Artimiausiomis dienomis 41 metų kaunietė Daiva Palubinskienė išgirs teismo nuosprendį. Už prekybą narkotikais dviejų vaikų motinai siūloma 4,5 metų laisvės atėmimo bausmė. Kvaišalų pardavėja įsitikinusi, kad baudžiama per griežtai.

Per dieną – 300 litų

Būti grėsmingo, gigantiško, teisėsaugos neįveikiamo mechanizmo – prekybos narkotikais mažuoju sraigteliu gana paprasta. Sėdi sau bendrabutyje, verdi vaikams pietus, žiūri televizorių. Kai užsuka klientai, apie juos nereikia šokinėti ir rengti rinkodaros akcijų – siūlyti, įtikinėti. Tiesiog paduodi jiems mažomis porcijomis estetiškai supakuotų miltelių ir pasiimi pinigus. Toks pusmetį buvo D.Palubinskienės gyvenimas.

Per dieną dviejų mažamečių dukrų mama, nesukanti galvos dėl šiurpių epitetų, tokių, kaip prekiautoja mirtimi, uždirbdavo vidutiniškai 300 litų.

Kortų namelis sugriuvo

Gyvenimas bendrabutyje Kaune, Partizanų g. 5, atrodė gana komfortiškas. Darbas namie, niekur eiti nereikia, 0,5 g dozės amfetamino mažuose plastikiniuose maišeliuose atvežamos į namus, pirkėjai taip pat ateina patys, nebent kartais tenka išeiti į namo kiemą. Kas gali būti geriau?

Šiandien D.Palubinskienė jaučiasi gerokai prasčiau. Ji penktą mėnesį leidžia Kauno tardymo izoliatoriuje.

„Net neturiu už ką nusisamdyti advokato“, – atsiduso 41 metų moteris. Paskutinę gegužės dieną jos gyvenimas sugriuvo lyg kortų namelis.

G.Palubinskienė buvo suimta, dvi jos dukrelės, kurių vyresniajai 12 metų, o mažajai – aštuoneri, apgyvendintos vaikų globos namuose.

Pusė gramo amfetamino

Su D.Palubinskiene susitikome Kauno tardymo izoliatoriuje. Duris pravėrė moteris žilstelėjusiais plaukais, giliomis rudomis akimis. Neatrodė sutrikusi.

„Pas mane rado 0,5 gramus gryno amfetamino. Tai buvo tik penkios dozės. Žaliakalnio komisaras mane spaudė, kad tik viską papasakočiau, žadėjo, kad izoliatoriuje prabūsiu ilgiausiai mėnesį“, – dėstė D.Palubinskienė apie tai, kas ją, regis, labiausiai kamuoja.

Žinoma, nuotaikos nekelia ne tik gerokai prailgęs laikas izoliatoriuje, bet ir gresianti bausmė – 4,5 metų laisvės atėmimo. Pritaikius švelnesnį Baudžiamojo kodekso straipsnį, D.Palubinskienė jau po kelių mėnesių būtų galėjusi prašyti lygtinio paleidimo.

„Aš esu atpirkimo ožys. Už tokį menką kiekį narkotikų kitų tiek nelaiko. Net su vaikais neleido atsisveikinti“, – prabilusi apie dukreles, D.Palubinskienė susigraudino.

Bandė žudytis

Ar ji jaučiasi kalta? Ar pagalvoja apie tuos, kurie, įsigiję jos prekę, su pagreičiu slydo nuokalnėn, apie narkotikų griaunamus likimus ir gyvenimus?

Šito „Kauno dienos“ žurnalistai iš D.Palubinskienės neišgirdo. „Aš tik pardavinėjau“, – kalbėjo moteris.

Vis dėlto dviejų dukrų mama ištarė: „Prisipažįstu kalta.“

„Mėginau žudytis, – apie laiką, bėgantį izoliatoriuje, kalbėjo moteris. – Nutariau, kad vieną kartą paverks artimieji, ir viskas. Koriausi, šaukštelio kotą prarijau.“

„Kai tik izoliatoriuje einu per detektorių, visada pypsi“, – paaiškino D.Palubinskienė.

Pasiūlė kaimynas

Moters draugystė su narkotikais prasidėjo paaiškėjus, kad Darbo biržoje jai bus laikinai nutraukti mokėjimai.

Iki tol D.Palubinskienė gaudavo 900 litų pajamų per mėnesį. Jos tuometis sugyventinis gaudavo 500 litų nedarbingumo pašalpą. Šių pinigų dviem suaugusiesiems ir dviem mažametėms mergaitėms, gyvenantiems bendrabutyje Partizanų g. 5, pakako.

Tiesa, šis bendrabutis – anaiptol ne svajonių vieta, policija jį vadina didesnės rizikos zona.

D.Palubinskienė žinojo, kad kaimynas, gyvenantis koridoriaus gale, pardavinėja narkotikus. Virtuvėje susitikę įsišnekėjo apie D.Palubinskienės nuplaukusią Darbo biržos pašalpą. Rūpestingas kaimynas pagailėjo ir pasiūlė darbelį.

„Susigundžiau. Ai, galvojau, iki vasaros, kol mergaitės baigs mokslus, padirbėsiu, paskui išvažiuosime gyventi į sodą“, – kalbėjo D.Palubinskienė.

Pusę metų moteris nuo kiekvienos parduotos dozės, kurios 0,5 g kainavo 20 litų, gaudavo 10 litų. Ji neslėpė – šis darbas buvo patogus ir pelningas.

Prekiavo dukrų akivaizdoje

„Kodėl nebaudžia tų, kurie narkotikus gamina, kurie pristato tokiems kaip aš, smulkiems pardavėjams?“ – tebebraukdama dėl dukrų ištryškusias ašaras klausė D.Palubinskienė.

Narkotikus jai į bendrabutį pristatydavo du vyrai, ji policijai pasakė jų vardus. Iš kur jie gaudavo amfetamino, D.Palubinskienė tikino nežinanti. „Aš juk tik parduodavau“, – kartojo ji.

„Jei ne pas mane, tai tie, kam reikia, narkotikų būtų nusipirkę kitur“, – tikino dviejų vaikų motina. Gali būti, kad taip ji tikina ir save.

D.Palubinskienė prisiminė, kaip pas ją ateidavo drebantys, už dozę viską galintys atiduoti narkomanai. Prekyba vyko tame pačiame kambaryje, kuriame gyveno ir sugyventinis, ir mažametės dukrelės.

„Jos nė nenutuokė, ką aš parduodu. Jos nežino, niekada nematė“, – suskubo patikinti D.Palubinskienė.

Nevadina nuodais

Paklausta, kaip jaustųsi, jei narkotikus imtų vartoti jos dukros, D.Palubinskienė nunarino galvą. „Turbūt išprotėčiau“, – po pauzės tarė ji.

„Tačiau amfetamino neįmanoma perdozuoti. Nuo jo nemirštama, – apie nervų sistemą veikiančią medžiagą, nuo kurios greitai išsivysto priklausomybė, ėmė aiškinti suimtoji. – Su heroinu gali nutikti visko, bet amfetaminas... Jis tik pakelia nuotaiką.“

Vis dėlto „pakeliančių nuotaiką“ kvaišalų pati D.Palubinskienė užtikrino niekada neišbandžiusi.

Nors kaimynas, esą įtraukęs ją į prekybą narkotikais, turėdavo ir heroino, D.Palubinskienė sakė juo neprekiavusi.

Įsilaužė ir apiplėšė

Ji tikino, kad narkomanai į jos būsto duris belsdavosi ne būriais – greičiau pavieniui. Vienos dozės pakakdavo ne kiekvienam, todėl daugelis iš karto pirkdavo kelias.

D.Palubinskienė papasakojo, kad kartą į jos kambarėlį Partizanų gatvės bendrabutyje įsiveržė kaukėti plėšikai. Pagrobė ne tik narkotikus, bet ir sukauptus pinigus.

Moteris įsitikinusi, kad tai padarė tie patys asmenys, kurie jai tiekė narkotikus. Pagalbos ji kreipėsi į policiją, tačiau neatskleidė, kuo niekur nedirbanti ir bendrabutyje gyvenanti šeima galėjo sudominti vagis.

Gyvenimo vingiai

Vagystės ženklino ir pačios D.Palubinskienės gyvenimą. Ji yra atlikusi baismę Panevėžio moterų kolonijoje.

Nelaisvėje gimė ir jos pirmoji dukrelė. Koloniją moteris paliko su dar trejų neturinčia mažyle. Laikinai prisiglaudė Kartų namuose, tačiau iš gyvenamosios vietos neturėjusios moters vaikas buvo paimtas.

„Susiradau vyrą, kuris turėjo kur gyventi. Aš jo nemylėjau, bet gyvenau kartu tam, kad galėčiau pasiimti vaiką“, – D.Palubinskienės akyse vėl kaupėsi ašaros.

Gyvenimo nemeilėje vaisiai – antroji dukrelė, randas ant nosies ir prisiminimai apie kasdienį vyro smurtą.

„Kai tik gavau kur gyventi – bendrabutį Partizanų gatvėje, iš karto jį palikau“, – pasakojo D.Palubinskienė.

Aitvarai dukroms

Devyneri pastarieji D.Palubinskienės gyvenimo metai, kol jos neįsuko narkotikų prekyba, buvo be pražangų. Paaugo dukrelės. Jos gyvenime atsirado geras žmogus.

Visai neseniai, jau būdama Kauno tardymo izoliatoriuje, ji susituokė su keleriais metais jaunesniu neįgaliu vyru.

„Noriu, kad jis pasiimtų mergaites iš vaikų namų. Aš juo pasitikiu. Jis labai geras. Kuris kitas vyras lėks tuokti su moterimi, sėdinčia izoliatoriuje, ir rūpinsis jos vaikais?“ – mylimąjį aukštino D.Palubinskienė.

Moteris jau nebetramdė ašarų. Mintys apie tai, ką jau buvo susikūrusi ir kaip sekėsi kabintis į gyvenimą, liejosi su rauda.

Kūkčiodama D.Palubinskienė papasakojo apie izoliatoriuje vykusią simbolinę akciją: sulaikytieji į vaikų namus siuntė aitvarus.

Aitvarą gavo ir iš D.Palubinskienės paimtos dukros, kurios dabar – vaikų globos namų auklėtinės.

„Kai susitikome, jos taip džiaugėsi, kad vienas tų aitvarų buvo ir nuo manęs“, – pro ašaras šypsojosi moteris, pati palaidojusi savo ir dukrų geresnio gyvenimo viltį.