„Ji buvo gera ir atsargi vairuotoja ir visada vengė rizikingų situacijų. Toje vietoje buvo lygus ir matomas kelias, kur nebuvo įmanoma nepastebėti atvažiuojančios didelės mašinos ir iššokti prieš ją. Deja, iki galo mes turbūt ir nesužinosime, kas iš tiesų nutiko.
Ji turėjo vaizdo registratorių priekyje ir gale, tačiau policija rado jame suskilusią atminties kortelę ir neaišku, ar bus galimybė atkurti įrašą.
Norėdama būti savarankiška ir atsakinga už savo gyvenimą, ji iš karto po mokyklos baigimo iki studijų pradžios įsidarbino degalinėje, kur dirbo ir naktines pamainas. Tą dieną ji buvo po naktinės pamainos, po apdovanojimų ceremonijos, mažai miegojus. Mes bandėme ją įkalbėti nevairuoti pačiai. Ji sakė, kad dieną niekada negali užmigti. Ir užmigo amžinai...
Ji buvo tokia gera, kad net ir netikėtai likimo nuvesta į priešingą kelio pusę, ji nevalingai pasirinko iš priekio važiuojančią tokią mašiną, kad nieko nesužalotų, tik save.
Tačiau iki galo turbūt visko ir nesužinosime.
In memoriam...
Šaltą vasario naktį ji pas mus atėjo. Mažytė, trapi, be galo graži. Jos pirmieji šliaužtinukai buvo ryškiai rožinės spalvos, rožinė spalva visą gyvenimą jai liko gražiausia spalva.
Mes ilgai rinkome jai vardą – dvi savaites ji buvo be vardo, nes visi vardai atrodė per daug paprasti. Mes sutarėme tik dėl vieno vardo, bet ilgai dvejojome, nes jis atrodė per ilgas, sudėtingas, ne lietuviškas. Iš tiesų jis yra graikiškas – su reikšme „prisikėlusi“. Ir ji pati jau vėliau spręsdavo, kam leidžia savo vardą trumpinti, o kam – ne.
Nuo pat mažens ji žinojo, kad gyvena taip, kaip nori ji pati. Atkaklumas ir savarankiškumas atėjo kartu su ja, ji jau gimusi buvo tokia.
Ji buvo ančių mama. Nuo pat to gimtadienio, kai jos teta padovanojo jai pirmąją taškuotą antį. Balta antis su žaliais taškiukais. Nuo to laiko jos ančių kolekcija tik augo, antys važinėjo mašinėlėmis, maudėsi, gyveno kartu su ja jos gyvenimo žaidimuose. Kalbėjome apie tai, kad iš tiesų, kai turėsime daugiau laiko, auginsime antis ir tada ji bus tikra ančių mama. Nespėjome.
Auginome ją su Mocarto muzika. Dainuodavome vaikų studijoje.
Ji nebuvo drąsus vaikas išorine prasme. Nebūtinai eidavo pirma ant scenos, nebūtinai dominuodavo tarp vaikų. Tačiau kažkaip tyliai ir nepastebimai ji tapdavo geriausia. Visur, kur pati matė prasmę būti geriausia. O ten, kur tą prasmę matydavo tik kiti, ji tuo nesirūpindavo. (...)
Ji lankė daug būrelių – pradėjo mokytis pianinu, keletą metų šoko – lankė baleto pamokas, Modus Dance. Šokiai jai neprilipo, tačiau su Modus Dance ji pergalingai šoko įvairiose scenose.
Ji buvo labai atsakinga nuo pat pirmos klasės. Niekada nesame kontroliavę, ar ji padarė namų darbus. Nuo pat pirmų dienų tai buvo jos savarankiška užduotis. Ir ji taip tęsė iki pat dabar, kol laikrodžiai sustojo... (...)
Ji turėjo daug svajonių – net ne svajonių, o planų dėl savo gyvenimo ir Prancūzijos. Jos tikslas buvo – studijuoti Prancūzijoje. Ji tai ir padarė – įstojo į Strasbūro universiteto chemijos programą, įstojo ir į Ženevos universitetą, bet pasirinko Strasbūrą. Su magiškai gražia prancūzų kalba. Jau už mėnesio mes turėjome išvykti ir ją nuvežti į Strasbūrą, kur būtų pradėjusi prancūziškąjį savo gyvenimo etapą. Išvyko, tik ne į Strasbūrą. (...)
Gyvenimą Strasbūre ji buvo suplanavusi iki smulkmenų. Ji pati surado visas galimas gyvenimo vietas, aplikavo, rinkosi atsakingai, viską pati sužinojo apie sveikatos priežiūros sistemą, susiorganizavo visus reikiamus dokumentus. Mes tik buvom šalia, kai reikėjo pasitarti. Per „Google Maps“ ji išvaikščiojo visą Strasbūrą, susirado visus maršrutus nuo būsimų namų iki universiteto. Strasbūro gatvės jau turės jos atminimą.
Šią vasarą ji dirbo „Circle K“ degalinėje. Iš naujokės greitai tapo geriausia. Labai didžiavosi, kai pamainoje jau mokė naujokus ir buvo atsakinga už visų darbą. Kaip ir visur – tyliai ir nepastebimai ji tapo geriausia.
Ji norėjo būti savarankiška. Investavo savo pinigus. Turėjo prieaugį, ji žinojo, ką daro ir ką nori pasiekti. Rašė knygas – fantasy stiliaus, istorijas su sudėtingais siužetais. Pritrūko laiko pabaigti. Ji ir piešė – dažniausiai antis.
Ji nuostabiai suderino kūrybiškumą ir atkaklumą. Mūsų šeimos verslui sugalvojome idėją padaryti pins‘us – segtukus į drabužio atlapą. Ji pasiėmė šią užduotį sau – ji sukūrė šermukšnio šakelės dizainą, pakuotę, surado, kas gali pagaminti, užsakė gamybą. Mes ir dabar juos turime, tačiau toje kelionėje namo ji buvo be šio pins'o. Šermukšnis buvo bejėgis ją apsaugoti šį kartą...
Ji buvo gera tyliai. Be šou ir garsaus pripažinimo. Gyveno taip, kad nejučia tapdavo geriausia. Geriausia drauge. Geriausia mokine. Geriausiu žmogumi.
Ji išeina tokiomis gražiomis ir ramiomis vasaros dienomis. Atsisveikinimo ceremonija bus antradienį, liepos 28 d., 10–12 val., Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), 6 salėje.
Susirinkime ir palydėkime ją į jos svajonių šalį per rožinę gėlių jūrą“, – feisbuke sekmadienį rašė devyniolikmetės tėtis.
Penktadienį asmeninėje socialinio tinklo paskyroje vyras kreipėsi į visuomenę ir prašė atsiliepti tuos, kurie matė liepos 23-iąją įvykusią avariją.
„Laiko nepasuksi atgal ir žmonių nesugrąžinsi, tačiau norisi kiek galima labiau suprasti kas ir kodėl įvyko. Todėl labai prašome visų, kas matė avariją arba buvo šalia, susisiekti su mumis per „Messenger“. Jeigu nematėte, gal galite pasidalinti šiuo postu, kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų. Būsime labai dėkingi.
Primename, kad tragiška avarija įvyko Ažulaukės kaime, Nemenčinės gatvėje.
Kaip pranešė Policijos departamentas, liepos 23 dieną, apie 14.30 val., automobilis „BMW 116“, vairuojamas 2007 metais gimusios merginos, lenkiant automobilį „Ford Galaxy“, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais važiavusiu sunkvežimiu „MAN TGA 26.350“ bei kliudė automobilį „Ford Galaxy“.
Per eismo įvykį sužalota vairuotoja nuo gautų sužalojimų mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje.
Vėliau paaiškėjo, kad jauna mergina tą pačią dieną atsiėmė apdovanojimą už penkis šimtukus.
(be temos)
(be temos)
(be temos)