Tėvai ir mokytojai sureagavo į žiniasklaidoje pasirodžiusius gimnazijos direktorės žodžius.

Pateikiame visą viešą laišką:

„Nebegalime tylėti. Nesame istorikai, bet žinome, kad jei tylime – mūsų istoriją kuria kiti“.

Perskaitę į aukos vaidmenį įsijautusios buvusios Žvėryno gimnazijos direktorės pasisakymą, negalime pritarti kuriamam vienpusiškam naratyvui. Viešai bandoma parodyti, kad direktorės pasitraukimas – tai tik spaudimo pasekmė ir kad ji pati – neteisingai nuskriausta. Tačiau kasdienybėje mes, tėvai, mūsų vaikai ir nemaža dalis mokytojų matė visai kitą realybę.

Apie mikroklimatą mokykloje

Ilgus metus gimnazijoje tvyrojo įtampa, baimė, nepasitikėjimas. Ne vienas mokytojas liudijo apie mobingo apraiškas, nuolatinę psichologinę įtampą, žeminantį bendravimą. Rezultatas akivaizdus – dalis pedagogų traukėsi iš darbo, kiti dirbo baimės ir spaudimo sąlygomis. Tokia atmosfera persidavė ir vaikams. Tėvų akimis žvelgiant, tai buvo vienas skaudžiausių aspektų – vaikai turėjo augti toje aplinkoje.

Dalies mokytojų teigimu, mikroklimatas Žvėryno gimnazijoje ėmė prastėti nuo pirmųjų Ž. Vaškevičienės darbo dienų. Šias tendencijas patvirtino ir Valstybinės darbo inspekcijos atliktas tyrimas, kuriame buvo fiksuoti prasti mikroklimato rezultatai.

Vasaros įvykis ir pasitraukimas

Norime aiškiai pabrėžti, kad šią vasarą įvykusi tragedija nėra susijusi su direktorės pasitraukimu. Deja, visuomenei gali susidaryti kitoks įspūdis, nes pasitraukimas bandomas pateikti, kaip tiesioginė šio įvykio pasekmė.

Apie tariamą ligą

Iki pat jos pasitraukimo visuomenei buvo komunikuojama, kad direktorė išvyko atostogų, vėliau jas atšaukė (pasak jos, dėl įvykusios tragedijos). Apie tariamą gydymąsi ligoninėje buvo prabilta tik tuomet, kai kilo klausimų dėl pasitraukimo aplinkybių. Nei tėvų bendruomenė, nei mokytojai iki tol negirdėjo apie tokį „staigų išvežimą“. Todėl kilo natūralus klausimas – kodėl liga buvo prisiminta tik tuomet, kai prireikė pagrįsti savo pasitraukimą?

Vadovavimo stilius

Net paskutinėmis savo darbo dienomis direktorė ėmėsi žingsnių, kurie labiau priminė kerštą nei rūpestį bendruomene – bandyta atleisti jai neįtikusius mokytojus. Laimei, šiuos veiksmus sustabdė kitų institucijų įsikišimas. Ar tokie veiksmai dera su vadovo, ginančio savo bendruomenę, įvaizdžiu?

Tėvų komiteto vaidmuo

Tėvų komitetas, šiandien bandomas pavaizduoti kaip kaltasis, iš tikrųjų buvo ta jėga, kuri palaikė mokytojus, tėvus ir vaikus, nebijodama kalbėti apie realią padėtį mokykloje. Už tai jiems priklauso padėka, o ne kaltinimai. Be tėvų bendruomenės aktyvaus įsitraukimo Vilniaus miesto savivaldybės reakcija į mokykloje susidariusią situaciją buvo vangoka. Mokytojai yra labai dėkingi tėvams, kurie nepabijojo kelti problemų ir padėjo priversti institucijas į jas reaguoti.

Pabaigai

Todėl šiandien norime paklausti visuomenės: ar tikrai vadovė yra tokia „balta ir pūkuota“, kaip bandoma parodyti? Ar nevertėtų labiau pasigilinti į tai, koks iš tiesų buvo mikroklimatas, kokia buvo vadovavimo kultūra, kokią žalą patyrė mokytojai ir vaikai? Mes, tėvai ir mokytojai, matėme tai iš arti. Ir tylėti būtų neteisinga mūsų vaikų atžvilgiu. Jei tylėsime – šią istoriją sukurs kiti ir ji neturės nieko bendra su realybe.