai tą turtą („Snoro“ – BNS) ir tokiu būdu, nenurodydami jo apskaitoje, (...) privedė banką prie bankroto“, – sakė G. Dzedulionis.

Teismas nuteistuosius pripažino kaltais dėl visų kaltinimų.

Veikė organizuotoje grupėje, klastojo buhalteriją

Anot G. Dzedulionio, V. Antonovas ir R. Baranauskas, „sąmoningai blogai valdydami“ banką bei veikdami prieš „Snoro“ interesus, lėšas pasisavino veikdami organizuotoje grupėje kartu su buvusiu banko viceprezidentu Nagliu Stanciku bei investicijų tarnybos direktoriumi Remigijumi Bartaška.

R. Baranauskas su V. Antonovu vadovavo tai visai grobstymo procedūrai.

„R. Baranauskas su V. Antonovu vadovavo tai visai grobstymo procedūrai. V. Antonovas važiuodavo po Europą, į konkrečius bankus, tardavosi, surasdavo tuos bankus, atvykdavo ir informuodavo „Snore“ dirbančius V. Stanciką ir R. Bartašką apie tai, kad reikia sudaryti sandorius būtent su tokiu ir tokiu banku, bei nurodydavo konkrečius kontaktinius asmenis, su kuriais bendrauti sudarant sutartis (...), atidarant „Snoro“ sąskaitas, V. Antonovo, R. Baranausko sąskaitas“, – aiškino teisėjas.

„Jau iš anksto būdavo aptarta ir turto įkeitimo, ir paskolų išdavimo sąlygos. Įdomi detalė, kad dauguma tų atstovų buvo rusakalbiai asmenys“, – pridūrė jis.

Teismas taip pat pripažino teisėsaugos įtarimus, kad nuo 2008 metų rudens iki 2011 metų vasaros buvo atliktos 35 didelės vertės (nuo 5 mln. iki 74 mln. eurų vertės) „Snoro“ piniginių lėšų ir vertybinių popierių pervedimo operacijos į asmenines sąskaitas Šveicarijoje veikiančiuose bankuose, o nuo 2009 metų iki 2011 metų – du didelės vertės galimai neteisėti sandoriai su „Snoro“ turtu.

Be to, teismo teigimu, nuteistieji tyčia vedė apgaulingą buhalteriją, siekdami pasisavininti svetimą turtą, kuris „Snoro“ apskaitoje buvo deklaruojama, kad jis yra nenaudojamas, yra „Snoro“ žinioje“.

„Tų pinigų eilę metų jie nejudindavo. Bankui reikėdavo apyvartinių lėšų, jie skolindavosi lėšas iš kitų bankų, mokėdavo palūkanas, savo pinigų neliesdavo“, – kalbėjo G. Dzedulionis.

Pasak teisėjo, N. Stancikas vykdavo į Šveicariją bei prašydavo bankų, kuriuose laikomi „Snoro“ klientų pinigai, pažymų, be to, jas klastodavo, taip siekiant parodyti, kad pinigai nenaudojami.

Dėl tokių veiksmų nebuvo galima nustatyti realaus „Snoro“ turto, teigė jis.

„Snoro“ vardu pirko vekselius savo įmonėms finansuoti

Pasak G. Dzedulionio, V. Antonovas valdė kitas įmones, kurioms prašydavo Rusijos bankų suteikti paskolas.

Joms gauti, „Snoro“ banko lėšomis buvo teikiamos garantijos, pavyzdžiui, įsigyjant skolinančiojo banko vekselius.

Anot teisėjo, šie pirkimai nebūdavo nurodomi „Snoro“ apskaitoje bei taip būdavo švaistomas banko turtas.

„Kai tos paskolos buvo negrąžintos, tie vekseliai buvo panaudojami, o „Snoro“ bankas, neturėdamas informacijos apie tokius vekselius, neturėjo ir reikalavimo teisės, negalėjo nieko padaryti“, – sakė G. Dzedulionis.

Didžiosios Britanijos teismai dar 2015 metais buvo nusprendę tuo metu Londone gyvenusius V. Antonovą ir R. Baranauską išduoti Lietuvai, tačiau pastarieji iš šios valstybės išvyko į Rusiją ir ten gavo prieglobstį.

2018 metų kovą Lietuvos prokurorai, rengdamiesi juos teisti už akių, informavo Rusijos Generalinę prokuratūrą apie jiems pareikštus įtarimus, tačiau Rusija atsisakė juos išduoti.