Per šimtmečius keitėsi ne tik Vilniaus veidas, bet ir stalas

– Pradėsime nuo paties ištakų, seniausių kunigaikščių laikų. Ne veltui esame 15 amžiaus pastato rūsyje. Būtinas gimtadienio akcentas – vaišės. Ką išskirtumėte, kas jus įkvėpė ir ką paruošėte?

– Mūsų vaišės mena senuosius – kunigaikščių – laikus. Ir su vaišėmis pakeliausime per visą istoriją – nuo  Vilniaus gimimo iki pat XIX amžiaus vidurio. Galbūt išskirtiniausias patiekalas, kuris yra ant mūsų stalo, tai – sumuštinis su stirniena ir žirnių piurė, pagardintas mėtomis, keptais baravykais, taip pat šviežiais ridikėliais, vytintais pomidorais. Viename patiekale susideda daug amžių. Turime ir keptos žvėrienos, ir šviežių daržovių, kurie būdavo tik ant didikų stalo.

– Senovėje manyta, kad tai, kieno mėsą valgai, perimi ir to gyvūno savybes. Gal todėl ypač vertinta stirniena ir elniena?

– Visa žvėriena buvo ypač vertinama dėl to, kad tai buvo neprieinama paprastam žmogui. Buvo skirta tik diduomenei. Kiekvienas tos mėsos kąsnelis buvo prabangos dalykas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios istorinės asmenybės įkvėpė paruošti būtent šias vaišes?

– Daugiausia prisidėjusi prie to asmenybė – Bona Sforza. Tapusi didžiąja Lietuvos kunigaikštiene, ji atvežė į Lietuvą naujų maisto tradicijų – labai daug prieskonių, žolelių, žalių daržovių ir vaisių. Taip pat galima būtų paminėti Vilniaus įkūrėją – Lietuvos Didįjį kunigaikštį Gediminą, kuris susijęs su medžiokle ir žvėriena.

Visa žvėriena buvo ypač vertinama dėl to, kad tai buvo neprieinama paprastam žmogui. Buvo skirta tik diduomenei.

 

– Kokie dar svarbūs akcentai? Bonos Sforzos patiekalas – šios ant stalo besipuikuojančios šviežių daržovių salotos? Dar matau raugintų daržovių, be kurių neįsivaizduojamas lietuviškas stalas?

– Raugintos daržovės yra vienas iš privalomų akcentų ant mūsų stalo. Čia turime raugintus česnakų ūglius. Kadangi lietuviai neturėjo galimybių turėti ištisus metus daug šviežių daržovių, vitaminų, tai kiekvieną kartą būdavo padėta ant stalo raugintų. Beje, jos labai pagerina virškinimą.

O kavos pertraukėlei žurnalistė pakvietė paragauti ypatingos šventiškos kavos. „Crustum“ kepyklėlių senamiesčio padalinio vadovė Paulė Stanevičiūtė pavaišino gimtadienio kava.

– Kodėl būtent tokia kava – su šlakeliu vyšnių sirupo ir šokoladu – tapo Vilniaus gimtadienio kava?

– Šią kavą rinkomės neatsitiktinai. Paskelbus konkursą, kavos mėgėjai kūrė receptą patys ir nusprendė, kad toks derinys jiems labiausiai asocijuojasi su Vilniumi. 

Kol plakamas pienas, į puodelį bėga kava, priminsime, kad kava į Lietuvą galėjo atkeliauti XVII amžiuje su įtakinga didikų – Pacų – gimine. XVIII amžiuje kūrėsi pirmosios kavinės, o XIX amžiaus pradžioje vien Vilniuje jų veikė apie pusšimtis. Taigi ne vieną šimtmetį mus lydi kava.

Štai kava paruošta, o akcentas ir staigmena – šokoladinė lazdelė bei užrašas „Vilnius 700“.